Kokia asociacija kyla, kai išgirstate žodžius muziejus ar muziejinis? Kažkodėl įtariu, jog pirmoji mintis yra anaiptol ne apie mūzas. Muziejinis – tai ne vien meninis ar senovinis daiktas. Itin dažnai tai kažkas beviltiškai pasenusio, neturinčio didelės vertės dabarčiai, visiškai nepritaikomo, kažkas įdomaus nebent kaip koks kuriozas, keistenybė.

Tai įtardamas, ilgą laiką maniau, kad retas kuris Lietuvos gyventojas gali save apibūdinti Leonido Donskio žodžiais: „Esu muziejų gyvūnas“, verčiau rinkdamiesi gyvojo klasiko personažę Kiaulę, bylojusią: „O ko aš tam muziejuj nemačiau? / Tik pamanykit — statula, peizažas!.. / Bet jeigu paieškosi kiek rimčiau — / Ar už save ką įdomesnio rasi?“

Na, jau ne, – smagų antausį mano skepticizmui skelia Statistikos departamentas. Muziejus, nors ir kiek senstelėjusiais duomenimis, pasirodo, yra Lietuvoje lankomiausia kultūros įstaiga. Tegul duomenys ir kiek pasenę, bet Lietuvos muziejai lankytojų stygiumi, pasak jų, neturėtų skųstis. Pasidarius plačiau po minėtojo departamento puslapius, galima rasti ir dar įdomesnės informacijos, padedančios kiek geriau suvokti lankomiausios kultūros įstaigos lankymo specifiką.

Savo ruožtu lankomiausias muziejus Lietuvoje – Jūrų muziejus, ir tai gana suprantama, argi nepatogu pakeliui į Smiltynės paplūdimį padaryti trumputę apylankėlę ir pasigėrėti jūrine egzotika. (Tuomet ir samprotavimai, apie tai, kad pasauliniuose Guggenheimo muziejuose daugiausia lankytojų sutraukia ne flamandų tapyba, o motociklų parodos, nebeatrodo nei šventvagiški, nei niekingi.) Antroje vietoje – Trakų istorijos muziejus, paprasčiau tariant, – pilis (o kiek ji autentiškesnė už prakeiksmais nutaškytus Valdovų rūmus?).

Trečioje vietoje, senstelėjusias duomenimis, – Lietuvos nacionalinis muziejus. Man kažkodėl atrodo, jog jau nebe. Visiškai nenustebčiau, jei jį iš ten išstūmė Nacionalinė dailės galerija. O jei taip tikrai nutiko, ką gi, reikia pasakyti, – pelnytai...

Po didžiųjų Europos muziejų atmintis sakė, kad Nacionalinis muziejus, bent jau centriniu jo padaliniu pretenduojantis būti Naujasis arsenalas, nėra pati pačiausia vieta. Nepasitikėjau atmintimi, ir prie šio teksto prisėdau tik tuomet, kai darsyk nukeliavau į LNM ir darsyk pasižiūrėjau, kaip ten viskas atrodo.

Ką gi, atmintimi nepasitikėjau ne be reikalo. Muziejus išties atrodė gerokai geriau, nei jį prisiminiau. Nepaisant karų ir plėšimų, pasirodo, turime išties neblogą šalies senienų kolekciją, kurios objektai pavadinti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, o svarbiausiose salėse lankytojai gali gauti lankstinuką, kuriame ganėtinai taupiai aprašyta salėje eksponuojama vertybė (ne visai materialia prasme, nuo LDK iki Kryždirbystės). Lankstinukai taip pat ne vien valstybine kalba. Atrodytų, būtų galima džiaugtis. Ir visgi kažkas ne taip, kažko trūksta, galbūt sąmoningo ir atsakingo kuratorių darbo?..

