Marius Ivaškevičius. Mistras: keturių veiksmų drama. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 142, [1] p. : iliustr.

Keistas, įmantrus knygos apipavidalinimas ir netgi pavadinimas: „Mistras“ („Maršalai, mesijai, mistrai – pavadinimus keičia epochos, bet esmė ta pati“, p. 17). O visai knygai iš esmės nusakyti pakaktų ir vieno žodžio: intriga.

Marius Ivaškevičius – kūrėjas su įvairios patirties bagažu ir plačiais interesais: žurnalistas, režisierius, laidų vedėjas, scenaristas. Sakosi, vieną dieną sirgdamas vartė enciklopediją, domėjosi garsiais žmonėmis, kilusiais, kaip ir jis, iš Molėtų krašto. Akis patraukė toks Andžejus Tovianskis, dvarininkas, vykęs į Paryžių ir įkūręs ten sektą. Taip istorija pasiveja Adomą Mickevičių, gyvenantį egzilyje Prancūzijoje, nustojusį kūrybinės energijos ir šiek tiek dykinėjantį, beieškantį, ko dar, be poezijos, prasmingo gyvenime nusitvėrus. Napoleono perlaidojimo iškilmėse, 1840 m. jis sutinka Mistrą ir sėkmingai užkimba (žmona: „Jis anaiptol ne vargšas, dabar net labai laimingas… Kai nustojo rašyti, vis sau nerasdavo vietos. O kai Mistrui pradėjo tarnauti, viskas jam susitvarkė“, p. 64). Garsaus žmogaus drama (šiuo atveju tragiška baigtis) – savaime labai įdomi, patraukianti detalė. Ir – su šiuo poeto biografijos etapu geriau susipažinę, matyt, bus tik filologai ir istorikai, – dar įdomiau, jog tai jau ne pirmas bandymas jį interpretuoti. Tą darė Stanislawas Wyspianskis pjesėse „Legionas“ (1900) ir „Išlaisvinimas“ (1902). Marius Ivaškevičius, nors ir po 100 metų, nors šokiruodamas turiniu ir netikėtumu, – eina jau pramintu taku.

Adomas Mickevičius – populiari ir vis prikeliama asmenybė, giliai įleidusi šaknis į lietuvių ir lenkų tautinį identitetą (pvz., Vilniaus miesto istorijoje daugiausia viešų konkursų ir projektų paminklui susilaukė būtent jo persona). Visą gyvenimą daug keliavo, gyveno Vilniuje, Odesoje, Romoje, Paryžiuje, ypač produktyvūs buvo gyvenimo Kaune ir Kryme periodai. Mickevičiaus kūryba mums gerai (?) žinoma iš mokyklos laikų: to, kurio biografija literatūros vadovėliuose baigiasi žodžiais „1855 m. staiga susirgo cholera ir mirė“. Kur? Turkijoje, tačiau ar dažnas tą pamename?.. Dramaturgas Marius Ivaškevičius griebia šį siūlo galą ir suvynioja į kamuolį. Norintiesiems jis eksponuoja kito Mickevičiaus portretą, chrestomatinę poeto asmenybę vaizduodamas savotiškoje skalėje nuo-iki: nuo poezijos pripažinimo, talento aukštumų iki kūrybinio išsekimo, vidinio ir išorinio susipriešinimo. Klasikiniu atveju drama turi pagrindinį herojų, kurio vardu ji ir pakrikštijama. Bet „Mistras“, akivaizdu, nėra paprasta drama, ir kalbama joje ne tik apie mesianizmą. Drama ir personažų konkurencija slypi net jos pavadinime. Tarsi apie Mickevičių, tarsi apie netikrus pranašus: pavadinimu akcentus išskirstant po lygiai poeto talentui (lengvatikiui) ir guviam, įvykius numatančiam protui (klaidintojui).

