Birželio trečiąją 54-ojoje Venecijos tarptautinio meno bienalėje iškilmingai atidarytas Lietuvos paviljonas, kuriame lankytojai gali susipažinti su Dariaus Mikšio instaliacija-performansu „Už baltos užuolaidos“. Netikėčiausia, kad pakilęs viduramžiškų Scuala di San Pasquale Baylon rūmų laiptais į didelę aukštomis lubomis salę antrame aukšte lankytojas pamatys tik baltą, pilkomis vertikaliomis juostomis pagyvintą užuolaidą. O už jos paslėptas visas projekto meninis turtas – 173 Lietuvos valstybinę stipendiją 1992–2010 m. gavusių kūrėjų darbai. Per tą laikotarpį stipendininkų buvo per 300, bet kiti, tikriausiai suabejoję tokio teatrališko ir nesolidaus ižaidimo prasmingumu ar dėl kitokių motyvų, nutarė nedalyvauti. Taigi beveik pusė valstybės paremtų menininkų nepanoro savo meninėje biografijoje turėti garbingą Venecijos bienalės dalyvio žvaigždutę. O gal čia sudėtingų Vilniaus povandeninių meninių srovių, jau kelis dešimtmečius vis bandančių išplauti ŠMC pamatus, erozijos pasekmės?

Geriau namuose palikime užskleistą juodąją pavydo bei intrigų užuolaidą ir pakilkime į antrąjį Venecijos rūmų aukštą: „Čia įžengęs lankytojas išvysta ekspozicinį stalą, suolus ir kėdes bei priešais užuolaidą pastatytą priimamojo stalą, už kurio sėdintis paviljono darbuotojas supažindina kiekvieną lankytoją su katalogu „Už baltos užuolaidos“ (Šiuolaikinio meno centras. Vilnius, 2011). Gerai, kad toliau projekto komisaras Kęstutis Kuizinas šį keturių šimtų dvidešimties puslapių daug sveriantį prabangų leidinį pavadina tinkamiausiu vardu – Venecijos knyga, kurios pradžioje išaiškinamos D. Mikšio sugalvoto meninio žaidimo taisyklės: „Atsivertęs knygą lankytojas gali išsirinkti ir paprašyti apžiūrėti bet kurį kūrinį. Tuomet kūriniai atnešami iš anapus baltos užuolaidos esančios saugyklos. Arba, užuot išsirinkęs kūrinį, lankytojas gali tiesiog stebėti kitų lankytojų veiksmus. Apžiūrėjimui išnešti darbai lieka ekspozicinėje erdvėje tol, kol į saugyklą juos grąžina naujai užsakyti kūriniai. Taip net ir aktyviai nedalyvaujantiems lankytojams suteikiama galimybė stebėti nuolat besikeičiančią ekspoziciją. Kolekcijoje pristatomiems menininkams balta užuolaida galėtų būti idealios ekspozicinės erdvės, neturinčios jokio nepageidaujamo konteksto, metafora. Lietuvos publikai performansas galėtų tapti atviru veidrodžiu, kuriame valstybė atlieka kuratoriaus vaidmenį. Šis save konstruojantis ir save organizuojantis viešas veidrodis atspindi publikos atstovaujamą modernią valstybę.“

Štai tokia ši performansiškai instaliuota meninė technologija, su kuria kelias savaites buvo galima susipažinti pirmojoje projekto dalyje – pilotiniame kolekcijos pristatyme Vilniaus ŠMC. Ten dirbusios menotyrininkės liko patenkintos aktyviu lankytojų susidomėjimu.

Nijolė Šaltenytė. „Auskaras“. 2003

Gaila, neteko išbandyti unikalios, nuolatiniam judėjimui pasmerktos meno karuselės sudėtingumų. Įpratusiuosius prie tradicinių ekspozicijų D. Mikšio naujovė turėtų gerokai gluminti. Šit projekto dalyvis dailininkas Valentinas Antanavičius, televizijai komentuodamas naujovišką parodinę specifiką, visai rimtai pasiūlė iš Venecijos parvežtą kolekciją eksponuoti ŠMC erdvėse – tada akivaizdžiai pamatytume, kas slėpėsi už tos baltos užuolaidos.

