Karilionu groja Giedrius Kuprevičius. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Visą dieną skubėdami, vakare prieš televizorių knapsėdami, retai pakeliame galvą, pasigrožime žvaigždėta miesto padange. Taip praeiname ir pro dešimtis įdomią istoriją turinčių pastatų, unikalių Kaune ir Lietuvoje reiškinių. Kas negirdėjo varpų skambėjimo Vienybės aikštėje, Putvinskio ir Maironio gatvėse, Laisvės alėjoje ir gerokai toliau? Gera savaitgalio popietę įsitaisyti ant pievelės Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pasiklausyti įvairių tautų melodijų ir kompozitorių kūrinių, karilionu skambinamų Giedriaus Kuprevičiaus ar Juliaus Vilnonio. Tačiau apie karilioną, prisipažinkime, pasakytume mažai.

Oficiali Kauno turizmo informacijos centro informacija: „Specifinis atvirame lauke skambantis muzikos instrumentas, susidedantis iš chromatiškai suderintų varpų komplekto. Kariliono varpai tvirtinami prie eilėmis išdėstytų sijų. Varpais skambinama klavišais ir pedalais. Varpų skaičius svyruoja nuo 23 iki 80. Karilionai įrengiami specialiai pastatytuose bokštuose arba aukštuose istoriniuose pastatuose. Kauno karilionas, išlietas Belgijoje 1935 m., Michiels jr. Tornau liejykloje, 1937 m. įrengtas gen. Vlado Nagevičiaus ir kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos iniciatyva Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte. 2006 m. karilionas papildytas 14 varpų, iš kurių vienas didysis varpas yra Valdo ir Almos Adamkų. Nuolatiniai koncertai prasidėjo 1956 m. Pirmieji karilionieriai – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai. Šiomis dienomis taip pat galima klausytis Kauno kariliono muzikos Vytauto Didžiojo muziejaus kiemelyje ištisus metus, kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį 16 val.“

Vieną birželio šeštadienio popietę kompozitorius G. Kuprevičius į bokštą pakilo su fotografe, o pagrojęs lenkų ir čekų liaudies muzikos bei Frederico Chopino ir Karolio Szymanowskio kūrinių transkripcijas, mielai atsakė į keletą klausimų.

Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Karilionas ir miestelėnai. Kokias pirmiausia paminėtumėte tarpusavio sąsajas?

Mūsų kariliono sistema atkeliavo į Kauną iš Vakarų Europos, kurioje karilionų kultūra žinoma ne vieną šimtmetį – varpų muzikos koncertai dažniausiai būna kaip miesto švenčių dalis. Varpų skambėjimas turi sukelti žmonėms viltį, kad gyventi nėra taip blogai, kaip kartais sakoma, kad galima šypsotis. Kariliono muzika turi psichologinį poveikį, pastebiu, kad po koncerto žmonės būna ramesni, sulėtėja varginantis gyvenimo tempas. Jeigu pažiūrėsime varpo fiziką, tai varpas turi labai daug dažnių, o žmonės juk įvairūs – vienus veikia vieni, kitus – kiti dažniai. Kuo turtingesnis jų spektras, tuo didesnė tikimybė, kad garsas paveiks didesnį klausytojų skaičių.

Varpų fizikai“ tikriausiai labai svarbi varpų kokybė? Paminėjus kokybę, rūpi ir karilionų Lietuvoje skaičius...

Karilione šiuo metu (buvo 35) yra 49 varpai, po renovacijos 2006 m. nuliejome 14 naujų. Didžiausias jų – „Kaunas“ – Valdo ir Almos Adamkų dovana. Pasitariau su žmona ir nutarėme, kad turėtų būti ir Kuprevičių varpas. Ačiū mecenatams bei rėmėjams, Kauno savivaldybei ir visoms partijoms, kurios susivienijo ir surado galimybių padėti mūsų ambicingam projektui. Ne tik nulieta naujų varpų, bet ir visi senieji buvo nukabinti, o Laisvės varpas net išstatytas Karo muziejuje. Tikėjomės, kad bus eilė, bet... Irgi ženklas, kaip nemylime savo Tėvynės.

Visi varpai buvo išvežti į Olandiją ir specialiose staklėse paderinti, nes belgai 1935 m. išliejo ne visai kokybiškai. Be to, naujieji varpai turėjo atliepti senųjų tembrams, o tai nelengvas technologinis uždavinys. Mes seniai bendraujame su garsia Olandijos „Royal Eijsbauts“ varpų liejykla, kuri visai naują 48 varpų karilioną 2006 m. sumontavo ir Klaipėdos senojo pašto bokšte. Rūpinamės, kad karilionas būtų ir Vilniuje, apie tai ne kartą kalbėjomės su vėl sostinės meru tapusiu Artūru Zuoku. Anuomet būtų reikėję apie pusantro milijono, dabar – galbūt trijų milijonų litų. Žinoma, didžiąją finansavimo dalį pasiims tarpininkai, kurie prigalvos visokių pataisų, papildymų, uždės apynasrį. Gailiuosi, kad kariliono nebus Lukiškių aikštės memoriale ir džiaugiuosi, kad broliai dominikonai karilioną ruošiasi įrengti šalia Lukiškių aikštės, Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte, tuomet varpų muzika girdėtųsi Vilniaus centre. Brolis Paulius – energingas idėjos variklis, tikėkimės, kad darbai klostysis sėkmingai.

