Kol termometras, atokaitoje retsykiais artėdamas penkiasdešimties Celsijaus link, neperkaito, neatostogaudami ir neturėdami galimybių pamirkti ežerų vandenyse, prakaitą nusidžiovinkime XVI Pažaislio muzikos festivalio koncertuose bei parodų salėse. Sakau, ne plika galva po saule pavaikščioję, pasiklausę, pavyzdžiui, Wolfgango Amadeus Mozarto, Niccolo Paganini ar Vidmanto Bartulio muzikos, apsilankę Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės tapybos oazėje ar pamatę rašytojo Petro Palilionio fotografijas, pasijusime gaiviau.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Pavasario piknikas“. 2010-2011 m. ir įdėmūs jaunieji žiūrovai. Zenono Baltrušio nuotrauka

Dūzgiančių spalvų sūkuriai

Pirmiausia vėsaus oro įkvėpkime Kauno paveikslų galerijoje, kur eksponuojama tapytojos A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Įvaizdinta tikrovė“. Dailininkę menotyrininkai giria kaip tobulai įvaldžiusią spalvas, tad „gurkštelėkime“ realybės, vaizduotės bei veržlių žalios, mėlynos, oranžinės, kaip botago smūgis įsikertančios raudonos bei prislopintų pilkos, rusvos, niuansuotai paslaptingų tamsių spalvų kokteilio, pajuskime atpažinimo svaigulį – autorė užfiksuoja supančio pasaulio fragmentus, kurie apčiuopiamai daiktiški, ir tuo pat metu praplečia paveikslus iki fantastiškai, pasakiškai ribuliuojančių, nutolstančių, įrėminimams nepaklūstančių erdvių, kurios vėlgi... šalia mūsų. A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė energingais potėpiais perkelia savo pojūčius, išgyvenimus, žmogaus gamtoje ir civilizacijos glamžomos gamtos jausenas į paveikslus, kviečia žiūrovus pamąstyti drauge. Galerijos „Meno parkas“ išleistame kataloge autorė rašo: „Paveiksle aš ieškau dabarties ir praeito laiko lydinio, spalvos virptelėjimo, kurį pajutus galima nukeliauti prisiminimų labirintais, svajoti ir vytis tai, ką esame patyrę, bet pamiršę.“

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. „Buvusios psichiatrinės ligoninės kiemelis“. 2011 m. Zenono Baltrušio nuotrauka

Geriausiai atpažįstama kaip lyriška abstrakcionistė („Kelionė“, 2003; „Ežero link“, 2004; Motyvas su grybais“, 2006), A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė įsižiūri ir į labai konkrečius daiktus: džiūstančias pėdkelnes („Išnaros“, 2009), krosnelę, kurią liaudiškai pašaukiame „buržujka“ („Tapytojos krosnelė“, 2009), vaikišką žaislą („Vilkelis“, 2009). Jeigu dailės studijų magistrantas rašytų darbą „Kiškis lietuvių tapyboje“, didžiąją jo dalį užimtų A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės paveikslų analizė. Iš autorės vaikystės prisiminimų atkeliavęs kiškis blaškosi, keliauja ir liūdi, jį sutinkame gamtoje („Alionuška“, 2004), tačiau dažnai aplinkybės dramatiškesnės, kai ant kepsninės gruzda vargšas žvėrelis („Pavasario piknikas“, 2010-2011) arba net dūmai vinguriuoja kaip skeltalūpio figūra („Piknikas mieste“, 2011). Kiškis kaip simbolis. Kiškis kaip gamtos globotinis. Kiškis kaip civilizuoto piliečio patiekalas. Kiškis, kuris eidamas per žarijas, ieško, kur atsigėrus...

Gražu matyti, kaip žaismingai tapytoja sujungia realybę ir pasaką („Senis pučia burbulus“, 2009), nepaaiškinčiau kodėl, bet ilgai stovėjau prieš paslaptingą spalvų magiją, matomą kitapus pasiklaipiusios tvorelės („Rojaus vartai“, 2009), o kiti vartai privertė santūriai šyptelėti – anoks darbas be kiškių („Dvigubi vartai“, 2010).

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė kataloge prisistato: „Tapyba – keistas užsiėmimas, kuris suteikia galimybę sapnuoti dienos metu. Ji perkelia sąmonę į dūzgiančius spalvų sūkurius.“ Vilionės tokios gundomai patrauklios, kad nėra jokių argumentų atsisakyti. Svajingai pailsėkime („Karuselė prie jūros“, 2010), nuzmekime į dosnų mėlį („Didysis ratas. Alegorija“, 2010–2011), o jeigu kartais potėpis pasirodys grėslus („Dūmai laukuose“, 2010), nesibauginkime – parodoje „Įvaizdinta tikrovė“ vyrauja autorės išmintis, intelektualus, filosofiškas pasaulio matymas, o bene svarbiausia – individualiai patirtos, išgyventos ir apibendrintos jausenos, kurių paletė spalvinga kaip gyvenimas.