Galimybę pamatyti nesikeičiančią ekspoziciją suteikia Venecijos knyga, kurioje autoriai surikiuoti abėcėlės tvarka ir, kad nejaustų „nepageidaujamo konteksto“, dizainerio Jurgio Griškevičiaus išdėstyti karališkai erdviame baltume, kur kiekvienam autoriui paskirtame atskirame atvertime galime pajausti skaidrią baltos užuolaidos metaforą, o visi darbai įgauna išskirtinį skambumą.

Kad įdėmiai peržiūrėtum storąją stipendininkų knygą, net ir valandos neužtenka. Kažin ar daug kas iš Venecijos žiūrovų turės laiko D. Mikšio teatrinės užuolaidos žaidimams, kai gausiose gretimose parodinėse erdvėse be jokių keblumų bus galima bendrauti su tradiciškai eksponuojamais menais. O gal kaip tik suintriguos toks netikėtas lietuviškas paslaptingumas?

Taigi ką paprašyčiau atnešti iš už švelniomis pustonių juostomis pilkuojančios, bet vis tiek balta vadinamos užuolaidos? Aišku, vėl būsiu savo cecho išdavikas ir išsirinksiu mano akiai daugiausia meninės jėgos turinčią tapybą. Tuo labiau kad knygoje pateikta nedidukė reprodukcija originale nušvinta tikrosiomis spalvomis metriniu ar dar didesniu formatu. Įspūdingas turėtų būti toks išdidėjimas.

Pradžiai atneškite Aloyzo Stasiulevičiaus „Kiaulės virš Vilniaus, 2002“. Nesibaigiančio vilnietiško ciklo darbuose atsiradęs toks publicistinis, net šiek tiek tiesmukas akordas nustebina ne vien nuolat kiaulinančių dienraščių („Lietuvos ryto“, „Vakaro žinių“, „Respublikos“) ant peniukšlių nugarų įkomponuotais logotipais, bet ir monochrominiu pilkaspalviškumu. Toks slegiantis tapybinis metalas, rodos, atliepia neprašviesėjusią šiandieną su nesibaigiančiomis kiauliškomis politikų rietenomis.

Vėtrė Antanavičiūtė. „Žaidimai“. 2003

Žygimantas Augustinas fotografiškai realistine tapyba pateikia atstumiantį buko degenerato tipažą – „Ekstremalas II (pradedantysis), 2010“. Saboniškas dvimetrinis darbo aukštis turėtų sukelti tikrovišką įspūdį, kad tas pusnuogis šiuolaikinis herojus tuoj ir tau smogs sugniaužtu dešinės kumščiu.

Pradėjome per didele negatyvo doze. Paprašykime ko nors šviesesnio. Tebūnie sentimentalusis Grytės Pintukaitės-Velečkienės „Sūnus, 2009“. Kad ir kaip šiuolaikiniai meniniai judesiai besistengtų ištrinti jausmingumą, žmogaus dvasia visada juo maitinsis, todėl šis švelniaspalvis tapybinis motinos meilės proveržis nuramina paprastu nuoširdumu.

Jeigu norime pajausti temperamentingą spalvinį šėlsmą, pabendraukime su Arvydo Pakalkos „Pajūriu, 2008“, Vilmanto Marcinkevičiaus „Paskutiniu karnavalu, 1997“, Raimondo Martinėno „Vakaru M. Maeterlinko sode, II variacija, 2006-2008“, Vidmanto Jusionio „Aistros veidais, 2006“...

Ekspozicijos darbuotojos turi būti treniruotos ir atmintinai žinoti darbų sandėliuotės tvarką, kad mikliai surastų mus dominantį kūrinį. Bet atsikvėpkime. Išgerkime tikros itališkos cappuccino ir pasižvalgykime į kanalu slystančias grakščias gondolas, šiek tiek primenančias virtuoziškas Stradivarijaus linijas.

Sugrįžę į jaukią menę užsakykime skaidrios tapybos grynuolį – Povilo Ričardo Vaitiekūno „Vyšnių raškymas Suvalkijoje, 1999“. Gal čia tos pačios Marcelijaus Martinaičio Suvalkijos vyšnios – „raudonos, net pravirkt gali“? Šį tapybinio minimalizmo meistro paveikslą, kuriame išgrynintą erdvę jis žaismingai „sušaudo“ juodais vyšnių rutuliukais, atmintis puikiai užrašė ne per seniausiai matytoje iškilioje autoriaus jubiliejinėje parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje, bet visada smagu dar sykį pabendrauti su išskirtinio originalumo darbu.

