Metiniame pranešime Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė: „Kiekvieną kartą, kai man bus pateiktas koks nors atskiros grupelės užsakytas, korupcija ar tiesiog kvailybe dvelkiantis įstatymas, asmeniškai domėsiuos jo kilmės istorija.“ Toks valstybės vadovės pareiškimas sukėlė audringą reakciją. Vieniems užkliuvo nelabai įgyvendinamas pažadas asmeniškai tirti ginčų keliančių įstatymų atsiradimo maršrutus, kiti įžvelgė skandalingą kaltinimą su kriminalo kvapeliu. Tiesa, buvo ir parlamentarų, kurie pritariamai linkčiojo galva, pripažindami, kad ir jiems įtarimą kelia kai kurių įstatymų atsiradimo motyvai bei tai, kodėl vieniems teisės projektams metų metus tenka laukti parlamentarų dėmesio, o štai kiti į priėmimo stadiją lekia kaip raketos.

Stebėdamas reakciją į Prezidentės metinį pranešimą ir skaitydamas Seimo posėdžių stenogramas, pabandžiau suprasti, kieno spaudimas labiausiai kelia nerimą patiems parlamentarams.

Pavyzdžiui, ar jums teko girdėti, kad parlamentarai skųstųsi, kad koks nors alkoholio industrijos ar dujų koncerno atstovas daro jiems spaudimą? Man bent neteko girdėti. Susitikimus su turtingų verslo grupių atstovais politikai vadina „dalykiniais“ ir paprastai net išsižioję klausosi kostiumuotų pašnekovų su daug žadančiais juodais portfeliais. Neretai ne tik klausosi, bet ir po tokių susitikimų ima aktyviai veikti. Jei paklaustumėte, iš kur ta skuba, atsakytų: „Esu žmonių atstovas, ir į mane kreipėsi susirūpinę visuomenės nariai, ir mano pareiga reaguoti.“ Galima būtų net susižavėjimo parlamentaro darbštumu ir atsidavimu ašarą nubraukti, tačiau kiek keista, jog vienų rinkėjų nuomonė tokia svarbi, o štai kitų – baisiausiai erzina. Išgirdus ją, tenka net apie grėsmę demokratijai trimituoti.

Štai jau ne viename plenariniame posėdyje parlamentarai skundėsi, jog į jų laisvę kėsinamasi, ir tas agresorius ne koks nors verslo gigantas ar nedraugiškos užsienio valstybės agentai, bet krikščionys, kurie iš sakyklų esą vykdo psichologinio teroro atakas. Socialdemokratas Algirdas Sysas plenarinio posėdžio metu net kreipėsi į kolegas žodžiais: „Jauskitės laisvi žmonės, o ne bijokite pamokslų iš sakyklų, kur jums diktuoja, kaip reikia elgtis.“ Kolegos jį suprato ir palaikė, dūsaudami, kad esą pasaulietinėje valstybėje vykdomas klerikalinis persekiojimas, o kai kurie kunigai ir vyskupai net žada tuos, kurie gina tai, kas, krikščionybės požiūriu, pražūtinga, atskirti nuo Bažnyčios. Tai esą būtų tikras įžeidimas ar net smurtas, ar ne? Ypač tam žmogui, kuris Bažnyčią supranta ne kaip Viešpaties suburtą tikinčiųjų bendruomenę, bet kaip neįpareigojantį klubą, kuris suteikia vaiko gimimui, santuokai ar laidotuvėms iškilmingumo.

Tai, kad socialdemokratai, kurių partija šaknimis siekia komunistinį ateizmą, jaučia alergiją tikinčiųjų balsui, nenuostabu. Paradoksaliau, kiek pykčio krikščionių viešas kalbėjimas kelia žodžio laisvės riteriais save vadinantiems liberalams.

Pagalvoju, o kaip jausčiausi aš, jei sociademokratai pareikštų, kad dėl mano pažiūrų, nesuderinamų su jų esminėmis vertybėmis, esu šalinamas iš Socialdemokratų partijos, kuriai niekada nepriklausiau ir neketinu priklausyti? Man toks sprendimas atrodytų beprasmis, tačiau tikrai ne grėsmingas.

Tiesa, gal jau pats žodis „vertybės“, kurį įkyriai primena įvairių krikščioniškų organizacijų atstovai, politikams, yra įžeidus. Kai kas nors prabyla apie vertybes, nesitikėk, kad pasiūlys solidų atlygį už tai, kad pakreipsi įstatymą reikiama kryptimi. Tad ir tokių piliečių nuomonė erzina ir atrodo kur kas menkiau svari nei tų, kurie gali pavaišinti daugiau nei prašmatniais pietumis.

O gal didžiausia Lietuvos krikščioniškų organizacijų ar hierarchų bėda ne tai, ką jie siūlo ar palaiko, bet tai, kaip tai daroma.

Užuot rengę spaudos konferencijas, skelbę komunikatus, citavę Šventąjį Raštą, galėtų kviestis politikus pietų, suruošti dovanėlių. Suprantu, kad galimybės ribotos, tačiau bent kokį rašiklį ar gražiai lentynoje atrodantį knygų komplektą galėtų padovanoti. Gal tada parlamentarai ne piktintųsi, bet lauktų dvasininkų apsilankymo.

Na, o kol kas tegaliu užjausti mūsų Seimo narius, kuriuos Lietuvos įstatymai įpareigoja atstovauti visiems, net ir neturtingiesiems ar savų vertybių turintiesiems. Jei tai vargina, vertėtų paieškoti šiltesnės tarnybos pas tuos, kuriems tiek stengėsi tarnauti. Tik nuojauta kužda, kad jau „panaudoti“ parlamentarai ir pastariesiems pagarbos nekelia.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją

LRT logotipas