Įtempta keturių veiksmų drama, kviečianti pasikartoti istorijos pamokas, permąstyti Adomo Mickevičiaus biografiją, pagal kurią konstruojamas „pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti skaitytoją: taip buvo“, – kaip pasiaiškina autorius knygos pradžioje (p. 4). Tačiau nereikia pamiršti, jog grožinė literatūra, atsieta nuo originalios teksto struktūros ir meninės autoriaus raiškos siekiant papasakoti įtikinamai, nebebus grožinė; o bet koks tekstas turėtų būti išbaigta ir prasminga visuma, visų pirma interpretuojama savo, kaip savarankiško kūrinio, ribose. Todėl ir Ivaškevičius, pasinėręs į istorinių detalių atkūrimą iš faktinių nuotrupų koliažo, be abejo, įsipainioja į kūrybinį savivaliavimą / interpretavimą – ne pačių faktų, o savo nepramanytųjų veikėjų motyvų ir lūkesčių.

Faktai čia ir per slidūs laisvai interpretuoti… Bet savąją istorijos viziją pateikti apsisprendusio dramaturgo talentas lėmė, jog perpasakojamo egzotiško siužeto audinys, supintas iš įvairių kultūrinių ir buitinių detalių bei dialogų, išėjo tvirtas, įsimenantis. Kad nė viena smulkmena nebuvo autoriaus pražiopsota ir buvo panaudota šiai tikrovei kurti, įrodo keletas citatų. Pavyzdžiui, Žorž Sand sako: „Labai nesimeilink: pilvas kažko neramus. Bijau, kad nebūtų cholera…“ (p. 20), ir tai primena apie gajų XIX a. žmonių suvokimą, kad cholera – tai visos „pilvo“ ligos apskritai. Kaip jau prisiminta anksčiau ir rašoma įvairiuose informaciniuose leidiniuose, Mickevičius Konstantinopolyje mirė nuo choleros. Tačiau tais metais joks choleros židinys, tuo labiau epidemija nebuvo užfiksuoti. Šiame kontekste iškalbingai nuskamba trumputė žmonos frazė pjesėje: „Bijojau dėti daug prieskonių… Adalkui pilvą suskausta, jeigu aštriau suvalgo“ (p. 90), kurianti prielaidą gilintis į faktus naujau ir blaiviau: gal didžiojo poeto mirtis nebuvo tokia jau netikėta, jei jis turėjo nuolatinių skrandžio negalavimų? Be abejo, čia tik dar viena grandininės reakcijos pobūdžio interpretacija, sužadinta stropaus Mariaus Ivaškevičiaus darbo su istorijos šaltiniais.

Pjesės veikėjai – garsieji Žorž Sand, Frederikas Šopenas ir kt. – žaižaruoja sąmoju, svaido vienas kitam ironiškas, visada taiklias pastabėles kaip karštus akmenis. Čia ir prancūziško, Grande Nation atsainaus požiūrio į kitų tautų reikšmę apraiškos, kandūs pasišaipymai apie atsigręžimą į nacionalines kultūras, folklorą bei kalbą (apie Listą: „Fransua išprotėjo. Koncertuoja su vengrų tautiniu kostiumu. Mokosi jų kalbos…“, p. 23), ir bohemiškas, per saugų atstumą reiškiamas „jautrumas“ pasaulio neteisybei („O Viešpatie, tu esi rusas, jeigu nematai, kaip kenčia Lenkija“, p. 31). Kaišiojami pagaliai į monarchijos vežimą: „O karaliaus ir nesimato. Sulindo į savo rūmus. […] Bijo, kad Bonapartas paims Paryžių net grabe gulėdamas“ (p. 8).

Tačiau be daugybės to meto tautinių ir geopolitinių realijų aktualizavimo, tai pirmiausia drama apie kiekvieną kuriančią asmenybę. Kas įkvepia žmogų kurti meną? Meną, tokį tolimą į praktinį panaudojimą orientuotai veiklai, pavyzdžiui, tvoros tvėrimui ar lopšio drožimui? Kokiam laikui užtenka kūrybinės energijos ir sėkmės? Kaip elgtis atėjus pripažinimui, kaip – senatvei ar užmarščiai? Ivaškevičius surado istorinę nišą, kurios autoritetai leidžia įtikinamai svarstyti apie šiuos dalykus. Autorius ironizuoja romantizmo epochą, kai visuomenės dalis, ypač elitinė ir kuriančioji, tikėjo, jog menas gali priartinti žmogų prie to, kas yra nenusakoma ir neapibrėžiama žmogaus protu, ir šiame tikėjime paliko šiek tiek per daug erdvės naivumui bei per daug aklo noro veikti: plyšį, pro kurį įsibrauna netikri pranašai.