Dovilė Budreikaitė-Dagienė. Lietuvos kultūros veikėjų portretai, 2005-2006. (Martynas Švėgžda)

Taip pat norėčiau pamatyti dviejų tyliosios tapybos damų originalus: Patricijos Jurkšaitytės „Nežinomi autoportretai, 1993“ ir Aušros Andziulytės „Rapsodija, 2000“.

Iš dalies pasisotinę spalviniais potėpiais, žvilgtelėkime į gimtąją fotografiją. Labiausiai suintrigavo tikriausiai jaunos dailininkės Dovilės Budreikaitės-Dagienės „Lietuvos kultūros veikėjų portretai, 2005-2006“. Dvasinius charakterių atspindžius autorė bando užkoduoti batuose. Toks elementarus studijinis nufotografavimas vargu ar ką nors nustebintų, bet čia pradeda veikti garsių pavardžių magija. Žinantis, o gal dar ir dievinantis garsenybę žiūrovas, tyrinėdamas nudilusį puspadį, pajaučia ritualinę euforiją.

O magija veikia – žvelgdamas į Jono Meko daug Niujorko mačiusius juodaodžius štibletus, automatiškai užpildžiau trūkstamą vaizdą iki nepakeičiamos jo skrybėlės ir alumi ar vynu sušildyto ironiško šypsnio, o Martyno Švėgždos ilgaaulius – kampuotu veidu, smuiku ir netgi Vivaldi’u. Tikrai muzikalūs batai. Ypač raišteliai. Aišku, simpatiškiausi šioje kolekcijoje Audronės Žukauskaitės tikroviškai šleivojantys aukštakulniai, kuriuos vyriška fantazija gali užpildyti net basakoje erotika. Tikriausiai, norėdama galutinai priblokšti žiūrovą ir padauginti trūkstamo meno, autorė „dvasinguosius“ portretus gigantiškai išdidino.

Joana Deltuvaitė stambiai fragmentuotas savo tualetinių natiurmortų nuotraukas irgi demonstruoja metriniu superformatu. Net neįsivaizduoju, kokios žiūrėjimo erdvės reikia tokiems milžiniškiems (ir dar aštuoniems) niekučiams.

Dovilė Budreikaitė-Dagienė. Lietuvos kultūros veikėjų portretai, (Dainius Liškevičius.). 2005-2006.

Užtat nustembi, kai Algis Griškevičius „Vyrą su juoda lenta, 2007“ atspaudė akivaizdžiai per mažą – tik mašinraštinio dydžio. Po Lietuvą keliavusioje parodoje tą fotografiją matėme optimaliu metriniu formatu, o mažinamos jos įtaiga tik menkėja.

Netikėtai nuvylė Romo Juškelio „Neįgalieji, 1993“. Nekokybiška spauda išblukino neišvaizdų siužetą, be to, R. Juškelis dirbdamas estetinių paspalvinimų technologija visada daug stipresnis ir savitesnis, negu prarečiai bandydamas šturmuoti socialinį reportažą.

Nespalvota fotografija Venecijos knygoje smarkiai nukenčia dėl prastos kokybės. Matyt, „Logotipo“ spaustuvei pritrūko patirties, kad suvaldytų neišvengiamus išsiderinimus, spalvotuose lankuose atsiradus bespalvėms fotografijoms.

Dairydamasis po liūdnai pilkuojančią gimtinę, suvoki, kad fotografija priversta susigūžti spalvingų menų „nepageidaujamame kontekste“. Ypač apnuogino savo, atrodytų, gerai paslėptas menines silpnybes su daile besigiminiuojantys fotografai. Reginos Šulskytės „Seserys, 2007“, Arūno Kulikausko pinholų serija „Kasdienybė kieme ir už jo, 2010“ žavūs ir stiprūs tik saviškių apsuptyje. Ričardo Dailidės „Niujorkas 2009“, Sauliaus Paukščio „Afganistano vaizdai. Goro provincija, 2008“ turistinio pafotografavimo eskiziškumu atveria meninę prarają tarp greta tvirtai alsuojančių Viktorijos Daniliauskaitės spalvotų lino raižinių „Paukštelių tylėjimas, 2002“ ir Audronės Petrašiūnaitės tapybos „Susitapatinimas su Lady Gaga, 2010“.

