Gedimino Kajėno nuotrauka

Pakelės šunytyje“ Cz. Miloszas rašė: „Tikriausia neįmanoma nieko pasiekti nebūnant įsitikinus savo pranašumu. O šis atsiranda žiūrint į kitų pasiekimus tarsi per apsuktą žiūroną. Ir paskui sunku išsivaduoti iš padarytos skriaudos jausmo.“ Du „Nemuno“ klausimai Mariui Burokui:

Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtim, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, ,,nuodėmingiausių“ vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena ,,drąsos“ rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos ir prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas?

Keista, tačiau sėdėdamas prie tuščio kompiuterinio lapo su šiais klausimais, jaučiu daug didesnį netikrumą ir daug mažiau drąsos, nei rašydamas eilėraštį. Paskubomis brėždamas pirmuosius eilėraščio kontūrus neturiu ir negaliu bijoti. Neturiu laiko bijoti. Šie jausmai ateina paskui, žvelgiant į jau parašytą kūrinį. Iš tamsių kerčių išlenda pageltęs savicenzūros specialistas su buhalterio rankogaliais, dar keletas nemalonių pasąmonės tipelių ir pradeda ūžti ausis. Svarbiausia jiems nepasiduoti, išlaukti, gerosios mintys pasirodo dar vėliau. Tai čia aš šiaip, apie save.

Jūsų klausime apie kūrybinę drąsą iš dalies ir slypi atsakymas. Egzistuoja įtampų laukas tarp talento, intelekto, dvasinės ir vidinės stiprybės bei troškimo apsinuoginti, tamsiosios pusės, narcisizmo, kompleksų ir kito juodojo smegenų viralo. Būtent šiame įtampų lauke ir gimsta tikras, geras kūrinys. Jam reikalingos tiek pozityviosios, tiek blogosios vidinio pasaulio apraiškos, o kad išdrįstum jas atskleisti, į jas gilintis, jas suprasti ir priimti – reikia drąsos ir, žinoma, išmanymo. Manau, geram kūriniui parašyti būtina pusiausvyra tarp šių dviejų pusių, kitaip rizikuoji nusirist arba į „falšyvo“ optimizmo kupiną šviesios ateities poeziją, arba į niūrų, nepakeliamą pasąmonės labirintų košmarą.

„Ar žinote tą bjaurų, šleikštulį keliantį nevisavertiškumo ir pernelyg didelio apsinuoginimo jausmą, kuris apima jus žiūrint į savo ką tik iškeptą kūrinį? Galit nesijaudinti, šis kraupus jausmas jūsų niekada nepaliks, kad ir kokie garsūs, skaitomi ir žinomi būtumėt. Tai yra būtina rašymo dalis, ir ją reikia išmokti branginti“, – sako vienas iš žinomiausių šiuolaikinės Britanijos rašytojų Willas Selfas. Ir aš su juo sutinku.

Asmeniškai man kūrybinė drąsa yra labai paprastas dalykas – bandymas sąžiningai ir atvirai pasakyti, ką mąstau, ką jaučiu, kaip viskas aplinkui atrodo. Manau, kiekvienas geras rašytojas pats turi išrasti šį dviratį vis iš naujo.

Truputį pasikartosiu ir pasakysiu tai, ką jau teigiau „Bernardinams“: „Rašydamas eilėraštį dažnai suformuoji dar ir tai, ką pats sau bijai prisipažinti, ką ne iki galo suvoki, kas slypi miglose. Eilėraštis man – mąstymo būdas, ir jis turi būti kaip įmanoma sąžiningesnis. Man, kaip nemėgstančiam pompastiškų kalbų, graudulingų prisipažinimų ir atviravimų prie stalo, virtuvėje, poezija kartais tampa vieninteliu būdu pasisakyti apie save, savo santykį su pasauliu ir Dievu. Kartu, pripažįstu, tai ir patogus būdas perteikti tą santykį ir mąstymą netradiciškai ir nebanaliai.“ Tiksliau apie tai, kaip suvokiu kūrybą ir drąsą kurti, tikrai nepasakysiu.

Neketinau burnoti ant antrosios jūsų klausimo dalies herojų – amato pagrindų neišmanančių „narsuolių“ ir arogantiškų chuliganų. Tai, dauguma atvejų, yra praeinantys reiškiniai, neverti eskalavimo ar piktinimosi. Visada taip buvo ir visada taip bus. Nors, tiesą sakant, pastaruoju metu panieka, jaučiama rašytojui, pasiekė neregėtas aukštumas. Užtenka peržvelgti tinklalapio „Delfi“ skaitytojų nuomones (jos, deja, atspindi gan gausios visuomenės dalies požiūrį), kad pasijustum niekam tikusiu veltėdžiu, puntančiu duoną už darbščių, dorų lietuvių sūriu prakaitu uždirbtus pinigus. Siurbėlė, alkoholikas ir durnius – štai kas esu aš (o ir daugelis kitų), jų nuomone. Apie gebėjimą rašyti nė nekalbu.

Kita vertus, su nuostaba stebiu gan gausų agresyvių beraščių, įnirtingai besiveržiančių į rašytojystę, būrį. Tarp jų esama visokių tipų: „išpindėjusių“ turtuolių, kuriems maža nuosavų sporto komandų, dvarų, žvaigždžių ir iki visiško pasitenkinimo trūksta dar knygos ir narystės LRS. Esama vazonėliuose augintų revoliucionierių, su panieka spjaudančių į visą gimtąją raštiją, nes ji mat buka ir smirdi nuolankumu bei provincialumu. Esama vaidingų grafomanų, kurių mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – talentingųjų šmeižtas ir skandalai. Daug esama. Tačiau jau pradėjau burnoti. Geriau kalbėti apie teikiančius vilčių, talentingus chuliganus.

