Louise Bourgeois skulptūra

Apie skulptūrą pastaraisiais metais kalbama taip dažnai, kad pats laikas būtų keisti jos apibrėžimą pirmiausia vengiant labai subjektyviai suvokiamo žodžio „menas“. Vienas tokių galėtų būti: skulptūra – tai tūrinio ekonomiškai nenaudingo objekto pastatymas tuščioje erdvėje vien atlikėjams galimai siekiant pelno. Kaip matote, skulptūrą nuo architektūros skiria tik epitetas „ekonomiškai nenaudingas objektas“. O skulptoriai – tai žmonės, kurie, išvydę plyną erdvę, negali nepastatyti savo kūrinio, kartu būtinai demonstruodami savo impotenciją. Pastarąjį apibrėžimą Freudas galbūt pakomentuotų kaip profesinę sublimaciją: akmens pastatymas vietoj vaisingo kūrybos akto.

Iš tiesų skulptoriai vadovaujasi aiškia liaudies tiesa – šventa vieta tuščia nebūna. O jiems šventos visos vietos, net ir simbolinės. Štai pernai metais praėjo tik kelios valandos po prezidento Algirdo Brazausko mirties, o jau skulptorius iš Klaipėdos per televiziją siūlė Prezidentūros kieme įamžinti jo ir žmonos Kristinos pėdų įspaudus, kuriuos jis kadaise padarė. Biržos brokerio verta reakcija! O ką daryti, kai mieste suformuojamas bent 2 kv. m plotas ar išsilaisvinama nuo vienos skulptūros? Tuoj pasigirsta siūlymų statyti kitą! Taisyklės tik tokios – jei plotas didesnis, tai ir konkursas solidesnis, bet vis tiek laimės Gutauskas. Iš tiesų po pasiūlytos liūto figūros Kauno arenai (nors ir „Laisvės kelias“ buvo puikus pavyzdys) tai jau nebe paskiras konkretus menininkas, o visas kultūros reiškinys. Kodėl? Nes jis idealiai žino, kaip savo skulptūros kontūrais atitikti komisijos narių, tarp kurių nebus nė vieno meną ragavusiojo, smegenų išgaubimus. Dar geriau, jei tarp narių būna sportininkų: jie žino kamuolio apvalumą, o skulptorius jiems jį ir pasiūlo: „Panašu? – Panašu. Tai kas blogai tada?“ Diskusijos – tik dėl honorarų.

Man iš tiesų džiugu, kad šis menininkas pagaliau išsiveržė už Vilniaus ribų. Ir kad sulaukė netikėtos reakcijos net iš Kauno studentų. Norėtųsi dar intensyviau ir Romualdą Kvintą eksportuoti, šiuo metu itin sėkmingai imantį Naujamiestį. Naujasis jo „Obuolys“, nukritęs tiesiai prieš senesnį Romaino Gary berniuką, drauge su kiek tolėliau stovinčiu Ksenijos Jaroševaitės Katinu formuoja Naujamiestį pagal savotišką sovietinių „multikų“ estetiką, juolab kad bent dviejų skulptūrų atsiradimo priežastys (o dar prisiminkime paminklą Daktaro Aiskaudos prototipui) yra iš populiariosios kultūros srities.

Neseniai sunokęs „Obuolys“ žymi ir tiesą apie šventą vietą. Ne vien parodomąją padėką labdariams, kurie kažin ar tikėjosi bent kiek didesnio įamžinimo ir kurių tikriausiai būta kiek daugiau nei šis skulptūriškai skambus sąrašas – nuo Almos Adamkienės iki Agnės Zuokienės. „Obuolys“ liudija, kad skveriukas negalėjo pasitenkinti tik suoliukais pasėdėti – jis kone prašyte prašėsi skulptoriaus rankos prisilietimo. Amžinojo atminimo. Skulptorius ir sukūrė kažką tarp monumento su amžinąja ugnimi ir antkapio – kaip tik per keletą metrų nuo tos vietos, kur anksčiau stovėjo biustas baltarusių revoliucionieriui ir Didžiojo Tėvynės karo partizanui Janui Pševalskiui.

Paminklų klajonės ir jų kaita – tema, kurią intriguojama ir šiuo metu itin aktualiai nagrinėja paroda Nacionalinėje dailės galerijoje: kiek paminklų keitė vienas kitą, kiek galvų pakeitė tie patys pjedestalai, kiek būta neįvykusių konkursų ir nevykusių sprendimų, kai sąlygas diktuodavo ideologija, ir koplyčią Aleksandrui Neviškiui keitė projektas Adomui Mickevičiui, šį – du paminklai Černiachovskiui, ir galiausiai – Vincui Kudirkai. Visi itin nevykę, lyg teigiantys dar vieną tiesą apie ideologiją, kuri negali būti gera konkurso komisijos pirmininkė.