Spalvų ir detalių perkrauta Rimanto Dichavičiaus fotopaveikslų serija „Vizijos, 1997“ akivaizdžiai beldžiasi į kičo duris. Po Rimto Tarabildos „Miško pakrašty, 2001“, Solomono Teitelbaumo „Menora, autoportretas ir paukštis, 2004“ ir Vytauto Tomaševičiaus „Minioje, 2010“ sodrios tapybos atsivertęs du Remigijaus Treigio darbus iš serijos „Miestas iš atminties. Vilnius, 2008“ pasijauti, tarsi nusileidęs keliais laipteliais žemiau. Atrodytų, savitos, slaptinga nuotaika alsuojančios fotografijos turėtų išsilaikyti anų menų diktuojamame lygmenyje, bet...

Algimantas Kunčius iš fotografijos emigravo į kiną ir rodo 13,25 minučių filmuką „Impresijos Lenino (Gedimino) prospekte Vilniuje, 1982“. Nacionalinėje dailės galerijoje teko stebėti gretimose salėse demonstruojamus Algimanto ir J. Meko filminimus. Sakoma, mene nedera ieškoti nugalėtojo, bet vilnietiškos A. Kunčiaus impresijos buvo žymiai gyvesnės, įdomesnės ir profesionalesnės už Niujorko eskizus.

Rimantas Šulskis. „Paukščio aukojimas“. 1993.

„Nepageidaujamo konteksto“ spaudimą iš dalies atlaiko tik „tikrieji“ fotografai: Antanas Sutkus „Maratonas Universiteto gatvėje, 1959“, Romualdas Požerskis „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai, 2003“ (nors būčiau atrinkęs kitą kadrą), Aleksandras Ostašenkovas „Iš serijos „Mirties sodas“, 2004“, Rimaldas Vikšraitis „Iš serijos „Pavargusio kaimo grimasos“, 1999“ ir, žinoma, Aleksandras Macijauskas su savo instaliaciškai performansišku autoportretu. Kai žvelgi į nuobodžius dėl pedantiško vokiško tvarkingumo Ramunės Pigagaitės įvairių profesijų žmonių pozavimus („Gaisrininkas, 2004“), A. Macijausko skaudus autosarkazmas galėtų būti lyginamas nebent su šiame projekte nedalyvaujančio Šarūno Saukos aštriatipaže tapyba.

Visada paminkliškai ori skulptūra. Gal mus taip veikia jos apčiuopiamas daiktiškumas, taurus metalo ar medžio gyvybingumas. Venecijos knygoje man patys gražiausi skulptūriniai puslapiai. Rytas Jonas Belevičius, panaudojęs duonos kepalo metaforą, iš bronzos miltų „iškepė“ puikų Tolminkiemio apibendrinimą – „Duonelaičio mikroschema, 2010“. Romualdas Inčirauskas bronzoje juvelyriškai išgraviruotais istorinių asmenybių paveikslais atvėrė senosios mūsų praeities puslapį „Ratas, skirtas Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms, 2010“.

Prieš dešimtmetį Kauno parodoje pamatęs Evaldo Pauzos iš medžio išdrožtą natūralaus dydžio senovišką motociklą su plonyčių stipinų, posparnių skardos, sėdynės spyruoklių, duslintuvo vamzdžių, trosų ir kitokių smulkiausių detalių tikslumu tiesiog žado netekau – neįsivaizduojamo kantriausio kruopštumo gyvas paminklas. Jei būtų nudažytas, nepatikėtum, kad jis medinis. E. Pauza dar nutarė paerzinti publiką ir unikalųjį motociklą pavadino „Pasidaryk pats“. Gaila, kad Venecijos žiūrovai pamatys tik nediduką plastilino eskizą. Gal geriau atrodytų didelio formato fotografija?

Leonas Strioga. „Būsenos“. 2005.

Toks pat likimas laukia Dalios Matulaitės Vilniaus senamiestį papuošusio monumento „Seserys. Paminklas Lazdynų Pelėdai, 1988-1995“ ir Vlado Vildžiūno ekspresyviojo „Prisikėlimo (paminklas laisvei), 2002“, kuris nerūdijančio plieno spindesiu visada džiugiai sušvytuoja man pravažiuojant Anykščių Antano Baranausko aikštę.