Manau, autoritetus į šuns dienas dėti reikia, net būtina, tačiau privalu mokėt tai daryti. Tiesiog išrėkti savo nepasitenkinimą jo niekuo nepagrindžiant – kvailio darbas. Būtų gerai surast argumentų, motyvuoti priekaištus, o kartu ir savo naująjį pasaulio matymą.

Manymas, kad nuo savos kartos prasideda tikroji kūryba, taip pat yra vienas iš galimų, o gal ir būtinų daugumos rašančiųjų gyvenimo ir kūrybos etapų. Tai išbandymas savarankiškumu. Išbandymas, kiek atspari ir patikima yra sava vidinė tikrovė, koks stiprus, tvirtas yra talentas ir pašaukimas.

Labiausiai aš pasigendu pastarųjų dvidešimties metų permąstymo literatūroje. Kur romanai apie „gariūnmetį“? Kur socialiai angažuota poezija? Dabar dauguma jaunųjų rašytojų – politiškai ir socialiai aktyvūs, tačiau tai beveik neatsispindi jų tekstuose. Negali gi vienas Herkus Kunčius už visus atidirbti! Nejaugi tik jam rūpi tas įdomus klausimas: kas yra lietuvis, kokios jo silpnosios ir stipriosios vietos, kokie jo kompleksai etc.? Dalis rašytojų beviltiškai įklimpę praeityje, dalis rašo glotnius euroromanus apie nieką, dar kiti užsiima bambų stebėjimu. Nieko nuostabaus, kad rašytojas dažno laikomas niekam tikusiu – jie suvokia mus kaip bėgančius paskui seniai nuvažiavusį traukinį.

P. S. Žinoma, visus šiuos priekaištus prisiskiriu ir sau.

O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja?

Manau, kūrybinė nedrąsa – tai greičiau nepasitikėjimas savo jėgomis, nerimas dėl to, ar sugebėsi adekvačiai išsakyti ir išreikšti savo mintį, pasaulį, sumanymą. Nerimas, metafizinis siaubas, baimė – labai kūrybingos būsenos. Ypač šiais laikais, skendėdamas sočioje palaimoje, nedaug ką tesukursi. Tas karštligiškas, neduodantis ramybės tiksėjimas kažkur sielos gilumoje, žiežirba, kuri neleidžia nusiraminti, pamiršti, nusisukti, ranką verčia rašyti, o su ta paskata ateina ir nesupratimo, netikslumo, negebėjimo baimė. Baimė, kad nesugebėjai prasiveržt, kad tai, ką pastebėjai svarbaus, iš tiesų tik plėnys. Tačiau, manau, ši būsena pažįstama daugeliui rašančiųjų.

Nelaikau savęs skurdžiu Europos kultūros provincialu ir nemanau, kad visi mes tokie esame. Dabar galime itin greitai sužinoti iš visur apie viską ir visus, esam organiška to paties globalaus pasaulio dalis, turinti tam tikros vietinės specifikos, ir tiek. Galbūt provincialais mus daro negebėjimas atsiriboti nuo didžiulio globalaus srauto, akimirkai stabtelėti, nepasiduoti pirmoms pasitaikiusioms madoms? Kita vertus, dalis rašančiųjų yra pernelyg įsikibę į tą vėjo perpučiamą žemės lopinėlį, įsikniaupę į seniai nevėdintą savo teksto drabužį ir, be jo, nieko daugiau nenori matyt.

Provincialumas juk slypi smegenyse, jis nepriklauso nuo to, ar tave skaito Europoje ir už Atlanto. Labai pasistengus, galima išleisti savo knygų anglų, islandų, albanų ar juodakojų genties indėnų kalbomis. Jas skaitys – tiek pat žmonių, kiek skaitytų lietuviškai. Kelios dešimtys ar keli šimtai. Tai blogai? Ne, tai gerai. Ir nieko čia daugiau nepridursi. Provincialumas – tai nuolankiai ir padejuojant prisiimamas provincialo vaidmuo. Provincialumas – kai mes, lietuvių rašytojai ir menininkai, laikome save menkesniais už kitus rašytojus ar menininkus. Reikia tik blaiviai suvokti savo vietą pasaulinės kultūros sraute. Svarbu tikėti ir norėt, kad kas nors iš mūsų taptų būtinas visiems, pasakytų, sukurtų kažką reikalingo kaip oras.

Galų gale šiame užsiėmime viską valdo ne tik talentas, o ir jo didenybė įgeidis bei atsitiktinumas. Juodoji gulbė. Todėl gal būtų geriau pernelyg nesukant sau galvos apie tariamą menkystę ir provincialumą atsiverst neprirašytą lapą ar naują „Word“ dokumentą? Ir užsiimt tuo, ką moki? Aš tikiu gerai atliktu darbu ir, jeigu mano talentas turi tam tikras lubas, aukščiau kurių neiššoksiu, – tebūnie.

Daug baisesnė kita provincialumo pusė – susireikšminimas, vazonėlinis mesianizmas, „tautos vado“ sindromas. Pritariu į šią anketą atsakinėjusiam Valdemarui Kukului, kad esama „pernelyg daug pasitikėjimo savimi, kuris visiškai sunaikino, suėdė kūrybinę savikontrolę“. Tam labai sunku atsispirti. Reikia žūtbūtinai išsaugoti distanciją tarp savęs ir mūsų literatūrinio pasaulio. Nepamiršti, kad esi ne tik rašytojas, o ir skaitytojas. Visų pirma skaitytojas.