Vokietijoje Benedikto XVI vizito nėra nekantriai laukiama – bent jau kol kas, kai vienas regionas po kito žengia į tingų atostogų laikotarpį. Ilgai nebuvo aišku ir tai, kur kanclerė turėtų priimti svečią. O dalyvausiančiųjų pamaldose Berlyne skaičius auga iš lėto.

Pasigirsta vienas kitas balsas, ko iš popiežiaus tikimasi ar norima. Tačiau didžioji Vokietijos dauguma gyvena visai kitais rūpesčiais (ar džiaugsmais). Nors tai galbūt bus paskutinis kartais, kai Benediktas XVI aplankys savo tautiečius.

Tada daugelis vėl prisimins, kad tai – Liuterio šalis bei šalis, kuri Josepho Ratzingerio jaunystės metais kariavo visų laikų blogiausią grobikišką karą, ir kuri po viso to išdrįso duoti pasauliui šventojo Petro įpėdinį.

Prieš imantis šią temą gvildenti išsamiau, privalu iš esmės paklausti, kas iš tiesų yra šis Petras, aplink kurį tiek daug visko sukasi Romoje, ir virš kurio kapo iškilo didžiausia pasaulyje Bazilika.

„Pasauliui“ popiežius yra „žiniasklaidos įvykis“ ir – kai viskas gerai – „moralinis autoritetas“. Kai einasi blogai – praeities reliktas. Iš tiesų Vatikanui popiežiaus įvaizdis viešumoje yra labai svarbus. Tačiau Benediktas XVI taip pat žino, jog galiausiai jis yra atsakingas pasauliui.

84 metų popiežius jau seniai nebepaiso išorinio spaudimo. Jis eina savo keliu ir žino kodėl. Nes pagrindinis dėsnis, pavadinkime ji „prisitaikymo dėsniu“, yra toks: vyskupai arba Bažnyčios atsakingieji, kurie pernelyg paiso žiniasklaidos, viešuomenės, politikos bei įtakingų visuomenės veikėjų nuomonės, virsta tuo, ką pastarieji pageidauja matyti. Tas, kuris siekia populiarumo, galiausiai ima elgtis taip, kaip nori šio pasaulio garsieji ir galingieji. Nuo to popiežius Benediktas yra nutolęs per šviesmečius.

Vokietijoje Katalikų Bažnyčia patiria gilią krizę, todėl ji laukia ne „popiežiaus – žiniasklaidos įvykio“, tačiau Petro, kurio užduotis – stiprinti savo tikėjimo brolius. Vėl prikelti Vokietijos bažnyčią, gėdingai patyrusią pedofilijos krizę, kitaip tariant, atnaujinti jos tikėjimą, tikėjimą, kuris taikosi ne prie viešosios nuomonės ir visuomenės madų, tačiau turi tvirtą pagrindą – Įsikūnijimą bei Jėzaus ir Apaštalų laikų įvykius. Tvirtą pagrindą, uolą.

Petras primena, jog tikintys katalikai remiasi ne kažin kokiomis ore pakibusiomis religinėmis idėjomis, kurias itin „dvasingi“ mąstytojai pagal nuotaiką ar laikmečio poreikius galėtų interpretuoti ir kitaip, tačiau įsirėžusiomis istorijos tėkmėje, kuri prasidėjo tuomet, kai Dievas apsireiškė savo tautai ir galiausiai atsiuntė savo Sūnų, Gelbėtoją.  Tai įvyko konkrečiu laiku, konkrečioje vietoje, kur žvejas Simonas pirmasis viešai išpažino savo tikėjimą Mesiju, Dievo Sūnumi.

Tai yra pirmoji Petro užduotis – ir ji taip pat bus pirmoji popiežiaus Benedikto užduotis Vokietijoje. Būtų apmaudu, jei popiežius liktų nesuprastas savo paties tautiečių. Tai būtų visuomenės, kuri pastaruoju metu visa, kas susiję su Bažnyčia, stebi pro padidinamąjį stiklą, skurdo įrodymas.

Tačiau reikia tikėtis, kad Vokietijos katalikai su savo popiežiumi, su Petru, drauge paliudys, į ką deda savo viltis. Jau šventojo Petro laikais buvo aišku: ne žmogus, ne jo valia ar galia suteikia išganymą, tačiau tik Tas, kuris nugalėjo mirtį ir niekuomet neapleis savųjų.

http://www.vatican-magazin.de/ Aktuelle Ausgabe (6-7/2011)

Parengė Jurga Žiugždienė