Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Birželio viduryje kino režisierius Algimantas Puipa atšventė 60-ties metų jubiliejų. 1974 m. jis baigė valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, tuomet sukūrė pirmąjį filmą „Kelio ženklai“, o 1975 m. su Stasiu Motiejūnu Lietuvos kino studijoje sukūrė pirmąjį vaidybinį savo filmą „Atpildo diena“. A. Puipa, į susitikimą atskubėjęs iš būsimų kino režisierių egzamino, pasakodamas apie kūrybą ir kuriamą aštuonioliktąjį vaidybinį filmą „Miegančių drugelių tvirtovė“, mintimis vis grįždavo prie jaunosios Lietuvos kino kartos.

Režisieriaus Algimanto Puipos pasakojimo klausėsi Lina Žižliauskaitė.

Visą laiką, o pirmiausia – keičiantis kartoms, reikia įrodinėti, kad režisierius yra profesija, ne tik amatas. Smagu, kad jau antrame kurse studentai sukuria įdomių darbų, matyti, kaip jie kasmet auga. Kartu slegia atsakomybė, kaip iš trylikos žmonių padaryti kūrėjus ir pasakyti – šito likimas bus toks, o šito – anoks. Vienas kurs reklamą, kitas – „greito maisto“ serialus, o šitas bus menininkas, kurio laukia Kanai. Kartais mes, dėstytojai, apsirinkame, bet po darbų peržiūrų visada būna pakili nuotaika. Studentai stengiasi perimti pirmiausia amatą, o tik vėliau šioje srityje save realizuoti. Smagu, kad sugebėjome prikalbinti aktorių Valentiną Masalskį dvejus metus dėstyti aktorinį meistriškumą. Masalskis juos išmokė kalbėti taip, kad išgirstų ne tik pirmoje, bet ir paskutinėje eilėje.

Režisieriaus profesija universali. Dvejus metus šie studentai mokėsi be operatoriaus, todėl turėjo išmokti valdyti kamerą, suprasti kompoziciją ir kadrą, jausti būsimą montažą. Man patinka stebėti, kaip keičiasi studentai – pirmame kurse buvęs lyderis antrame kurse trenkiasi veidu į grindis, bet iškyla kitas. Nėra nuolatinių lyderių, visi pajunta pergalės skonį. Nesėkmės atveju dar prispaudžiu studentą koja, kad pajustų, jog jis nėra vienintelis. Šitaip su manim elgdavosi Vytautas Žalakevičius, „dresuodavo“ žiauriais metodais ir ekstremaliais pamokymais.

Iš pradžių man atrodė, kad nesu pašauktas režisuoti. Bet man pasisekė, kad mokiausi Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje – kursui vadovavo dramatiško likimo talentingas, bet tuometės valdžios persekiojamas režisierius Igoris Talankinas. Jis buvo demokratiškas, mes nejautėme sistemos cenzūros. Kurse buvo įvairiausių tautybių studentų, kuriems leisdavo filmuoti savo tėvynėje. Vienas važiuodavo į Siriją, kitas – į Mongoliją. Aš grįždavau į Lietuvą, čia kūriau pirmuosius filmus, neatitoldamas nuo kultūrinių savo šaknų. Garsiausi mano bendrakursiai – Šachnazarovas, Šuhrajus (pasiūlytas „Oskarui“ už filmą „Vagis“). Daug mano filmų yra literatūrinių kūrinių ekranizacijos, pavyzdžiui, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978) sukurtas pagal O. Henrio apsakymus. Pradėjau domėtis autoriumi ir radau biografijos faktą, kad jis nevertino savo apsakymų, nes tai buvo užsakymai, už kuriuos gaudavo pinigų. Redakcija užsakydavo trumpą apsakymą su laiminga pabaiga, spausdinamą šeštadienio laikraštyje, kurį skaitydavo atsitiktinis traukinio keleivis. Jei autorius taip nevertino savo kūrinių, tai ir aš galėdavau elgtis laisviau. Tai buvo televizijos užsakymas, todėl ne tokia didelė ir atsakomybė. Tuo metu Lietuvoje buvo populiaru ekranizuoti įvairią amerikietišką literatūrą (pavyzdžiui „Turtuolis, vargšas“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1982).

Gal ir klystu, bet mano darbas prasideda tada, kai baigiasi romanas. Jei „Dievų mišką“ būčiau pradėjęs nuo ten, kur baigia Balys Sruoga, – kai tankai įvažiuoja į kiemą, patvory guli leisgyvis rašytojas, –­ tada sukurčiau istoriją apie jo grįžimą, kančias, alkoholio problemą. Būtų kitoks filmas, nei dabar...

