Viena pažįstama, šią savaitę paklaususi, ar žinau, kad nuo šiol pasaulyje nebus gaminamos spausdinamosios / rašomosios mašinėlės, nejučia priminė, jog iš visos Lietuvos rašančiųjų bendruomenės vienas Marius Burokas palaikė šią žinią verta dėmesio. Nors kaip ir jis, aš net neabejoju, kad Lietuvoje tikrai dar esama žmonių, jomis teberašančių.

Kodėl tai taip svarbu? Ar maža technologijų iš mūsų akiračio pranyko ne taip jau seniai – lankstieji diskeliai, audio ar videokasetės, magnetofono juostos, galiausiai – telegrafas. O visgi jų niekas neapraudojo.

Kartu su rašomąja mašinėle į muziejų (antikvariatą?) veikiausiai pasitraukia visa tam tikros galvosenos epocha, kurios simbolis mašinėlė neabejotinai buvo. Vietoj rašomosios mašinėlės klavišų kaukšėjimo ir traukomų popieriaus lapų, šiandienio rašymo ir galvojimo (bent jau rašant) simboliais veikiausiai būtų mirksintis kursorius ir sklandžiai, bet efemeriškai, bėganti Wordo eilutė. Ir šiedvi rašymo kultūros išties skiriasi gerokai labiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar turite pažįstamų, kurie tame pat Worde vietoje populiariojo Times New Roman naudodavo kokį kitą, pasak jų, labiau rašomąją mašinėlę primenantį šriftą? Aš turiu. Nors itin stipriai abejoju, jog jie būtų pirkę užsidariusios Bombėjaus mašinėlių bendrovės produkciją, visgi jų pasidavimas mašinėlės kerams turėjo tam tikro žavesio.

Skirtumas ne tas, kaip sako kai kurie nostalgikai, jog kompiuteriu tai jau tikrai neparašysi didžiosios literatūros, o mašinėle dar buvo galima. Ar kad kompiuteris negyvas ir jame nečeža popierius. Panašu, jog skirtumas čia gerokai giliau.

Veikiausiai pirmasis apie jį pagalvojo Friedrichas Nietzsche. Jo tekstai, kuriuose mąstoma apie mašinėlės poveikį, ir patys yra parašyti mašinėle. Nepaisant to, kad tai turbūt labiausiai į lietuvių kalbą verstas filosofijos klasikas, vadinamųjų „Rašomosios mašinėlės tekstų“ (Schreibmaschinetexten) lietuviškai iki šiol neturime. Nors dabar, kai mašinėlėms jau giedamas requiem, tai gal ir nebėra didelė problema...

Ne, Nietsche nebuvo technologijų entuziastas, kaip daugybė jaunųjų šiuolaikinių jo gerbėjų, tiesiog apie 1880-uosius jo regėjimas nusilpo taip, tad rašyti ranka tapo itin keblu. Taigi, Nietzsche įsigijo Mallig-Hansen firmos rašomąją mašinėlę, kuri beje, greit sugedo, nebuvo pataisyta, todėl nebenaudota. Per tas keletą savaičių, kol ji veikė, buvo susrinkta ne tiek jau daug ir galbūt ne tokių svarbių filosofijos istorikams tekstų (aforizmų, laiškų, eilėraščių ar paprasčiausių spausdinimo pratybų), juose Nietzschei labiau rūpėjo perėjimas nuo rašymo ranka prie rašymo mašinėle ir su tuo susiję pokyčiai. „Rašymas veikia mūsų mąstymą“, – rašė jis, pasak tyrinėtojų, visų pirma turėdamas omenyje rankraščio tolydumą ir mašinraščio diskretumą. Bet, matyt, ne tik.

Rašymas ranka ne tik tolydus, jis (išskyrus dailyraščio atvejus) kartu ir gerokai mažiau įpareigojantis. Na, parašei žodį ne taip – nubraukei, pataisei ir rašai toliau. Perrašyti reikia tik sugadintą pastraipą. Mašinėle ir vieną žodį pataisyti vargiai įmanoma (nebent vieną raidę), tad rašantysis turi gerokai apgalvoti, ką nori parašyti, ir gerokai atidžiau rašyti. Mašinėlės klavišais beldžiamas tekstas – visuomet galutinis.

Kas kita – rašant kompiuteriu. Čia sėdi rašyti be jokių pretenzijų į galutinumą ir tikrai neapmąstęs visiškai visko, ką nori pasakyti. Ar bent nutuokiate, kiek ir kokių sakinių kad ir šiame tekste buvo ištrinta, sukeista vietomis, perrašyta? Net ir po gero dešimtmečio vienon ar kiton vieton įterptas sakinys ar žodis nepavers šio teksto kitu. Jo nereikės viso perrašyti iš naujo, panorėjus kur nors įterpti net visą pastraipą. O sėsdamas rašyti tikrai nežinojau nei galutinio šio teksto ilgio, nei pastraipų skaičiaus, nei visų jį ištiksiančių „siužeto“ posūkių. Manote, kad tokie skirtumai nėra rimti? Tuomet tiesiog pabandykite įsivaizduoti situaciją, jog privalote atsisėsti prie klaviatūros ir vienu atsikvėpimu (netaisydami!) atbelsti neilgą, vos vieno mašinraščio puslapio tekstą. Nežinau, kaip jums, manęs toks mintinis eksperimentas džiugiai nenuteikia. Kažin ar daugeliui šiandien rašančiųjų galutinės tekstų versijos nesusikuria galvoje. Rašymo kultūra nebe ta.

Galbūt todėl spausdinamoji mašinėlė dar ne taip seniai buvo pasipriešinimo šiuolaikinei technologizuotai (ar veikiau šiuolaikiškai technologizuotai) kultūrai simbolis. Tos kultūros tyrinėtojai ir kritikai, tokie kaip Vilémas Flusseris ar Neilas Postmanas, savo knygas apie kompiuterius pabrėžtinai rašė mašinėlėmis. Ir buvo skaitomi, ir gausiai cituojami kompiuteriais rašomuose straipsniuose.

Aiman, dabar jų abiejų nebėra šiam pasaulyje. Elitizman linkę kultūros kritikai išmiršta kartu su savo technologijomis. Galbūt išties didieji pasakojimai ir buvo galimi parašyti mašinėle (ar bent jau iki jos „mirties“...). O kompiuteris – pats geriausias aparatas nepabaigiamiems pasakojimams rašyti.

Kaip tikriausiai nebaigtas yra ir šis pasakojimas apie spausdinamosios mašinėlės mirtį. Mat ji, ko gero, dar gali būti visai neblogai inkorporuota į šiuolaikines senumo (populiariai vadinamo vintažu) madas. Rašomoji mašinėlė pernelyg gerai derėtų prie raginių hipsterio akinių, o jei jaunas autorius ja parašytų knygą... Juk knyga, parašyta elektroniniu paštu ar SMSais, ar tinklaraštyje, ar Facebooko profilyje jau nenustebinsi jokio skaitytojo. Ranka parašytos knygos, ko blogo, nebepriims joks leidėjas. Belieka mašinėlė, tarsi koks Volkswagen Beetle tebeturinti savo šansą. Tegul ir pakeistu varikliu...