Tikrąją kuratoriaus veiklos svarbą jaučiu ne dailės, o istorijos muziejuose. Juk būtent kuratoriai sukuria muziejaus pasakojimą, jų darbo vaisiai paskatina sugrįžti į muziejų darsyk, o gal ir nesyk. Pirmą kartą tai suvokiau Baltarusijos nacionaliniame muziejuje, Minske. Vargu ar yra dar prasčiau sustyguotas nacionalinis muziejus Europoje. Kažkas jame likę iš tarybinės ekspozicijos apie krivičius ir baltarusių tautos kovą su lenkų feodalais, pastarąją ekspoziciją apžiūrėjęs patenki į bandymą rekonstruoti akmens amžių (kupiną keisčiausių urvinės architektūros sprendimų, sukurtų naudojant juodą polietileninę plėvelę), o paskui į XIX–XX amžių, kur tarp carinių ir tarybinių kapeikų puikuojasi Vytauto – Nevytauto diržas – nediržas. Tikra kunstkamera, surinkta ir eksponuojama, remiantis neaišku, kokiais principais, niekuomet nepažinusi sąmoningo kuratoriaus darbo (nebent tarybinėse salėse). Bet, kad ir kaip būtų keista, apsilankymas čia man patiko. Mat šita chaotiška ekspozicija pasakoja. Ji pasakoja apie kuratorių bejėgiškumą, apie šiuolaikinį šalies sutrikimą, nesusivokimą to, kas ji yra ir kur eina, apie nesamą santykį nei su praeitimi, nei su dabartimi, ką ir kalbėti apie ateitį...

Lyginti Lietuvos ir Baltarusijos nacionalinius muziejus keik labiau pagrįsta, nei badyti pirštais į tai, kas mus skiria nuo, tarkim, Britų muziejaus ar Muziejų salos Berlyne. Tačiau pasidžiaugus akivaizdžia pergale prieš kaimynus tenka pripažinti, jog, skirtingai nei vakarietiškuose „etalonuose“, mūsų kuratoriai nelabai suvokia, kam jie reikalingi. Muziejus paprasčiausiai nieko nepasakoja.

Na taip, yra mano minėti lankstinukai, yra ir šiokių tokių aprašymų salės prieigose, bet... aš vis tiek niekaip nesupratau, kodėl LDK salėje ant vieno stendo sukabinta (būtent tokiu eiliškumu) – uždangalas karaimų šventraščiui, kontušinė juosta (bajorų rūbo dalis) ir unitų ikona. Nei pasakojimas apie religinę įvairovę, nei apie bajorų kostiumą. Arba kodėl XIX a. stenduose eksponatai sudėstyti tokia tvarka: Kosciuškos sukilimas – Masonai – Vilniaus universitetas? Koks tarp jų ryšys? Galiu spėti, bet ar tikrai taip?

Yra, tiesa, ir labiausiai mane pradžiuginusių kunstkamerinių salių, padarytų sąmoningai, imituojant grafo Tiškevičiaus XIX a. kolekcijas. Bet kas iš to? Ką toks iš pažiūros chaotiškas ir neįdomus eksponatų rinkinys rodo, kokias jo kūrėjų mąstymo ir pasaulėžiūros ypatybes? Britai iš Britų muziejaus ištakų sugebėjo sukurti bene pačią įdomiausią salę, ji taip ir vadinasi „Apšvieta“, ir ties keisčiausiais eksponavimo sprendimais pilna užrašų, aiškinančių ką žmonės galvojo XVIII amžiuje, kaip jie matė muziejaus formavimą. O ką galvojo Tiškevičius ir Kirkoras Senienų muziejų kurdami?

Apskritai Lietuvos muziejuose, ne tik šiame, dažnai vadovaujamasi lankytojų visažinystės prezumpcija. Atrodo, jog į juos eina tik tie, kurie yra perskaitę begalę istorinių knygų, ir neužsikirsdami gali išvardyti visus Gediminaičių dinastijos valdovus. Bet koks nuošimtis Lietuvos Respublikos piliečių apskritai išvardytų bent penketą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir šimtmečio tikslumu nurodytų jų valdymo laikotarpius. Bet juk ir jiems kartais nutinka patekti į muziejų!

Bene blaiviausia muziejaus kuratoriaus nuostata būtų laikyti lankytoją visišku neišmanėliu. Ir tai anaiptol nėra nepagarbos demonstravimas, veikiau priešingai, noras jam suteikti kuo daugiau žinių kuo įvairesniais būdais. Nebūtinai išsamiais aprašais šalia eksponatų, tingėjimą skaityti galima įveikti audiogidais (net Lietuvoje tokių esama), gana sėkmingai padedančiais suprasti, ką vienas ar kitas eksponatas veikia konkrečiame kontekste. Svarbu, kad muziejus pasakotų, rodytų, pats aktyviai kreiptųsi į žiūrovą, o ne lauktų tarsi koks lobis, kol kas nors teiksis pradėti jo ieškoti istorijos knygose ir internete, už nugaros senokai užsivėrus ekspozicijos durims.

Juk istorija tai visų pirma pasakojimas, o visos iliustracijos jį tik pagyvina, ar ne?