Skulptūrų konkursai kaskart pabrėžia ne tiek skulptorių, kiek sprendžiančiųjų problemas. Kodėl erdvėms, tokioms kaip prie Kauno arenos, reikalaujama sukurti figūrą, kas reiškia – atpažįstamą ar aiškiai suprantamą objektą? Kodėl mes matome skulptūras – taurus, geležinius vilkus, kunigaikščius, – kurios praeiviams, kaip protiškai atsilikusiųjų masei, kaskart nurodinėja: tu esi Kaune, tu dabar stovi sostinėje, čia žaidžiamas krepšinis? Pasitelkiamas ne analogijos ar aliuzijos principas, o vaikiškų kaladėlių, kur šalia žodžio „paukštis“ nupieštas paukštis. Tarsi bandoma įteigti, kad lietuviškojo skulptūros meno lygis yra piešinių ant uolų stadijoje. Lietuvoje augęs Magritte‘as parašytų: „Čia yra pypkė.“

Todėl galima tik pafantazuoti – kas atsitiktų, jei realiai būtų pasiūlyta prie Kauno arenos pastatyti vieną iš pernai mirusios Louise Bourgeois skulptūrų, gigantiškų vorų – estetiškų modernios skulptūros pavyzdžių, tik nieko bendro neturinčių nei su Kaunu, nei su sportu ar pramogomis. Arba Marco Quinno skulptūrą „Nėščia Alison Lapper“, – neįgalios besilaukiančios moters figūra, stovėjusi Trafalgaro skvere, prie admirolo Nelsono kolonos (!), supurtė pusę Londono ne menkiau nei „Krantinės arka“ Vilnių. Nors geriausia mūsų laikui tiktų tame pačiame Trafalgaro skvere ant to paties pjedestalo pastatytas Rachel Whiteread „Paminklas“ – tuščia skaidri forma, atspindinti apverstą pjedestalą, ant kurio stovi.

Šiandien – ne skulptūrų metas, ir geriausia būtų Lietuvoje jų nestatyti bent penkerius metus, – kol nebus sutarta, kas turi spręsti apie skulptūrų estetiką, kas užsakinėti, o kas – neturėti teisės „prastumti“ savų sumanymų. Nes dabar įtakos sferos skverbiasi į šį meną taip, kaip reikalavimai Lukiškių aikštei – iš visų savaip suinteresuotų pusių. Skulptūra tapo ne menu, o verslo planais – nuo pažįstamų skulptorių iki granito ar marmuro tiekėjų. Skulptūra dažniau yra erdvės nusavinimas nei jos papuošimas. O reikalaujamas atminimo įamžinimas iš tiesų reiškia pačių reikalaujančiųjų norą įsiamžinti, nes memorialinių objektų aplink ir taip pakanka. Tik menininkai susiduria su neišsprendžiama problema suderinti rekreaciją su politika, reprezentacija ir atmintimi.

Vieną šios vasaros vakarą eidamas pro Lukiškių aikštę nepatikėjau, kad esu Vilniuje, o ne Liuksemburge ar Kopenhagoje: net ne vis aktyvėjančiame Vingio parke, bet pačiame miesto centre žmonės gulinėjo ant žolės, žaidė skraidančiomis lėkštėmis, kamuoliais, pūtė muilo burbulus, žiūrėjo eksponuojamą „World Press Photo“ parodą. Kas atsitiko, kas įvyko, klausiau nepatikėjęs, kad taip gali įvykti savaime, niekam neorganizavus? Nepasitikėjimas pasitvirtino: tai buvo ketvirtąkart flashmobu rengiama muilo burbulų pūtimo akcija, surengta ir kituose miestuose. Tačiau tai buvo puikus pavyzdys, kas gali centrinėje miesto aikštėje vykti kasdien, kai, nelaukdami jokių komisijų ir nuosprendžių, erdvę sava paverčia patys miestiečiai. Juk ir pati aikštė, kiek teigia kitokia istorinė atmintis, buvo turgaus ir cirko – vadinasi, aktyvi miestiečių vieta. O garsiausių pasaulio spaudos fotografų paroda kaip tik tinka stiprinti anaiptol ne pompastiškos ir tuščios ideologijos įnorius, bet aktyvina socialines nuostatas ir verčia mintimis paėjėti toliau Lietuvos ribų.

Todėl kaip tik šis vasaros laikas yra labai tinkamas pareikšti savo nuomonę ir apie konkursus, ir apie šiandien, o ne vakar gyvenančios bendruomenės norus: paversti erdvę savos gyvos atminties erdve. Galbūt taip gims noras ją ginti? Tam tereikia patingėti – išeiti pagulėti ant žolės.