Deginantis gyvenimo artumas: Elvyra Kairiūkštytė, 1950–2006. Sudarė Ksenija Jaroševaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė. – Vilnius: Tyto alba, 2010. – 290, [1] p. : iliustr., faks., portr. – Santr. angl.

„Deginantis gyvenimo artumas“ – mišraus turinio leidinys, skirtas menininkės Elvyros Kairiūkštytės gyvenimui ir kūrybai atspindėti. Labiau uždegantis nei sudeginantis, – jei ką nors įbaugintų pavadinimas.

Biografinę knygos dalį sudaro gyvenimo datos ir biografija, archyvinės fotografijos, kūrybos apžvalga-įvadas, komentarai, bičiulių prisiminimai bei Kairiūkštytės 1995–1997 metų laikotarpio dienoraščio publikacija; vizualiąją – akvarelės, piešiniai, estampai. O visa tai bendrai – nuoširdi meno žmonių intencija pristatyti Lietuvos grafikos „talento grynuolį“ (taip vieningai teigia kolegos) ir užspalvinti nekukliai didelę baltą dėmę Lietuvos meno žemėlapyje. Baltą todėl, kad po nepriklausomybės paskelbimo grafikę sugniuždė „geliantis ir lemtingas negalėjimas tęsti kas pradėta, nors pradėta buvo labai gerai“ (p. 51), nutrūko darbų eksponavimas parodose ir ilgainiui ji tapo užmiršta visuomenėje. Didelę, nes tarp Kairiūkštytės asmenybę mėgusių ir nemėgusiųjų nėra abejojančių dėl jos talento: „fenomenalius Elvyros gebėjimus kolegos užfiksavo nuo pat studijų pradžios – laikyti galvoje sumanymą, raižyti kokius tris linoleumo sluoksnius užtikrintai ir spontaniškai“ (p. 44).

Jau daugybę dešimtmečių grafikos srityje vyraujant susmulkėjimui, nacionalinių meistrų (Viktoro Petravičiaus, Antano Kučo) atkartojimo ir interpretavimo tendencijoms, radosi jokioms svetimoms įtakoms nepasiduodanti menininkė Elvyra Kairiūkštytė, atsinešusi savitą pasaulėvaizdį ir kūrybos temas, iškart pelniusi VDA profesūros dėmesį. Menininko charakteris – tai ir jo dalia. Laimei ar nelaimei, Kairiūkštytė buvo pamestinukė, užaugusi Kairėnų vaikų namuose, uždaro ir ryžtingo būdo: iš vienos pusės, tai vertė susikurti konkrečius gyvenimo tikslus ir užsitikrinti sąlygas kūrybai. Iš kitos – vienatvė ją lankydavo daug dažniau nei kitus žmones: Kairiūkštytė neturėjo jokio kraujo ryšio giminaičio. Gyveno menu ir dėl meno; nemokėjo pasirūpinti savo buitimi ir ją ignoravo, atlikdavo tik tai, kas būtina, maitinosi valgykloje ir svečiuose. Gūdžiu sovietmečiu tai buvo netipiškas pasirinkimas ir didelis iššūkis – būti vieniša moterimi, visomis išgalėmis siekti laisvės, produktyvumo ir pripažinimo meno pasaulyje, ypač tarp vyrų [menininkų]. Daug skaitė, žiūrėjo ir klausėsi, gautą „medžiagą“ kruopščiai analizavo, išmoko atsirinkti. Todėl distancijose tarp kultūrinio (arba kultūrinio / dvasinio) peno „valgyklų“ – teatrų, meno galerijų, bažnyčių – visada pusiaubėgom.

Kaip grafikė nuosekliai eksperimentavo, kartais spaudė rankomis, tad išsekdavo fiziškai (dirbo su išimtinai dideliu formatu, per dideliu volavimo staklėms), bet buvo labai darbšti. Sakė, jog „didžiausias menas yra padaryti juodai balta, kad skambėtų“ (p. 169). Šalia „juodai balta“, labai daug nuveikė ir spalvoto estampo srityje: žavėjosi Pablu Picasso, ištobulino jo praktikuotą spalvotos grafikos techniką, dėl ko netgi gavo pravardę Kikasso.