Į Veneciją iškeliavo tik aštuonių skulptorių mažagabaričiai kūriniai. Tarp jų ir pats įspūdingiausias priešmirtinis Rimanto Šulskio „Paukščio aukojimas, 1993“. Tokia tobulai užbaigta bronzos skulptūra, papuošusi lietuviškąją kolekciją, galėtų įsikomponuoti ir kuriame nors jaukiame Vilniaus kampelyje.

Iš pristatomų grafikų pirmiausia paprašyčiau parodyti Antano Obcarsko tapybą „Linijinė struktūra II, 2007“. Bespalvė, muzikaliu juodų linijų ritmu žaibuojanti drobė visiškai sutampa su grafika, o Romualdo Čarnos „Debesys klajūnai, 2002“ spalvinga mišria grafikos technika persikelia į tapybos erdvę. Tokie meniniai susipynimai, susijungimai ir atkartojimai praturtina visus žanrus.

Būtinai norėčiau pamatyti į Veneciją atkeliavusį Danutės Gražienės sausos adatos raižinį „Keliaujantys veidai I, II, 2008“. Tokia šviesioji grafika susišaukia su anksčiau matyta tyliąja tapyba. O gal čia išryškėja subtiliuoju moterišku jautrumu paženklintas talentas, kuriuo galima pasigrožėti ir Nijolės Šaltenytės melsvai tonuotame oforte „Auskaras, 2003“ ar efektingai fragmentais suskaidytame ir į triptiką padalytame Lili Janinos Paškauskaitės oforte „Chemijos mokslų kandidato Šalkausko portretas, 1980-1999“.

Egidijus Rudinskas apgina savo vyrišką stiprybę su jautriasieliu virtuoziškumu sukūręs repšiškos precizikos daugiasiužetinį ofortą „Kelionė iš Kauno į Urbino ir atgal II, 2004“. Jam antrina Eduardas Juchnevičius „Europos pagrobimas“ ir „Saulės riteris“, 1991“.

Ilja Bereznickas.,,Baubas & Co“. 2010.

Įsivaizduoju, kaip su savo požiūriais įkyrėjau paviljone dirbančioms menotyrininkėms. Mintyse jos jau seniai mane pasiuntė... Venecijos kanalų apžiūrėti. Betgi saugyklos lentynose nors ir skuboto dėmesio dar laukia Vytauto Švarlio vienintelių kolekcijoje vitražų „Auka“ ir „Angelo prisilietimas“ nuotraukos, o pasigrožėti originalais venecijiečiai turės atvažiuoti į Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Gaila, kad kartu atvykėliai nepamatys gyvai Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacijos-akcijos „Mano upelis, 1998“, kur prabangiai auksu spindintys krantai įrėmina vandenyje tarp akmenų sustojusį Laiką – pusiau nuskendusį gražų senovinį laikrodį. Žinant, kad autorė ne per seniausiai mirė, šis jos darbas tampa simbolinis.

O videomenas? Prisipažinsiu, niekada neturiu kantrybės žiūrėti ištęstų, dažniausiai nuobodulio estetiką išpažįstančių siužetų. Tuo labiau dabar, kai San Marko aikštės kavinukėje, gurkšnodamas gardžiąją cappuccino, gali stebėti gyvenimo dokumentuojamą nuostabų judėjimą. Bet animacijos tarp gondolų nepamatysi. Todėl verta prisėsti ir pasigėrėti šia itin žavia dailininkų kūryba. Be to, jų ne tiek ir daug: Ilja Bereznickas „Baubas & Co, 2010“, Ieva Bunokaitė „Grožio paslaptis, 2011“, Henrikas Vaigauskas „Pusryčiai – jėga, 1998“, Nijolė Valadkevičiūtė „Lietuvių vardas, 2009“.

Lietuviškoje Venecijos bienalės kolekcijoje kaip Nojaus laive – visko pilna ir to visko neįmanoma aprėpti. Taigi pasidžiaukime, kad esame gyvi, kūrybingi ir talentingi, kad valstybė pagal galimybes gyvybiškai svarbiomis stipendijomis paremia menininkus, o jie visada pasistengia nelikti skolingi. Tai akivaizdžiai matome ir kitiems parodome šiame Venecijos re(n)ginyje.