Vilniuje birželio 16–21 dienomis vyksta bene 30 Europos šalių vyskupų konferencijų generalinių sekretorių ir atstovų spaudai susitikimas. Renginio tikslas – gilintis į naująją evangelizaciją Europoje, tad kartu ir aptarti Bažnyčios komunikavimo specifiką.

Renginio organizatorius yra Europos Vyskupų Konferencijų Taryba (CCEE), kurią sudaro 33 šiuo metu Europoje veikiančios vyskupų konferencijos, atstovaujamos jų pirmininkų.

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje birželio 17 d. vykusioje spaudos konferencijoje dalyvavo ir  CCEE generalinis sekretorius monsinjoras Duarte da Cunha, kuris sutiko „Bernardinai.lt“ plačiau pakomentuoti svarstomus klausimus.

Kaip galėtumėte trumpai pristatyti CCEE Vilniaus susitikimo metu gvildenamą pagrindinę temą? Kokia yra naujosios evangelizacijos esmė? 

Susitikime Vilniuje dalyvaujame maždaug 30 šalių atstovai, ir visi jaučiamės esą broliai. Tai ir yra naujoji evangelizacija: parodyti pasauliui, kad įmanoma gyventi kartu. Parodyti pasauliui, jog žmogus turi tokį kilnumą, vertę ir grožį, kurio negalima užgniaužti.

Evangelija nėra ideologija, tai yra – žmogaus projektas, kuris stengtųsi jėga primesti kitiems savo susikurtą „naujo žmogaus“ viziją. Evangelija yra Jėzus Kristus, tad evangelizuoti reiškia padėti žmonėms sutikti Kristų.

Tad aišku, jog tai nėra dar viena Bažnyčios veikla šalia kitų, tokių kaip karitatyvinė tarnystė, ugdymas, pagalba šeimoms ir t. t. Visa, kas daroma Bažnyčioje, daroma turint tikslą – parodyti Jėzų Kristų.

Bažnyčia nesiekia primesti tikėjimo, bet nori jį pasiūlyti. Tam svarbūs du dalykai. Pirmiausia – dvasinis kiekvieno žmogaus gyvenimas, jo asmens gilumas. Turiu omenyje būtinus tylos momentus, Šv. Rašto skaitymą, išpažintį, šv. Mišias. Kitas dalykas, – bendruomeninis gyvenimas, tai yra – meilė Bažnyčiai.

Kai žmogus randa gyvą bendruomenę, atpažįsta, kad atsakymai vis dėlto egistuoja.

Evangelizacija – tai buvimas atmerktomis akimis, žvalgantis aplinkui. Šis akylumas sužadina daug klausimų, o kas ieško atsakymų, jau yra nerami širdis. Tad kai toks žmogus randa gyvą bendruomenę, atpažįsta, kad atsakymai vis dėlto yra, jie egzistuoja. Žinoma, paskui jam kyla kitų klausimų. Evangelizuotojas nėra tas, kuris turi visus atsakymus, bet ir pats jų ieško ir randa, išlikdamas budrus dieną ir naktį. Tuo tarpu kartais susidaro įspūdis, jog šiandienos žmogus visada miega.

Norime pabrėžti, kad įmanoma ir būtina gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje pažinti Jėzų Kristų. Šiuolaikiniai žmonės gali pažinti Jėzų Kristų. Tai nėra vien praeities dalykas. Tai buvusi, esanti ir būsianti tikrovė. Mes dirbame vardan to.

Pabrėžėte, kad pirmoji evangelizacija – tai krikščionių brolystės liudijimas. Tačiau daug dažniau žmonės susiduria su Bažnyčia kaip valdžios institucija, kuri Dievo vardu stoja ginti tiesos: gyvybės, žmogaus orumo, socialinio teisingumo ir pan. Ar kreipdamasi į visuomenę Bažnyčia neturėtų labiau argumentuoti bendražmogiškomis vertybėmis, ne tiek tikėjimu į Jėzų Kristų?

Bažnyčia kalba su autoritetu, kuris kyla ne iš jos pačios, kaip žmonių bendruomenės. Tai – Evangelijos autoritetas, Jėzaus Kristaus autoritetas. Neretai jai tenka atsakomybė pasisakyti viešumoje remiantis tuo autoritetu. Žodis „autoritetas“ kyla iš graikų kalbos ir reiškia „auginti“. Suprask, tai – tarsi gebėjimas vesti į priekį, nušviesti, paaiškinti.

Esu įsitikinęs, kad didesnį autoritetą turi ne tas, kas užima aukštesnę kėdę, bet tas, kuris yra šventesnis, kas autentiškiau gyvena.

Nepaisant to, negalima teigti, jog jei kalba kunigas, šeimos tėvas ar bet koks vadovas, kuris pats taip negyvena, – man nebūtina įsiklausyti į tuos žodžius. Juk tam, kam patikėta valdžia, autoritetas, patikėta ir skelbti tiesą. Tiesa, kurią jis skelbia, yra gėris man, nors pats jis gal taip ir negyvena.

Žinoma, būsiu labiau linkęs įsiklausyti į žodžius to, kuris pats jais gyvena, – tai faktas.

Tad naujoji evangelizacija, taip kaip popiežius ją pateikia, yra didžiulis iššūkis Bažnyčiai. Mes visi krikščionys, kiekvienas atskirai ir kaip bendruomenė, turėtume peržiūrėti savo gyvenimą, gyventi autentiškiau, kad būtume autentiškesni liudytojai.

Didesnį autoritetą turi  tas, kas autentiškiau gyvena. Mes krikščionys turėtume peržiūrėti savo gyvenimą.

