LR Seimas birželio 23 d. svarstys Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kurio priėmimas užsitęsė itin ilgai, sužadino karštų debatų ne vien pačiame komitete, bet ir visuomenėje. Šia tema gavome dar vieną jauno žmogaus repliką, kurią, manome, nepaisant atvirų emocijų, dera išklausyti.

Joninių išvakarėse mūsų Seimas per 20 minučių nuspręs embrionų likimą. Dėmesio: jie juos žudys. Tai piktojo smūgis ne tik krikščionims, bet ir senojo tikėjimo Lietuvai, švenčiančiai Rasos šventę, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Kas apsaugos žmogų nuo žmogaus?

Labai garsiai šaukiama, kad Bažnyčiai nėra čia ko kištis. Tai gal turite magiškų galių ir galite mane padalinti į dvi dalis? Viena liks krikščioniška, nes esu krikščionė, kita – nekrikščioniška, nes esu LR pilietė. Tada krikščionį manyje galėsite nužudyti, o LR pilietį užšaldyti, nes ir ši mano dalis Jums liudys tą pačią tiesą, kuri jums nepatogi. Atsiprašau, ji nepatogi ne Jums, bet tiems, kurie stovi už Jūsų ir iš Jūsų naivumo kraunasi pinigus.

Kurią mano dalį nori pasiimti valstybė? Sielą ar kūną? Kodėl aš, krikščionė, LR pilietė, turiu tylėti, kai kalbate apie mano tautą? Kai ją bandote apgauti, siūlydami į blizgantį popierėlį įvyniotą savižudybei skirtą ginklą? Kodėl turiu neklausyti savo sąžinės balso, kurį suformavo mano tautos istorija? Taip, aš šiandien krikščionė. Bet mano vidinis balsas sakytų tą patį, net jai tokia nebūčiau. Krikščionybė man padeda atspindėti tai, ką turiu savyje, tai, kas yra kiekvieno Jūsų prigimtyje: meilę gyvybei ir gyvenimui, savęs kaip visatos dalies (ne visatos kūrėjo) suvokimą.

Kita vertus, kai degsiu pragare už tai, kad šiandien tylėjau ir pasyviai stebėjau, kaip griaunamas žmogiškumas mano valstybėje, ar tada kuris nors ateisite užpūsti ugnies po tuo deguto katilu? Tikrai ne. Nes aš Jums nerūpiu, kaip ir daugelis kitų.

Sakote, kad tai dėl nevaisingų šeimų. Ar girdite, kaip naiviai tai skamba? Ar žinote, kiek jų šiandien yra? Ir kiek iš jų pasinaudos šiuo įstatymu? O kiek ne, nes tai įstatymas, priešingas jų gyvenimo nuostatoms. Kokios yra šio nevaisingumo priežastys? Gal reikia naikinti jas, o ne žudyti embrionus?

Turėti vaiką, padaryti jį dirbtinai. Kaip egoistiškai ir baisiai tai skamba valstybėje, kuri pirmauja Europoje savižudybių skaičiumi, kurios vaikai patys nelaimingiausi Europoje, kurioje smurtas prieš vaiką yra normalu, kurioje tūkstančiai vaikų auga globos įstaigose...

Jūs, to nesuvokdami, norite apgauti nelaimingą žmogų, tvirtindami, kad vaiko turėjimas padarys jį laimingą. Jūs pavėlavote. Laimingu tampama, kai tėvai sugeba perduoti laimės pojūtį vaikui. Jei laimės nėra tavyje, jos nebeįdės joks vaikas, nes tai ne jo pareiga, bet tavo...

Pripažinkime, kad tai, kas mūsų tautoje buvo aristokratiška ir šviesu, sušalo lageriuose arba emigravo į Vakarus. Pasilikome mes, kurių gyslomis teka baudžiauninkų kraujas. Todėl ir sukamės kaip voverės rate, matydami tik save ir savo baimę iškristi iš to rato.

Manau, priimdami šį Įstatymą, turite atsiprašyti ne tik embrionų, kurios nužudysite, bet ir tų, kuriuos „pagimdysite“, ir jų „tėvų“, nes juos apgavote. Šis kelias neveda į laimę. Bet visų pirma turite atsiprašyti patys savęs dėl sutryptos sąžinės.