Kaip žinoma, Šiaulių rajono tarybos nariai nepriėmė sprendimo, reikia ar nereikia Kryžių kalnui bažnyčios, politikai šį klausimą atidėjo mėnesiui, nes panoro išgirsti visuomenės nuomonę. Šiaulių žiniasklaidoje įsiplieskė diskusija, kurioje girdisi pačių radikaliausių nuomonių apie bažnyčios statybas prie Kryžių kalno. Vieni teigia, kad „Kryžių kalnas visada buvo atokiau nuo oficialios Katalikų Bažnyčios — nei jam Bažnyčios reikėjo, nei Bažnyčiai jo“, kiti, kad bažnyčios statybos „energetiškai suardytų archajišką aurą“, tretiems tai reiškia kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus.

Norisi pažymėti, kad Kryžių kalnas nėra kažkokia šiauliečių nuosavybė, o visos Lietuvos širdis, tad su juo susiję klausimai turėtų būti svarstomi kuo plačiau. Taip pat kalbama apie katalikiškus simbolius, ženklus ir statinius, tačiau Lietuvos katalikų veikėjai į šias diskusijas neįsitraukia. Tokią nuostatą suprasti sunkoka, nes Kryžių kalnas, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, yra „lietuvių Koliziejus, ne senųjų Romos imperijos laikų, bet mūsų laikų, šio paskutinio amžiaus Koliziejus.“ Šie žodžiai reiškia, kad Kryžių kalnas yra nuolatos kenčiančio pasaulio paveldas, kurio atžvilgiu nevalia daryti jokių skubotų žingsnių.

Todėl katalikiško aktyvo tylą galima prilyginti abejingumui. Pasirenkamas „išmintingas“ tylėjimas, nes vengiama išreikšti kitokią poziciją nei vietinės bažnytinės vadovybės. Ar tai reiškia pritarimą šiam sumanymui? Kryžių kalno fenomenas pranoksta vien vietos ordinaro, menotyrininkų ar politikų kompetenciją. Diskutuoti (ir kuo plačiau!) apie jo likimą yra būtina, kadangi jis pirmiausia yra ne kultūrinis ar nacionalinis objektas, bet – tikėjimo liudijimas ir įženklinimas. Tad turėtų prabilti dvasininkai, teologai, pastoraciniai bei sielovados darbuotojai, pagaliau maldininkai – visi, kuriems rūpi ši pakankamai išskirtinė tikėjimo išraiška.

Akivaizdu, kad vos Kryžių kalnas nebeliko draustinu objektu, jis tapo padidėjusio dėmesio vieta. Nenuostabu, kad atsiranda bandymų reguliuoti ten vykstančius procesus. Štai menotyrininkai pradėjo piktintis „kiču“. Šaulių vyskupijos tinklalapyje pabrėžiama, kad svarbu „išsaugoti Kryžių kalno autentiškumą, kad jo nesuniokotų stichiškas kryžių statymas.“

Tačiau, ar spontaniškas kryžių statymas ir nėra Kryžių kalno autentiškumo dalis? Ar pačių įvairiausių formų, išvaizdos, medžiagos žmonių atnešami kryžiai nėra autentiška šiai vietai raiška? Ar tai nėra autentiškiau nei gretos vienodų, „taisyklingų“ kryžių, kuriuos leidžiama pardavinėti prie Kryžių kalno? Juk ši vieta yra mūsų kryžių įkūnijimas ir mūsų žaizdotos egzistencijos patiesimas prie Viešpaties Kryžiaus.

Todėl sunku būtų rasti kitą vietą, kurioje Jėzaus žodžiai „kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32) būtų tokie gyvi. Be abejo, dažnai tie kryžiai kyla skatinami folklorinio pamaldumo, neįsisąmoninto religingumo, kartais paprasčiausio prietaringumo, bet Jėzaus Kryžius traukia kiekvieną, o Kryžių kalnas šią tiesą padaro kone apčiuopiamą.

Noras prie Kryžių kalno statyti bažnyčią priklauso tam pačiam formalizavimo procesui. Kol kas nesigirdi jokių įtikinamų argumentų, kodėl prie Kryžių kalno turi iškilti kita šventovė. Maldininkų gausybė čia būna retai, mažesnių grupių poreikiams pakanka ir brolių pranciškonų vienuolyno koplyčios. Užtat nauja bažnyčia su parapijos gyvenimui būdinga sakramentine rutina būtų tikras iššūkis Kryžių kalno autentiškumui.

Be to, kažkodėl pamirštamos Kryžių kalno didžio mylėtojo, aukščiausio katalikams autoriteto, popiežiaus Jono Pauliaus II įžvalgos apie šią vietą. Jis neprašė prie Kryžių kalno įsteigti parapijos, pastatyti bažnyčią, bet įkurdinti brolius pranciškonus. Reikšmingas yra ir Romos koliziejaus bei Kryžių kalno sugretinimas. Jie abu yra tvirto ir nepalaužiamo tikėjimo liudijimas, kas savaime yra neįrėminama net šventovės mūrais. Kam kiltų mintis Koliziejuje statyti bažnyčią? Kam jos reikia mūsų Koliziejuje?