Mistras pagydo šizofrenija sergančią Mickevičiaus žmoną (teisybės dėlei, turbūt tik trumpam sumažina simptomus), tuo padarydamas didžiulį įspūdį. Įvykio apakintas, Mickevičius tampa patiklus ir nusižeminęs tarnas, per daug neieškantis Mistro žodžiuose tiesos. Daug svarbiau – realizuoti savo troškimą degti tėvynės labui. Žmonos ligos diagnozė jį tenkina („Suakmenėjimas. Persisluoksniavo kūnas ir dvasia. […] Kažką ji ne taip padarė… Paeitame savo kūne“, p. 13–15), o dar jam maloniau išgirsti, jog praėjusiame gyvenime pats buvęs Orleano mergele ir degęs ant laužo (turbūt kas penktas iš mūsų „praeitame gyvenime“ buvome Žana d´Ark, kaip ir, pvz., Woody Alleno filmo „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ herojė Helena). Tad visai nesvarbu, kad po kiekvieno „sveikatinimo“ seanso išsekusias jėgas Mistras susigrąžina vaikiškai šlamšdamas saldainius. Mickevičiaus asmenybė išgyvena negrįžtamą dvasinę transformaciją, jo šeima – pražūtį. Mickevičius apimtas sudėtingos emocinės būsenos, kai viršų ima genialumas ir greitos kaitos siekis; užsidegęs kovotojas už tėvynės laisvę, kuriam trūksta kantrybės („viskas ten dar painu, neišsikristalizavę… Rusijos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o dar tos viduje – sprogimo laukiantys indai“, p. 26).

Ar verta skaityti dramą kaip literatūrą, o ne kūrinį, skirtą teatrui? Vienareikšmiško atsakymo nėra (kaip ir vienareikšmiškų recenzijų apie pastatytą spektaklį!), tačiau skaitytojas greičiausiai jausis žaismingai „edukuojamas“: perkeltas į „anuos laikus“, kuriuose atsidūręs, teigiamai įvertins galimybę matyti romantizmo epochą amžininkų akimis. Autorius negaili replikų, ir tai padeda įsijausti bei galvoti apie dalykus, apie kuriuos anksčiau nebuvome susimąstę face-to-face. „Adamas stebi artėjantį milžinišką šešiolikos arklių tempiamą triumfinį vežimą su imperatoriaus palaikais. Napoleonas jam reiškia neišsipildžiusią laisvės viltį, galią, kuri bandė susigrumti su rusų imperija. Jis grįžta karste į Europą ir jau niekam nebegrasins. Apie tai pagalvojus, Adamui kaupiasi ašaros“ (p. 11). Juk iš šiandienės perspektyvos šį karžygį esame pratę vertinti gerokai kritiškiau.

Ir knygos viršelis, ir bendras apipavidalinimas – neįprastas ir puošnus, subtiliai prabangus: įrėmintos paraštės, tekstas atspaustas ne viena spalva, kas palengvina skaitymą ir teikia estetinį pasitenkinimą. Tačiau šiek tiek pasiklydęs laike: knygos autorius juk žaidžia su romantizmu, į jį orientuojasi ideologija ir visu prasminiu teksto krūviu. O štai knygos dailininkė (Asta Puikienė) atsigręžė net į baroką (jeigu ne į ankstyvesnįjį manierizmą…). Dar įdomus leidėjų įsitikinimas – ir ši bendra tendencija vis stiprėja, – jog šiandienis lietuvių literatūros skaitytojas yra poliglotas. O gal jie mano, jog lenkiško teksto vertimas (p. 71–72) į lietuvių kalbą būtų subjaurojęs knygos veidą? Žodžiu, knyga mažo tiražo ir iš pretenzingųjų, – ta gerąja prasme, mat Baltijos teatrų festivalio žiuri už bet ką laurų nedalina (Ivaškevičius apdovanotas už geriausią pjesę). O tai, kokias prasmes generuoja vaidinama Rimo Tumino trupės, – taip pat su apdovanojimais ir laurais, – nebe knygos recenzijos reikalas.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.