Nedidukėje Olandijoje – daugiau kaip 200, JAV – 164, Belgijoje – 89, Danijoje – 23, Prancūzijoje – 20, o visame pasaulyje apie 600 karilionų, taigi neturėti jų Lietuvos sostinėje mažų mažiausiai keista.

Karilionu groja Giedrius Kuprevičius. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Kuo savitas grojimas karilionu?

Yra juodi ir balti klavišai, tačiau tarpai kiti negu fortepijone, groti nelengva, kartais tenka net kumščiais... Instrumentas unikalus, reikia specialaus muzikanto pasiruošimo, pratybų, fizinės jėgos. Mano tėvo sąlyga buvo, kad varpininkas būtų muzikinį išsilavinimą turintis žmogus. Tačiau kiekvienas pianistas, kuris saugo savo rankas, ausis, ar vargonininkas netinka, nes reikia ne tik groti, kas padėta ant piupitro, bet ir mokėti aranžuoti. Kita medalio pusė – kad pusę valandos grotum tokiu geležiniu instrumentu ir greitai nepavargtum, reikia būti įgudusiam.

Kada pirmą kartą varpais pagrojote savarankiškai?

Sunku prisiminti, tiek daug įvykių gyvenime... Eidavau pas tėvą į bokštą paauglys berniūkštis, padėdavau paspaudyti vieną kitą klavišą, grojome specialiai nesimokę. Nuolatos varpai pradėjo skambėti 1956-aisiais. Ir čia turiu paminėti Komunistų partijos veikėją Antaną Sniečkų, kuris buvo smalsus, ūkiškas žmogus. Kauno vykdomajame komitete kultūrą kuravusiai Janinai Narkevičiūtei papasakojus apie sumanymą atgaivinti karilioną, jis užlipo į bokštą, viską apžiūrėjo, pasiklausė grojimo ir liepė, kaip anuomet buvo įprasta, parašyti reportažą dienraštyje „Tiesa“ bei straipsnį dvisavaitiniame žurnale „Švyturys“. Kad ir kaip kalbėtume, kartais „idėjos komunistai“ mokėjo prisiderinti prie situacijos, turėdavo kažkokią viziją – karilionas gražiai tiko M. K. Čiurlionio, Velnių ir Karo (tada vadinosi Istorijos) muziejų aplinkoje. Paminėtus straipsnius perspausdino centriniai Sovietų Sąjungos leidiniai, ir karilionas pradėjo garsėti kaip unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Rusai karilionų turėjo, Petro I dėka Sankt Peterburge buvo net stiklinis, bet jie nebuvo tokie populiarūs kaip Vakarų Europoje, vėliau juos sunaikino. Šiuo metu Sankt Peterburge karilionas yra, bet dėl mums mažai žinomų peripetijų apie aktyvų muzikavimą girdėti neteko.

Karilionu groja Giedrius Kuprevičius. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Kaip bendrauja pasaulio karilionieriai?

Mus vienija Pasaulinė karilionų federacija, kurios narė yra ir Lietuvos karilionierių gildija, jos prezidentas šiuo metu yra Julius Vilnonis. Kiti nariai: klaipėdiečiai Kęstutis Kačinskas ir Stanislovas Žilevičius. Julius ir aš, nepriklausomai nuo oro, ištisus metus grojame savaitgaliais 16 valandą, Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje klausytojai renkasi savaitgaliais 12 valandą.

Federacijos centras mobilus, priklausomai, kur vadovo namai, federacijos sekretorė gyvena Danijoje. Kasmet arba kas dveji metai vyksta pasauliniai kongresai, į kuriuos kviečiami visi karilionieriai, turį šiek tiek daugiau pinigėlių, nes apsimokėti viešbučio bei kelionės išlaidas tenka patiems.

Kaip žinome, vasarą Kaune ir Klaipėdoje vyksta kariliono muzikos festivaliai, klausytojams paruošiate malonių staigmenų. Papasakokite apie planus.

Esame numatę du labai įdomius koncertus. Pirmasis įvyks rugsėjo mėnesį, kauniečiai poetai skaitys eilėraščius, o varpai atlieps jų posmams. Apie kitą, įvyksiantį rudeniui įsismarkavus, kol kas nepasakosiu, numatoma staigmena...