Kuriant „Amžinąją šviesą“ (1987), Rimantas Šavelis visą laiką kartojo: „Pasitikėk mano literatūra. Kodėl Tu jos negerbi?“ Sakydavau: „Literatūroje vienas įvaizdis, o filme tai gali tapti labai didaktiška. Pavyzdžiui, aš negaliu finale supjaustyti varpų, apie kuriuos tu rašei...“ Filmuojant „Ir ten krantai smėlėti“ (1991) su Juozu Apučiu nebendravome. O jis, pasižiūrėjęs filmą, pasakė: „Aš tiek daug apsakymų parašiau, pusės jų, panaudotų filme, neatsimenu“.

Ekranizuoti literatūrą – vienas skaudžiausių dalykų. Jei susėsčiau su rašytojais, tai jausčiausi kaip per Niurnbergo procesą. Būtų mesta įvairiausių kaltinimų – nepasitikiu autoriais, negaliu perteikti to, kas knygoje pasakyta žodžiais, padarau primityviau. „Kvepalų“ autorius dešimt metų niekam neleido ekranizuoti savo kūrinio, nes manė, kad romanui tai bus „klinikinė mirtis“. Filmo scenarijus yra 60 puslapių –­ kaip perteikti 400 puslapių romaną?

Skaitau daug įvairiausių kūrinių. Kartais, po kiek laiko, grįžta perskaityti vaizdai ir suprantu, kad tekstas mane jaudina. Kine nėra problemos, jei ekranizuoji blogą romaną. Kas žino, pagal kokį kūrinį nufilmuota „Kasablanka“? Tokiu atveju filmo režisierius turi visišką veiksmų laisvę. Žalakevičius iš latvių Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ paėmė tik vieną situaciją, kai herojus iš vieno upės kranto keliasi į kitą, ir parašė savarankišką filmo „Jausmai“ scenarijų. O rašytojas didžiavosi, kad jo kūriniu naudotasi filme.

Man svarbi operatoriaus nuomonė. Kurdamas filmus daugiau nei trisdešimt metų, linkstu į vizualinius sprendimus. Operatorius – mano akys. Žalakevičius mane vadindavo „operatoriaus asistentu“. Įdomu buvo dirbti su Rimantu Juodvalkiu („Amžinoji šviesa“, „Bilietas iki Tadž Mahalo“, „Ir ten krantai smėlėti“) –­ keistas tandemas, mes vienas kitą gerai suprasdavome. Užtekdavo parodyti dailininko (dažniausiai Andrew Wyetho) paveikslą, ir daugiau galėdavau nežiūrėti į objektyvą –­ operatorius būdavo užburtas to vaizdo, kurį noriu matyti. Padirbę su manimi, jie jau kitaip dirbdavo su kitais režisieriais. Nuostabus susitikimas, gaila, kad tik vienas, buvo su Jonu Tomaševičiumi (filmavusiu „Herkų Mantą“, „Jausmus“) filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1984). Viktoras Radzevičius pakeitė mano sugalvotą stilistiką televizijos filme „Žaibo nušviesti“ (1995), filmui suteikė „minkštą“ vaizdą. O „Vilko dantų karoliuose“ (1997) jo kamera tiesiog skraidė. Operatoriui ir dailininkui sakiau, kad didelė nuodėmė, jei kadrai atrodys kaip paveikslai. Operatorius perėmė iniciatyvą ir kiekvienas kadras buvo vienas už kitą gražesnis. Gal vizualumas šiek tiek pakenkė filmo struktūrai ir dramaturgijai, bet kartais operatorius filmui prideda netikėtų dalykų, nustebinančių režisierių. „Miegančių drugelių tvirtovę“ filmavo Radzevičius, su Algimantu Mikutėnu kūrėme „Nuodėmės užkalbėjimą“. Dirbau su tos pačios rašytojos kūriniu, o pats pasikeisti negaliu, taigi turėjau keisti visus aplinkui. Filmo dailininkas ir kostiumo dailininkė liko tie patys, bet pakeičiau operatorių. Bandžiau ieškoti kitokios stilistikos.

Dirbdamas su aktoriais, turiu negerą bruožą – aš jų gailiuosi. „Miegančių drugelių tvirtovėje“ filmavosi trys debiutantės, tad su jomis reikėjo daugiau dirbti, aiškinti. Kai viena paklausė manęs: „Ką aš čia turiu jausti?“, nepamenu, ką atsakiau, bet ji pradėjo verkti. Išsigandau – aš tą žmogų įžeidžiau, pažeminau. Filmavimas baigėsi, o aš iki dabar prisimenu aktorės ašaras. Tai nėra gerai. Nekalbu apie režisierius sadistus, kaip, pavyzdžiui, Larsas fon Trieras, kuris, filmuodamas vieną filmą, buvo pririšęs Nicole Kidman prie medžio, kad aktorė pajustų, ką jaučia pririštas šuo. Negaliu būti baudžiavos teatro šeimininkas. Žalakevičius iš aktoriaus keistu būdu pasiekdavo tokių dalykų, kokių šie net neįsivaizduodavo galį, užtat aktoriai negalėjo ramiai gyventi, jei žinodavo, kad teks pas jį filmuotis. Iš genijaus nieko negali išmokti, gali tik juo žavėtis. Aš niekada neleisdavau jam atvažiuoti į aikštelę, kai filmuodavau, žinojau, kuo tai virs – parodomuoju vaidinimu, kaip turi dirbti geras režisierius.

