1941 m. birželio 22–27 d. sovietiniai okupantai, jausdami greitą galą, pradėjo masines Lietuvos gyventojų žudynes. Per vieną savaitę NKVD ir Raudonoji armija įvykdė apie 40 didelių grupinių taikių lietuvių ir beginklių politinių kalinių žudynių.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Žudynės prasidėjo birželio 22 d. ir tęsėsi dar beveik savaitę. Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai - lietuviai. Nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienus metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių.

Pirmąją karo dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas paskelbė specialų įsaką pafrontės vietovėse, kur įsigaliojo karo padėtis. Netrukus kitu įsaku paskelbta, kad nuo šiol valstybės saugumu ir gynyba rūpinsis karinių apygardų, frontų ir armijų karo tarybos.

Politinių kalinių bylos perduodamos kariniams tribunolams, kurie ilgai nelaukę masiškai pradėjo taikyti aukščiausią bausmę – sušaudymą. Vietinėms NKVD ir NKGB kontoroms buvo suteikta absoliuti laisvė, ir jie darė, ką norėjo. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose, – evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Sušaudymas ir reiškė tokią evakuaciją. Vietiniai čekistai net nelaukdami nurodymų iš Maskvos žudė Lietuvos politinius kalinius ir pernelyg nesuko galvos dėl galimų pasekmių.

Štai Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Rozauskas į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr.1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti.“ Tuo metu buvo atrinkta 400 kalinių, tačiau daugeliui jų pavyko pabėgti tik sparčiai artėjant frontui.

Birželio 22 d. „evakuoti“ kalinius patikėta LSSR NKVD Kalėjimų skyriaus viršininko pavaduotojui A. Čečevui, bet pastarasis vis negavo nurodymų iš Maskvos. O Maskvoje tuo metu SSSR NKVD kalėjimų valdyboje, vadovaujant NKVD kapitonui M. Nikolskiui ir prižiūrint SSSR NKVD komisaro pavaduotojui S. Kruglovui, buvo karštligiškai sudarinėjami kalinių „evakavimo“ planai. Lietuvoje enkavėdistai tokių kalinių suskaičiavo beveik 6 tūkstančius, tačiau realiai įgyvendinti visų sumanymų nespėta.

Pirmiausia buvo numatyta sušaudyti visus „kontrrevoliucionierius“. Tam jokios reikšmės neturėjo netgi kalinio statusas – ar nuteistas, ar tik tardomas...

Istorikų surinktais duomenimis, iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t. y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių. Pvz., 1941 m. birželio 26 d. į Leningrado srities Stara Rusos kalėjimą Nr. 6 atvežta 315 Šiaulių kalėjimo kalinių, liepos 3 d. 606 Vilniaus kalėjimo kaliniai atvežti į Gorkio kalėjimą, liepos 6 d. dar 311 kalinių iš Panevėžio kalėjimo atvežti į Čkalovo srities Sol Ilecko kalėjimą ir t. t. Visi jie buvo pasmerkti lėtai mirčiai sovietiniuose lageriuose. O kitus arba sušaudė vietose, arba jiems pavyko vienaip ar kitaip išsivaduoti.

Prasidėjus karui priimant mirties nuosprendžius nebuvo paisoma netgi labai formalaus sovietinio „teisėtumo“ principų bei jokių įstatymuose numatytų procesinių normų.

Rainių žudynės

Bene labiausiai žinomos to meto politinių kalinių žudynės įvyko Rainių miškelyje. Telšių kalėjime iš 162 tuo metu kalintų žmonių 76 buvo tardomi NKGB. Birželio 23 d. juos visus norėta išvežti, tačiau tam nebuvo skirta jokių transporto priemonių, o NKVD ir NKGB vadovai iš miesto pabėgo. Birželio 24 d., vokiečių kariuomenei vis dar neužimant Telšių, enkavėdistai grįžo į miestą ir pradėjo rengtis žudynėms.

Jiems vadovavo NKGB Kretingos apskrities viršininko pavaduotojas leitenantas Jermolajevas, NKGB Telšių apskrities viršininkas Petras Raslanas, 8-osios armijos politinio skyriaus darbuotojas Kompanecas, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius.

Raudonarmiečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę, vėliau juos vieną ant kito suguldė sunkvežimiuose. Auštant birželio 25-osios rytui mašinos su kaliniais nuvažiavo Luokės link į Rainių miškelį.

Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai, dar trys buvo nušauti, kai bandė pabėgti, ir užkasti kitoje vietoje – ties Džiuginėnais. 1941 m. birželio 28 d. atkasus duobes Rainiuose paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo itin žiauriai nukankinti – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, sužaloti lyties organai ir t. t. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti, o net 46 žmonių palaikai dėl gausių sužalojimų taip ir nebuvo atpažinti. Dauguma žmonių nužudyti subadžius juos durtuvais arba sutriuškinus galvas. Vienas pagrindinių šių žudynių organizatorių –Petras Raslanas, radęs prieglobstį Rusijoje.

1941 m. naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją Rainių miškelyje NKVD ir sovietų kariuomenės žiauriai nukankinti Telšių kalėjimo politiniai kaliniai. Atkastos aukos suguldytos eilėse atpažinimui. Telšių r., 1941 m.

Dėl šių žudynių yra išlikę nemažai dokumentų, kurie buvo panaudoti Rainių žudynių byloje jau šiais laikais. Kaip žinoma, P. Raslanas Šiaulių apygardos teismo buvo nuteistas už akių iki gyvos galvos. Čia trumpai pacituosiu porą įdomesnių ištraukų iš dokumentų. Jos tiesiog puikiai atskleidžia žudikų motyvaciją. 1942 m. spalio 7 d. P. Raslanas rašo paaiškinimo raštą LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto.“ Kitas žudikas Domas Rocius tą pačią dieną datuotame rašte A. Sniečkui teigia: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius.“ Iš tikrųjų po Rainių žudynių neliko nė vieno gyvo liudininko – visi buvo sunaikinti, išskyrus, žinoma, budelius.

Byla P. Raslanui buvo iškelta dar 1988 m. Tyrimas tęsėsi daugiau nei dešimt metų. Bylą sudaro daugiau nei dešimt tomų.

Pravieniškių žudynės

Pravieniškėse vykdytos žudynės gerokai skyrėsi nuo žudynių, vykdytų kitose Lietuvos vietose. Pirmiausia skyrėsi tuo, kad čia buvo žudomi visi be išimties kaliniai, nebūtinai vien politiniai, ir netgi kalėjimo prižiūrėtojai su šeimomis. Karo pradžioje Pravieniškėse buvo kalinama apie 450 žmonių. Tačiau jie nebuvo laikomi itin pavojingais. Jų bausmės laikas svyravo nuo 2 iki 4 metų. Taip pat čia buvo apie 80 internuotų lenkų ir net apie 30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių.

Be to, dar vienas skirtumas – visi sargybiniai ir prižiūrėtojai čia buvo lietuviai, likę dirbti dar nuo Nepriklausomybės laikų. Vos prasidėjus karui, čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti, o birželio 26 d. į lagerio teritoriją atvyko sovietų šarvuotis ir nemenkas kitų raudonarmiečių būrys. Tuojau pat pradėtas sušaudymas, kilo chaosas... Iš barakų išvaryti kaliniai buvo sušaudyti kulkosvaidžių bei automatinių šautuvų serijomis. Tuos, kurie liko gyvi, pribaigė durtuvais ir rankine granata, numesta į sukritusių lavonų ir sužeistųjų krūvą.

1941 m. birželio 26 d. sovietų kariuomenės sušaudyti Pravieniškių lagerio kaliniai ir prižiūrėtojai su šeimomis. Nužudytieji lagerio teritorijoje. Kaišiadorių r., 1941 m.

Sprendžiant iš Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeiko birželio 28 d. raporto, iš viso čia išžudyta 230 kalinių bei 21 lagerio tarnautojas lietuvis. 214 pabėgo, tarp jų buvo apie 50 sužeistų. Dalis jų nuo žaizdų taip pat mirė. Taigi žuvo apie 260 žmonių.

„Birželio 26-osios popietė buvo karšta, – ligi šiol prisimena Pravieniškėse gyvenanti įvykių liudytoja D. Kepežinskienė. – Man tuomet buvo vienuolika. Pravieniškių geležinkelio stoties perone mes, vaikai, matėme vaikštinėjančius į Lietuvą prieš keletą dienų įžengusios vokiečių armijos kareivius.“

Kalėjimas buvo maždaug už pusantro kilometro nuo geležinkelio, miške. Kaip vėliau D. Kepežinskienei pasakojo šalia kalėjimo gyvenęs Jonas Vilčinskas, iš miško staiga išniro sunkvežimis su rusų kareiviais.

