Labas, mielas skaitytojau,

pastarosiomis savaitėmis mokyklų prieigose rytais galima išvysti didesnius ar mažesnius būrelius pasipuošusių jaunų vaikinų ir merginų. Visus juos sieja ne tik amžius ir drabužiai, bet ir nerimastingas jaudulys. Taip, ta įstabi nuotaika prieš egzaminus. Spėlionės, mokymasis, klausimai, testai, atsakymai, rezultatų laukimas... Pameni?

Šią savaitę tekstų skiautes rinkau vis svarstydamas – kodėl vis dar sapnuoju, kad  nesiruošęs einu laikyti anglų kalbos baigiamojo... Ir taip neramu, taip neramu... O apie kokius gyvenimo ir kultūros egzaminus buvo galima kalbėti „Bernardinai.lt“ šią savaitę?.. Pasistengsiu trumpai priminti.

Na, pirmiausia kultūrininkų parengtus egzaminus laikė Gintaras Rinkevičius. Jei nesate tikri dėl kalbos raiškos, sakytinio teksto rišlumą galite pasitikrinti Menų spaustuvėje, o regą – žiūrėdami į „Kiną po žvaigždėmis“.

Laikant egzaminus būna ir liūdnesnių akimirkų. Neveikia galva, sugenda nusirašinėjimo technika,  užduotys per kvailos, jog atsakytum. Tiesiog kalta aplinka ir aplinkybės. Problema, kad daugelis artimųjų tave kiaurai permato – maždaug kaip šiame straipsnyje išdėstytose mintyse.

Žinoma, paviršutiniškai improvizuojant egzaminų tema, lengva kiekvieną užduotį paversti viso gyvenimo išbandymu, bet bent kai kurių atvejų, sakykim, dėl menininkui Dariui Mikšiui Venecijos bienalėje įteikto prizo, negali pavadinti paprasčiausia sėkme.

O Lietuvoje, ką tik gavę pavasarinius įvertinimus, susirinko jauni rašytojai – ką jie veiks ir ką rašys, jų reikalas, bet paskaityti būtų įdomu. Pavyzdžiui, Rūtai Lazauskaitei apžvelgiant Mariaus Ivaškevičiaus knygą „Mistras“, nesiliauju galvoti apie pirmąją šio rašytojo ir dramaturgo knygą „Kam vaikų“. Buvo labai stiprus įspūdis. Gal net stipresnis, negu skaitant „Mistrą“.

Kauno kultūriniai renginiai laiko ir beveik išlaiko Vidmanto Kiaušo egzaminą, o vertėjaujantis ir vertimo darbą su sportu bei muzika gretinantis Paulius Garbačiauskas šiemet jau yra gavęs vieną aukščiausių savo srities įvertinimų – Dominyko Urbo premiją.

Neišlaikytų testų serijai galima priskirti nesėkmingą valstybinę kino politiką.

Kaip skirtingus rebusą politikos mokslus kremtantiems galėtume pateikti tą pačią dieną beveik tą pačią tame pačiame mieste vykusius renginius: Rainių tragedijai skirtos parodos atidarymą prie Vyriausybės rūmų ir Rusijos kultūros šventę Vingio parke. Rimtis ar linksmybės. Kiekvienas renkasi pats.

Autorinės teisės klausimus ėmėsi spręsti ir Kultūros ministerija, nes panašu, kad konfliktuojantieji šiais klausimais pereina prie nebe teisinių argumentų ir sutarti jiems nebus taip paprasta.

Nežinia, ar lengva yra režisūros aukštoji matematika, bet Eimuntas Nekrošius, atrodo, dažnai sprendžia algebros uždavinius, o štai kaip vertina savo kolegų menininkų darbus Romualdas Rakauskas, galima išvysti iš „Nemuno“ perspausdintuose „Fotovi(t)ražuose“.

O štai Kultūros nakties programos renginių gausybėje galima atrasti ir filmų, skirtų Tibetui. Keliasdešimt metų trunkantis egzaminas, kurio niekaip neišlaiko viena didelė valstybė.

Į daugelį Domanto Razausko knygos „Takas į tylą“ užduodamų klausimų atsako Deimantė Daugintytė rašinyje „Užtaisyta tyla“. O mes sprendžiame praeities užduotis, kai žvelgiame į parodą, skirtą senajam dzūkiškam kaimui.

Į klausimą apie karilionus geriausiai atsakys tas, kuris skaito Giedriaus Kuprevičiaus interviu, jei dar muzikiniam išsilavinimui maža patikros, pasiūlytume tekstą apie dambrelius ir panašius instrumentus.

Architektūros ir šešėlių teatro mėgėjai žinias galėtų pagilinti, nemiegodami Kultūros naktį.

Lietuvos istorijos unikalumui pristatyti galima paminėti spaudos draudimo epochą ir tas keistas knygas, surašytas rusiškomis raidėmis, bet žodžiais lietuviškais.

O siekiantys susidaryti vaizdą apie šiuolaikinės kultūros ir poilsio apraiškas, gali atvykti „Vasarvidžio regėjimų“ savaitę Klaipėdoje. Nenusivils.

Tiek paties vertinimų laukiančių įvairiausių tekstų ir kultūrinių įvykių skirta šią savaitę. Ką atneš kita, ir pamatysim kitą.

Tačiau net ne tie išlaikyti ar neišlaikyti savaitės kultūriniai testai svarbiausia. Juk šiandiena yra tik dalelė to didžiojo egzamino, kurio užduotys kas rytą papildomos. Išgyvenau iki vakaro – matyt, išlaikiau. Ir ačiūdie, kad nežinome visų užduočių ir kad neskiriamos per sunkios. Ačiū.