Knygoje daug viešumon, pasidalinimui ištrauktų prisiminimų: amžininkai vienas per kitą pasakoja savo įspūdžius apie keistą Elvyros Kairiūkštytės būdą ir genialią kūrybą, kartais pradedama kartotis, tad skaitymas vietomis tampa nuobodokas. Tačiau tai savotiški „rašytiniai įrodymai“, vienareikšmiškas talento „pagerbimas“, rodantis, jog neturėtume šios asmenybės dar kartą nemotyvuotai pamiršti. Niekur nesidėsi, – būdama reikli sau ir žinodama savo vertę, po 1990 metų Kairiūkštytė atsisakydavo dalyvauti smulkiose parodose. Be abejo, svajojo apie personalinę, bet interesantams apie nepriklausomoje Lietuvoje vykusius meno procesus tiesmukai ir grubiai išrėždavo: „laukiu, kol visas šūdas išplauks“ (p. 28). Tad Kairiūkštytės darbų tik dalis eksponuoti, ir jaunoji karta eilę metų apie šios kūrėjos egzistavimą net nežinojo. O juk „Linoraižinio srityje ji pasiekė tobulumo ribą. Norint eiti toliau, reikėjo arba naujo technologijos šuolio […] arba vaizdą kurti kitomis techninėmis priemonėmis. Tačiau tuo metu grafikoje tokių galimybių nebuvo“ (Aleksandra Aleksandravičiūtė, p. 115). Tokie pasisakymai leidžia įvertinti menininkės kūrybiškumo mastą, byloja apie atsidavimą kūrybai. Linoraižiniuose „sluoksniais atsiveria sudėtingas, gilus ir turtingas Elvyros vidinis pasaulis. Ir kartu tai – labai muzikalu, tik improvizuota grafikos meno instrumentais“ (Laima Matijošaitytė-Martinkienė, p. 138).

Gaila, jog išskirtinai dideliame formate darbus kūrusi menininkė knygoje iliustruojama dešimtis kartų sumažintais savo darbais, – tai šioks toks knygos trūkumas, ypač išryškėjantis tekstinei daliai audrinant vaizduotę (pvz., Kairiūkštytės dienoraščio publikacija gal ne šiurpinanti – menininkės šykštumu, sausumu, pasirinkimu, jame pasižymėti). Knygoje tekstinė dalis įspūdžiu gožia vaizdinę (o didelė reprodukcijų dalis dargi labai sumažintos), tad nesinori apibendrinti, jog tai Kairiūkštytės kūrybą reprezentuojantis albumas. Trumpiau tariant, leidinyje skaitai daugiau negu pamatai, o beskaitant kažkaip liūdna. Mat sužinai, jog Vilnius turėjo savo neramią „dūšelę“, visada skubančią – visada spėjančią, piešiančią angelus ir balandžius, aplankančią bibliotekas, suskaičiuojančią per dieną suvalgytas bandeles ir suspėjančią į visų parodų atidarymus bei meno renginius mieste. Turėjo: „Dabar retsykiais šmėkšteli labai panaši trapi skubanti figūrėlė ir per sąmonę žaibu nuvilnija – Elvyra! Deja, tik iliuzija […], kažko trūksta tame Vilniuje, kuriame jau niekada realiai nesutiksiu Elvyros!“ (Saulė Kisarauskienė, p. 132). Galima pajusti ir apmaudą: štai tikras menininkas, vertas pasididžiavimo ir dėmesio, bet eilinis tarp tų, kurie pripažinimo susilaukė jau po mirties.

Gianni Rodari. Kiti nutikimai orbitoje. Iš italų kalbos vertė Birutė Žindžiūtė-Michelini; iliustravo Lina Žutautė. – Vilnius: Nieko rimto, 2010. – 175, [9] p. : iliustr. – Serija H. Ch. Anderseno medalis.

Italo Gianni Rodari (1920–1980) – „Čipolino nuotykių“ autoriaus – pristatinėti kaip ir nereikia. 1950 metais komunistų partija jį paskyrė naujo žurnalo vaikams „Il Pioniere“ redaktoriumi Romoje. O 1951-aisiais jis išleido savo pirmąsias dvi vaikiškas knygas, vėliau – dar ir dar. Ir daug keliavo po Tarybų Sąjungą… Tad „politiškai teisingo“ rašytojo knygų vertimai anais laikais į lietuvių kalbą nebuvo vilkinami. Galėtume tuo „džiaugtis“, nepamišdami, jog italų rašytojas daugybę savo istorijų sukūrė įkvėptas būtent… politinės ideologijos. Tačiau juk tekstai buvo originalūs ir prasmigi, ir rusų sukurtas animacinis filmukas – labai vykęs. Laimei, vaikai tokių paikų dalykų kaip „politika“ ir „ideologija“ smagiose autoriaus knygose tikrai neieško, o šių smulkių faktinių detalių nežinant, – komunistinė potekstė gal apskritai neįžvelgiama.

