2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

„Bitutė“. Vileikiškių stebuklai

2011-06-27
Rubrikose: Šeima ir sveikata » Vaikams 
Bitutės nuotraukos

Pienėms žydint Bitutė nuskrido į vieną kaimą Širvintų rajone. Vadinasi jis – Vileikiškiai. Prie vieno medinio pastato Bitutė išgirdo vaikų šūksnius ir kamuolio bumbsėjimą – atskridusi arčiau susipažino su Vileikiškių kaimo vaikais. Sužinojo, kad čia jų pradinė mokykla, deja, šiemet jau uždaroma. Bet ketvirtokai, kurie šį pavasarį baigė mokyklą, nelabai liūdi – rudenį važiuos mokytis į Musninkus, o savo mokyklos nepamirš, nes čia įsikūrė Vaikų dienos centras, į kurį kiekvieną dieną renkasi visi kaimo draugai. Kartu piešia, žaidžia, mokosi.

 

Bet įdomiausi užsiėmimai vyksta penktadieniais: tada į jų kaimą atvažiuoja mokytojai iš Vilniaus: dailininkė Julija Ikamaitė ir violončelininkas Valdas Povilaitis. Muzikantas parūpino vaikams violončeles ir dabar 17 kaimo vaikų moka groti. Jiems jau teko net koncertuoti, o juokaudamas mokytojas pavadino Vileikiškius pasaulio violončelininkų sostine. Mažiausiam muzikantui – tik ketveri, o vyriausiajai – šešiolika metų.

Centro vadovė Andželika Bagočiūnienė sako, kad pradėję lankyti Vaikų dienos centrą vaikai tapo kur kas draugiškesni, jie ne tik žaidžia, bet ir tvarko aplinką, mokosi dainuoti, šokti. Labiausiai visus stebina, kad tokio aristokratiško instrumento – violončelės – garsai skamba šiame kaime.

Daugelio vaikų tėvai negali savo atžalų leisti į meno mokyklas, todėl tikras stebuklas, kad atsirado mokytojų, kurie padeda atskleisti kūrybos paslaptis, moko piešti, padeda suvaldyti garsų chaosą ir paversti juos gražia melodija.

Bitutė pasikalbėjo su ketvirtokais – Ligitu, Arnu, Luku ir kitais, kurie žaidė futbolą, pievoje rado varlę, karstėsi po medžius, o paskui pagrojo gražų
kūrinį.

Vaikai myli savo kaimą, todėl, gavę užduotį nupiešti violončelės garsus, piešė tai, ką kasdien mato: laukus, mišką, arklį, daug gėlių ir gausybę žalios spalvos.

Kaime violončelės skamba nuostabiai, nutarė Bitutė. Čia ir kiti garsai skiriasi nuo miesto: gieda gaidys, loja šunys, pravažiuoja traktorius. Ach, kaip gera kartais atsidurti Lietuvos kaime – pritariate man? Turbūt daugelis jūsų vasarą bent kelias dienas praleisite toli nuo miesto, todėl linkiu jums kuo daugiau išgirsti, pamatyti ir susirasti naujų draugų.

Gražios vasaros!

Jūsų Bitutė

Fotografavo Egidijus Povilaitis

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią

Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.

 

Michailas Epšteinas „Tėvystė“

Jaudinamai atvirai atskleidžiama asmeninė patirtis, pateikiama filosofinė tėvystės reflekcija, įžvalgos, peržengiančios individualios būties ribas ir dvelkiančios universalumu.

Andrius Navickas

Konstitucinio Teismo sprendimas buvo naudingas tuo, kad prisiminėme, jog Konstitucija yra mūsų visų valios išraiška, sutarimas, ant kokių pamatų mes norime kurti savo valstybę.

Jurga Lūžaitė

Mūsų šeima per metus bent keletą kartų iš pažįstamų ar giminių sulaukia pasiūlymo paimti televizorių. Matyt, daugiausia iš gailesčio. Nes kai žmonėms pasakai, kad nežiūri TV ir neturi televizoriaus, paprastai sulauki visiškai prieštaringų nuomonių...

Raudonasis kryžius

Greitai bėga laikas, negailestingai iš atminties ištrindamas ne tik žmones, bet ir įvykius, kurie buvo reikšmingi ir, atrodė, nepamirštami.  Vargu, ar kas Lietuvoje žino, kas buvo Rajanas, o savo laiku tai buvo žmogus – legenda.

Midijos

„Valgymas kartu pirmiausia yra bendrystės išgyvenimas“, – sako brolis Alvydas Virbalis OFM, šįkart parodęs mums, kaip paruošti paprastą, tačiau nekasdienį patiekalą.