Svarbus įvykis – mūsų gildija ir Lietuvos kompozitorių sąjunga paskelbėme konkursą kariliono kompozicijoms, jau gavome keturis labai įdomius kūrinius. Geriausias kompozicijas pirmą kartą atliksime per šiuolaikinės muzikos festivalį „Iš arti“. Karilionui kūrinių yra parašę Viktoras Kuprevičius, Vidmantas Bartulis, Kęstutis Kačinskas, Algimantas Kubiliūnas, Mindaugas Ubaitis, aš, tačiau tiek mažoka, tenka aranžuoti patinkančius kūrinius varpams. Beje, paplitusio „Preliudo M. K. Čiurlionio atminimui“ pirmąjį variantą užrašiau karilionui.

Nemažai keliaujate. Kokie tarptautinių festivalių potyriai?

Kariliono muzikos festivalių nėra daug, varpai – gatvės instrumentas, niekur nemačiau didžiulių klausytojų minių. Nebent groji su kitais muzikantais, vyksta kažkokia netikėta, intriguojanti simbiozė. Kaune, kadangi koncertai vyksta ištisus metus, dviese aptarnaujame vieną karilioną, svetur parapijos vargonininkas kartais groja keliais instrumentais skirtingose vietose, vos spėdamas suktis, važiuodamas iš miesto į miestą. Kelionės, skambinimas karilionu nėra mano pagrindinis užsiėmimas, tenka riboti, kad ir kaip būtų įdomu. Lenkijoje koncertavau su paukščių čiulbėjimo fonograma, Briugėje grojau savo parašytą muzikinį diktantą. Dalyviai buvo suskirstyti į vaikų, paauglių ir suaugusiųjų grupes, vyresniesiems pasiūliau dviejų balsų, šešiolikos taktų gana sudėtingą diktantą. Buvo smagu atstovauti karilioninei valstybei, diktantą rašė apie aštuoniasdešimt žmonių, sumokėjusiu po trylika eurų už dalyvavimą. Nugalėtojo Didysis prizas – tūkstantis eurų ir belgų bendrovės išlietas suvenyrinis varpas. Organizatoriai užregistravo kariliono diktanto licenciją, tačiau su jais susitarėme, gavome leidimą, ketiname kitąmet panašų diktantą pakartoti Kaune.

Įdomi naujiena – Gdansko karilionierių gildija manęs paprašė parašyti kūrinį Rotušėje sumontuoto kariliono 550 metų jubiliejaus proga. Mieste yra ir dar vienas karilionas – Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri neseniai degė, bet karilionas liko sveikas. Gdanskas turi ir neseniai įsigytą keliaujantį karilioną ant sunkvežimio platformos, juo grojome Vilniaus Katedros aikštėje, koncertas buvo įtrauktas į Tūkstantmečio programą, susirinko labai daug klausytojų. Lenkams rašau kompoziciją stacionariam ir mobiliam karilionams bei trimitams, balsui. Apie tai papasakojau keletui korespondentų, tačiau informacija nesudomino angažuotos žiniasklaidos, tad „Bernardinai.lt“ paskelbkite gerą žinią apie kaimynų bendradarbiavimą, bičiulystę, pasipriešinkime politikų dirbtinai tarp dviejų valstybių eskaluojamoms priešpriešoms.

  Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Koks ir kada buvo Jūsų netikėčiausias įspūdis koncertuojant svetur?

1989-aisiais kultūros veikėjų grupė nuvažiavome į Naująją Zelandiją, tuomet dirbau kultūros viceministru, ieškojome tiesioginių kontaktų su išeivijos lietuviais. Velingtone pagrojau karilionu, ir man pasiūlė... pasilikti dirbti. Nežinia, sakė, kaip Lietuvoje viskas susiklostys... Atsisakiau, paskambinau į Kauną ir pareiškiau greitai grįžtąs. Išvažiuoti įdomiausiu laiku?! Nesigailiu, bet nemanau, kad būčiau pražuvęs... Valstybėje tvarkomės taip, kad gyventi pasidaro skurdu visom prasmėm. Tada ir Pažaislio muzikos festivalis prasideda Freddy’io Mercury’io dainomis. Nepritariu tokiai politikai. Jeigu prologą matysime kaip perspektyvos ženklą, festivalis netruks tapti popsinis...

Koks šiuo metu yra Kauno kariliono statusas?

Krašto apsaugos ministerija pernai pagaliau ryžosi – didelis ministrės Rasos Juknevičienės ir prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas – prijungti karilioną prie Karo muziejaus komplekso. Daug metų bokštas priklausė pusiau miestui, pusiau M. K. Čiurlionio dailės muziejui, jo išvaizda, kaip matote, vargana... Reikia atstatyti jau paruoštą išliejimui kario skulptūrą bokšto nišoje, sutvarkyti laikrodžio ciferblatą. Savivaldybė padarė, ką galėjo: pakeitė duris, suremontavo vidų, įmontavo apsaugą, automatines žaliuzes.

Laukiame bokšto išorės remonto, po jo ketiname smalsuolius už keletą litų įsileisti į vidų, kad iš arti pamatytų Laisvės ir kitus varpus, naują ir brangią klaviatūrą, laikrodį, kuris muša valandas, visą kariliono aplinką.

Kalbino Vidmantas Kiaušas