Sovietų kariuomenė tuo metu traukėsi iš Lietuvos ir darė, ką norėjo. Rusai greitai apsupo kalėjimą. Turėjo ne tik šautuvus, bet ir nedidelę patranką. Tuojau pradėjo šaudyti. Šaudė visus: kalinius, prižiūrėtojus, tarnautojus, jų šeimų narius. Sušaudytieji krūvomis gulėjo kalėjimo kieme. Smėlis tiesiog žlegsėjo nuo kraujo. Likę gyvi liudininkai pasakojo, kad raudonarmiečiai tikrino lavonų krūvas ir durtuvais persmeigdavo kiekvieną dar judantį žmogų. Po to į lavonų krūvas buvo svaidomos granatos.

Panevėžio žudynės

Po žudynių Panevėžyje liko gyvų liudytojų. Šios žudynės vyko netoli Panevėžio cukraus fabriko birželio 25 d. Tą dieną raudonarmiečiai sušaudė 19 asmenų, poros iš jų nepavyko atpažinti. Noriu pacituoti vieną liudijimą: „Atvažiavo kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių. Jie sustojo prie iškastos duobės. Paskui du čekistai atidarė mašiną, į ją įšoko ir mėtė į duobę žmones. Į metamuosius iš pistoletų šaudė čekistai ir vyresnieji politrukai. Tą darbą atliko labai greitai, maždaug per 10–15 minučių...“

1941 m. birželio 25 d. prie Panevėžio cukraus fabriko sovietų nužudyti politiniai kaliniai. Panevėžys, 1941 m.

Tą dieną Panevėžyje, Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje, buvo itin žiauriai nukankinti dar trys Panevėžio apskrities gydytojai: Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis ir S. Mačiulis. Tame pačiame rūsyje nukankinta ir ligoninės gailestingoji sesuo Z. Kanevičienė bei dar trys panevėžiečiai. Be to, kaip tik tuo metu prasidėjo kalinių evakuacija iš Kauno į Rusijos gilumą. Iš Lietuvos atvežtus kalinius iš pradžių uždarė Minsko kalėjime, o po to kolonomis varė drauge su kitais Červenės link. Lietuvių ten buvo daugiau nei 100, tačiau tik keliems pavyko išsigelbėti. Iš viso ten buvo varoma apie 5000 kalinių, gyvų liko vos 200.

Kitos žudynės

Istorikas Arvydas Anušauskas rašo, jog ir kitose Lietuvos vietovėse buvo žudomos nedidelės kalinių grupės kartu su civiliais gyventojais: „Juos savo iniciatyva žudė ne tik NKVD ir NKGB darbuotojai ar raudonarmiečiai, bet ir vietos sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien įtarus, kad rėmė sukilėlius, arba pagal komunistų skundus. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Rastas šaulio ženklas, iškabinta tautinė ar balta vėliava, radijo klausymasis tapdavo pagrindu paskelbti mirties nuosprendį. Pagaliau bėgantys raudonarmiečiai daug gyventojų nužudė mėgindami pagrobti dviračius, arklius, drabužius. Bet dauguma šių žmonių buvo nužudyta kolaborantų (sovietinių ir partinių aktyvistų) tiesioginiu nurodymu kaip nelojalūs arba priešiški sovietų valdžiai asmenys.“

Daugiausia žmonių nužudyta Šiaulių apskrityje – 109 žmonės, Telšių apskr. – 79, Kauno apskr. – 72, Ukmergės apskr. – 49, Rokiškio apskr. – 47, Mažeikių apskr. – 45, Tauragės apskr. – 38, Panevėžio apskr. – 33 ir t. t.

Raudonųjų okupantų nusikaltimai lietuvių tautai šiandien vis dar lieka be rimtesnio tarptautinio teisinio bei politinio įvertinimo, jie dangstomi po „pragmatiško bendradarbiavimo“ kaukėmis nesulaukdami tinkamo įvertinimo...

1941 m. birželio 25 d. prie Panevėžio cukraus fabriko sovietų nužudytų politinių kalinių laidotuvės. Panevėžys, 1941 m.

 


Panaudota vaizdo ir fotoiliustracinė medžiaga iš LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos, Genocido aukų muziejaus, LCVA fondų.