Knygelė vaikams „Kiti nutikimai orbitoje“ – taip pat iš anų laikų, pirmąkart pasirodžiusi 1962 metais, tik, matyt, likusi užgožta daugybės kitų puikių ir populiarių autoriaus kūrinių. O gal bijota vartotojiškos visuomenės ir skalsos užuomazgų (kaip tuo metu būtų suprasti „robotai išsimokėtinai“ ar tarpusavyje mirtinai konkuruojantys skalbimo miltelių agentai?). Kaip visada, leidykla „Nieko rimto“ pirmoji skuba leisti tai, kas Europoje žinoma, vertinga ir seniai įsisavinta, o su Hanso Kristiano Anderseno medalio laureatais – kažin, ar galima prašauti pro šalį.

Knygos pavadinimas pasufleruoja, kur vyks visų dvylikos pasakaičių veiksmas. Ir nors knygos adresatai – šios kartos vaikai – jau retas kuris gavo žaisti metalinėse raketose iš tarybinių žaidimų aikštelių, tolimos planetos ir noras išskristi, kosmoso nuotykiai, tikėtina, vistiek vilioja. Ateiviai, lėkštės ir raketos, – jokia ne naujiena, žinant Gianni Rodari kūrybos kontekstą ar dar menant skaitytas pasakas iš vaikystės.

Rašydamas vaikams autorius, atrodo, labiausiai laikosi paprastumo principo, ir tekstas jo gaunasi lengvas, sklandus: „Šiandien radijas ir televizija apraizgė visą planetos paviršių didžiuliu ir jautriu tinklu. Naujienos kaip žuvytės pakliūva į šį tinklą ir per keletą akimirkų nuskrieja nuo vieno ašigalio iki kito“ (p. 134). Dažnai išnyra kapitalizmo kritika, bet, nenuginčysi, Rodari nuogąstavimai apie pasaulio ateitį ne be pagrindo, o kai kurie – jau arti išsipildymo ribos. Pasakoje „Viskas prasidėjo nuo krokodilo“ kalbėdamas apie prekybos agentų nežabotą konkurenciją, rašo, kaip buvusioje kalnų vietoje dabar „puikuojasi bjaurus užrašas: ,Kur praeina Ziru, ten visada švaru.‘ Apšviestas naktį, jis matyti net iš Mėnulio. Tarpplanetinė reklama, ponai. Šios galaktikos naujovė“ (p. 76). Jo vaizduojamoje ateityje „Visa besisukanti erdvėje Žemė virto reklaminiu balionu“ (p. 77), o juk „viskas prasidėjo nuo“, – kaip ir pasakos pavadinime, – visai nekaltų ir nereikšmingų dalykų! Visgi šalia destruktyvaus polinkio į vartojimą autorius nepamiršta įlieti optimizmo ir vilties, kaip antai pasakoje apie skraidantį namą, kurio gyventojams „Saulė yra visados […]. Ji šviečia net ir virš pačios baisiausios audros. Reikia tik iki jos pakilti“ (p. 153).

Taigi nepriekaištingu stiliumi ir pasakų motyvais Gianno Rodari nenustebina, nors sukurtas buitinių robotų paveikslas vertas dar kelių papildomų sakinių. Pasakoje „Robotas, kuris norėjo miegoti“ kalbama apie „didįjį miego išradimą“ ir gausią robotų bendruomenę. Tai labai nuotaikinga pasaka, kurios herojai sėkmingai kovoja už savo teises, o sukurtas robotų įvaizdis – maloniai ne metalinis. „2222 metais visoje planetoje buityje buvo plačiai naudojami robotai. Vienas iš tokių buvo Katerinas“ (p. 38). Pasakojama, kiek įvairių namų ruošos darbų jis moka, ir kaip naktį, nuobodžiaudamas, viską perdaro: perlygina kelnes, dažo ir perdažo virtuvės sienas (beveik kaip lietuvių mitologinė laumė, nežinanti, kada sustoti). Reguliari naktinė žmonių veikla – miegas – jam kelia rūpestį: „Bet ką gi galima matyti užmerktomis akimis?“ (p. 40). Pamažu Katerinas pradeda gudrauti, iš vaikų sužino, kaip reikia „skaičiuoti avis“ ir kokiu tikslu tai daroma. Galiausiai „jis knarkė, bet jo leidžiamam garsui apibūdinti reikėtų rasti tinkamesnį veiksmažodį – gražų ir muzikalų. Juk vis dėlto tai elektroninė muzika!“ (p. 54). Kalbėjimas apie elektroninę muziką 1962 metais ir dar šiame netikėtame kontekste turėtų bet kuriam paniurusiam skaitovui – pavyzdžiui, išvargusiam tėčiui – trumpam praskaidrinti nuotaiką, o vaikams, be abejonės, tiks Linos Žutautės moderniškos knygos iliustracijos (taigi ir linksmi robotų portretai).

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.