Dabar yra idėjų, bet trūksta pinigų. Neturime kino dramaturgijos tradicijų. Anksčiau tarp rašytojų sklido legendų, esą už parašytą filmo scenarijų mokama tris kartus didesnė suma nei už romaną, už ją tais laikais galėjai nusipirkti „Žigulį“. Ir daug kas puolė rašyti scenarijų, bet iškart susidūrė su Maskvos cenzūra ir sustojo. Dabar režisieriai rašo scenarijus patys. Bet geras režisierius nebūtinai bus geras dramaturgas, o ir pinigų stygius visuomet yra opus klausimas. Žinau, kad niekada nepadarysiu kostiuminio filmo, nes tiek sąmatos niekada neturėsiu. Tada susitelkiu ties kitais dalykais. Ingmarui Bergmanui taip pat kadaise sakė: „Pinigų nėra. Turi kino studiją, kiemą – jame gali ką nors pasistatyti. Ir yra priėjimas prie jūros, ten ant kranto gali truputėlį pafilmuoti.“ Ir jis padarė „Septintąjį antspaudą“, turėdamas itin mažą biudžetą. Bergmanas yra nepakartojamas gebėjimu žaisti stambiais planais, per aktoriaus veidus ir aistras konstruoti neįtikėtinas istorijas. Jis ima paprastas istorijas ir padaro jas beveik biblines, tik nemoralizuodamas.

Tarptautinė kūrybą ne visada yra geras dalykas. „Dievų mišką“ (2005) montavo iš Londono atvykęs Johnas Groveris (montavęs filmą apie Džeimsą Bondą „Licencija žudyti“). Emiras Kusturica Holivude sukūrė tik vieną filmą, bet Amerikoje „neprigijo“. Man artimesnė skandinaviškoji patirtis – matau jų negrimuotus kampuotus veidus, lėtas istorijas, juose jaučiasi lietuviško filmo specifika. Tiesa, vienu metu jie pradėjo „maišyti istorijas“: tarp norvego vyro ir pusprotės rusės žmonos vyksta konfliktas, į kurį įsipainioja palestinietis, tuo metu fiorduose gaudęs žuvį... Bijau prodiuserio diktato, nuo kurio dabar kenčia rusų kino kūrėjai. Čia prodiuseris dažnai niekina režisierių, pats išrenka aktorius, liepia filmą pabaigti daina. Dabar dirbu su prodiusere Uljana Kim, ji demokratiška, tiki režisieriumi ir yra jo pagalbininkė. Jei ir turi kokių pastabų, tai atsargiai, rytietiškai tarp pagyrų pasako, kas jai atrodo įtartina ar trikdo. Aikštelėje aš ją matau gal vieną kartą. Bet ji visą laiką būna šalia, ir kai kas nors blogai – randa išeitį.

Režisieriaus profesija ankščiau buvo vyriška. Ir operatoriaus įvaizdis buvo toks: 30 kilogramų kamera ant peties, džinsuotas, su cigarete dantyse ir gergždžiančiu balsu... Kai kamera palengvėjo, ir moteris operatorė tapo normalu. Tokios režisierės kaip Liliana Cavani sukurdavo po vieną filmą ir dingdavo. Tačiau dabar kuria daugybė moterų, kurių stiprūs filmai niekuo nenusileidžia vyrų režisuotiesiems. Kiros Muratovos filmai –­ juodi „konteineriniai“, ir niekaip neįsivaizduotum, kad ši moterytė su sijonu. Giedrė Beinoriūtė, Kristina Buožytė tikrai dar sukurs gerų filmų, Ignas Miškinis taip pat įdomiai pradėjo. Stengiuosi pažiūrėti visus kolegų filmus. Man smagu, kad Buožytė mane su Janina Lapinskaite, kaip dėstytojus, pasikvietė pažiūrėti savo naują filmą. Ir Kristijonas Vildžiūnas pasirodė esąs profesionalas. Netikiu, kad lietuviškas filmas morališkai paseno. „Dievų mišką“ pasižiūrėjo 70 tūkstančių žiūrovų, pusė gal spjaudėsi, bet vis tiek pamatė lietuvišką filmą. Kartais internetiniuose puslapiuose paskaitau atsiliepimų apie save: „Ką tas Puipa padarė? Būtų ką padaręs, žinočiau.“ Bet smagu, kad komentaruose jaunimas vardija mano filmografiją. Vadinasi, mano filmus žiūri...