Petras Palilionis. Rašytojas J. Grušas. Kaunas

Pro asmeninio archyvo durų plyšelį

Kauno menininkų namuose veikia poeto, eseisto, vertėjo, radijo ir televizijos žurnalisto, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininko Petro Palilionio fotografijų paroda „Vardai ir Veidai“. Kai kam buvo netikėta, kiti, nepaisant autoriaus slapukavimo, žinojo, kad buvęs ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, dešimčių kultūros komisijų, komitetų ir kitaip pavadinamų visuomeninių darinių narys ir fotografuoja. Maža to – poetas viešai prisipažino, kad turėdamas daugiau laiko būtų mielai leidęsis suviliojamas fotografijos mūzos.

Gražiai dailininkės Ingos Zamulskienės sumaketuotame kataloge skaitome P. Palilionio žodžius: „Veidas patikimiausias asmens tapatybės garantas. Stipriajai lyčiai jis vyriškumo, jėgos, išminties simbolis. Silpnajai – dažniausiai – vedantis iš proto papuošalas.

Pradėję gyvenimą Veidu, baigiame jį Vardu.

Vardas, tarsi keršydamas Veidui, nepalyginamai ilgaamžiškesnis. Veido, žiūrėk, jau seniai nebėra, o Vardas gyvas ir gyvas, nenueina nuo žmogaus arba žmonijos lūpų.“

Petras Palilionis. Dailininkas V. K. Jonynas ir profesorė A. Jocevičienė. Druskininkai

Antrajame Menininkų namų aukšte atsiduriame dešimčių pažįstamų, žvelgiančių iš fotografijų, apsuptyje. Vienus sutinkame Kauno ar Vilniaus gatvėse, kiti, kad ir kaip būtų liūdna, niekada nebepaspaus rankos, džiugiai nebenusišypsosime pasilabindami, tretieji žinomi tik iš kūrybos, tačiau visi bičiuliškai savi. Aktyvus kultūros žmogus P. Palilionis užfiksavo daug menininkų bendravimo akimirkų ir pagaliau praveria archyvo duris, nors įsiklausę girdime lyg ir neištartą dvejonę: „Nežinau, nežinau, ar verta parodyti daugiau...“

Verta. Poeto Bernardo Brazdžionio gėlėmis nuklotas sugrįžimas į Lietuvą, regis, anapusius stebintis dramaturgo Juozo Grušo žvilgsnis, metų neįveikta padykėliška poeto Juozo Žlabio-Žengės šukuosena, šešėliuotas rašytojo Juozo Baltušio žiūrėjimas, per tylą ataidintys širdingi Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kiekvieną kolegų kūrybinį krustelėjimą pastebintis rašytojas ir muzikologas Vytautas Čepliauskas, stoiška aktorės Rūtos Staliliūnaitės šypsena... Nelinksmas sąrašas, tik keletas Vardų, būrelis mielų žmonių į parodą „Vardai ir Veidai“ žvelgiančių nuo vėlių suolelio. Tačiau neapleidžia geras jausmas, kad salikėje esame visi: žiūrintys ir įamžinti, gyvieji ir mirusieji. Toks žaviai simpatingas kauniečių arba Kaunui prijaučiančių (argi P. Palilionis fotografuotų kitokius?!) menininkų, dvasios šviesuolių būrys.

P. Palilionis pristato ir savo artimuosius – tėvus, seserį, savo vaikus, sūnėną, jų nuotraukoms parinkdamas lyg ir nuošalesnį kampelį, jeigu toks būtų nedidelėje erdvėje, o mes naudojamės proga – ieškome Palilionių giminės bruožų panašumų. Nufotografuotų menininkų panašumas nebent toks, kad jie nesibaugina fotoaparato, kurį P. Palilionis bala žino iš kur išsitraukia net gurkšnojant vaisių šerbetą...

Vieni žiūrovai sako, kad paroda „Vardai ir Veidai“ – fotodokumentika (tada pasigendu datų, tiksliau nurodytų vietų, ne inicialų, o pilnų vardų, įdėmesnės korektūros...), kiti atsirenka ir įtaigiai meninių darbų (rašytojas J. Grušas geria arbatą, aktorė R. Staliliūnaitė rankose laiko Mich Albom knygą „Dar bent vieną dieną“...) Kas teisus, atsakyti sunku, ypač pasiskaičiuos postmoderniųjų menotyrininkų, kurie sumaniai ištrina meninės ir dokumentinės fotografijos ribas.