Aš manau, kad Bažnyčia žmogaus proto lygmeniu ir prigimtinės teisės plotmėje turi daug bendra su visais žmonėmis. Tačiau tai, ką svarbiausio Bažnyčia turi, yra Jėzus Kristus. Žinoma, nebūtina turėti tikėjimą, kad suprastum, jog nereikia daryti aborto, juk šitaip žudai gyvą žmogų.

Vis dėlto, jeigu tu atradai Dievą, žinai, kad žmogaus gyvybė turi dar didesnę vertę, jo gyvenimas persmelktas dar didesnio kilnumo, vadinasi, žudyti vaisių motinos įsčiose tau dar sunkiau.

Tad ką turiu daryti? Ieškoti dialogo su visais, kad įtikinčiau, jog abortas yra blogis? Be abejo. Tačiau mano viltis yra ta, kad žmonės, atrasdami Dievą, supras tai dar giliau ne vien protu, kad pajėgsiu paliesti žmogaus širdį.

Proto argumentai yra pamatiniai, jie būtini ir jų yra daug. Deja, šiandien gyvename reliatyvizmo sąlygomis. Tu sakai viena, aš sakau kita, trečias – visiškai priešingai, esą, „nieko čia blogo“... Tai rimta kliūtis tiesos paieškoms. Tačiau, jei tiesios širdies žmogus gali sutikti su manimi dėl kai kurių dalykų, nebūtinai turi pritarti mano tikėjimui. Žinoma, jeigu sugeba pritarti mano tikėjimui, tuomet tikrai vienas kitą geriau suprantame. 

Evangelizacija neišvengiamai susijusi su sklaida, su komunikacija. Šiandien Bažnyčia ryžtingai kreipiasi ir į virtualų, skaitmeninį pasaulį. Kokios turėtų būti Bažnyčios evangelizacijos priemonės?

Jau minėjome, kad didysis evangelizacijos įrankis yra žmogus. Paskui, jei gyvenu šiandienos Vakarų visuomenėje, tikriausiai turiu mobilųjį telefoną, kompiuterį, naudojuosi šiais įrankiais bendraudamas su aplinkiniais, su draugais, tad ir evangelizuodamas.

Bet evangelizacijai šių priemonių neužtenka. Būtina susitikti su žmogumi tiesiogiai, kalbėtis akis į akį. Žmogus yra tikroji priemonė, bet, žinoma, gyvendami savo laikmečiu, naudojamės visais tais įrankiais, kuriuos teikia šiuolaikinis pasaulis.

Šiuolaikinis pasaulis ieško Dievo, kaip visais laikais. Todėl nederėtų bijoti tų priemonių, derėtų naudotis jomis dar geriau nei kiti, juk darbas dėl Dievo įkvepia dar daugiau kūrybiškumo.

Bažnyčia turėtų kurti savo žiniasklaidos kanalus ar verčiau naudotis jau egzistuojančiais?

Tai nuspręsti tenka šalies vyskupams kiekvienu konkrečiu atveju, vėliau situaciją derėtų koreguoti. Turime išnaudoti visas galimybes skleisti tiesą, tačiau negalima leisti, kad komunikacijos priemonė sunaikintų pačią žinią, kurią noriu perduoti. Tikrai negalėčiau, pavyzdžiui, per socialinį tinklą – facebook‘ą – perteikti viso savo krikščioniškosios patirties turinio. Galiu šį tą pasakyti, bet to negana. Pati priemonė yra labai ribota. Socialinis tinklas gali būti naudingas, tačiau, jei nėra įmanomas gyvas bendravimas, negaliu per daug naudos tikėtis.

Turime išnaudoti visas galimybes skleisti tiesą, tačiau negalima leisti, kad komunikacijos priemonė sunaikintų pačią žinią.

Turime naudotis viskuo, bet negalime galvoti, kad komunikacijos priemonės užtenka, ar tai radijo, televizijos...

Bažnyčiai būtų labai svarbu turėti savo priemones, jos suteikia daugiau laisvės. Žinoma, tai labai brangu, nėra lengva rasti žmogiškųjų išteklių. Kiekviena vyskupų konferencija turi įvertinti situaciją ir, jeigu įmanoma, – pirmyn!

Pavyzdžiui, Italijos vyskupų konferencija turi televizijos kanalą SAT 2000 – tai nuostabi patirtis. Ne vienoje šalyje Bažnyčia turi savo radiją, pavyzdžiui, Portugalijoje tai labiausiai klausomas nacionalinis kanalas. Tačiau jis transliuoja ne vien religinės tematikos laidas, bet ir visapusiškas bendro pobūdžio programas.

Kartais ne visada aišku, kam teiktina pirmenybė, ir pati krikščioniška žiniasklaida ne visada sulaukia reikiamo dėmesio bei palaikymo, manant, kad svarbiausia pasiekti kuo didesnę auditoriją.

Aiškumas yra būtinas, tai labai svarbu. Kartais geriau nesukelti painiavos, vien stengiantis visur „dalyvauti“.

Kartą man pasiūlė parašyti straipsnį vyrų žurnalui, kuriame kituose puslapiuose spausdinamos moterų atžvilgiu ne itin pagarbios iliustracijos. Tai dar nebuvo pornografinis leidinys, bet arti to. Pasakiau: „Ne, nenoriu painioti žmonėms idėjų.“

Kai kas man sakė: „Bet jeigu tu rašysi šiam leidiniui, pasieksi daugybę žmonių.“ Taip, pasieksiu daugybę žmonių, kartu sukurdamas dviprasmišką situaciją. Žmonės galės manyti, kad galima kalbėti apie Jėzų ir kartu žvelgti į moterį kaip į daiktą.

Tai nėra nesvarbus dalykas. Negaliu daryti tokios painiavos.

Kalbino Saulena Žiugždaitė