Kai su keliomis moterimis kalbėjomės apie šių laikų tendencijas – į vadovaujančius postus paskiriama vis daugiau dailiosios lyties atstovių – svarsčiau: o ką Šventasis Raštas kalba apie tai? Mat šis klausimas ypač tikinčiuosius neretai verčia ginčytis: cituodami atskiras šventraščio eilutes vieni krikščionys bando parodyti, kad moteris gali būti vadove; o kiti – kad negali. Nusistovėjusios nuomonės iš dalies atsispindi ir skirtingų konfesijų nuostatose bažnyčių vyskupėmis bei ganytojomis, diakonėmis skirti – arba ne – moteris.

***

Išties, moteris buvo sukurta būti pagalbininke vyrui (Pr 2, 18). Nuo seno, nuo pat Adomo ir Ievos laikų ji – vyro padėjėja, vaikų gimdytoja ir auklėtoja, šeimos židinio puoselėtoja. Ištisus laikmečius moterys atlikdavo, dainavimo terminais kalbant, „backo“ (pritariančiuosius) vaidmenis. Jos tik išimtiniais atvejais užimdavo vadovaujančią padėtį, nes rūpinosi namų ruoša, vaikais... Pamenu, kadaise teko būti Izraelyje, kur viename iš muziejų stebėjome žydų sinagogų maketus: gidas netruko paaiškinti, kad moterų vieta būdavo „ana ten“, tai yra šventyklos „pakraštyje“. Tuomet svarsčiau – vis tik moterims reikėjo nuolankumo, kad jos nemurmėtų dėl savo padėties ir tuo pačiu nesijaustų nereikalingos ar išnaudojamos „vergės“. Tačiau taip pagalvojus mane pasivijo ir kita mintis – gal mano svarstymai apie nuolankumą yra šio amžiaus išdava? Gal toms moterims viskas tuo metu atrodė natūralu, priimtina, gera? Juk kaip dažnai būtent šiais laikais diegiamos vertybės skatina mąstyti, jog nepasiekęs tam tikrų pozicijų žmogus nieko vertas...

Svarstau, kad moters lyderystės „teisėtumo“ klausimas gali kilti ir iš tam tikro vidinio komplekso, kurį formuoja išankstinis neigiamas požiūris į šių laikų tendenciją, kai vis daugiau ponių (ir net panelių) tampa vadovėmis. Arba iš tam tikro kaltės jausmo: „jei dirbu vadovaujantį darbą, negaliu visa širdimi atsiduoti šeimai, vaikams“. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas – ar užimtumas bet kokiame kitame, ne vadovaujančiame darbe jau garantuoja atsidavimą šeimai? Juk dirbant ir vienokį, ir kitokį darbą susiduriama su tuo pačiu iššūkiu – šeimai skirto laiko neatiduoti darbui.  

Ir vis dėlto – tai, ką esu perskaičius Biblijoje apie moteris (ar moterims) man leidžia manyti, kad... šiek tiek teisios abi pusės – ir teigiančios, ir neigiančios moters pašaukimą būti vadovėmis. Tai patvirtina net ir šių dienų realijos: kai kurių moterų vadovavimas, kaip liaudyje sakoma, „neduok Dieve“, kitų – didelis palaiminimas ir sėkmės laidininkas. Tad pastarieji atvejai akivaizdžiai liudija – ir moterys gali turėti vadovei būtinų savybių, o kai kurios dailiosios lyties atstovės gali geriausiai atsiskleisti būtent vadovaujančiame darbe.

Tad ar tikrai Viešpats rūsčiai nužvelgia tokias „karjeristes“? Nemanau.

Kai laikmečiai diktuoja savo

Jei paklaustumėte, ar daug moterų – vadovių pavyzdžių yra Šventajame Rašte, tektų kukliai nuleidus galvą atsakyti – nedaug. Bet jei reikėtų atsakyti į klausimą, ar daug moterų buvo įamžintos Biblijos puslapiuose todėl, kad pasižymėjo drąsa, darbštumu, pasiaukojimu, nuolankumu, ištikimybe, tikėjimu, religine nuovoka, išmintimi, autoritetu (!) ir buvo tikrai įtakingos – ilgokai vardintume!

Vis tik, anų laikų moteriškėms nebuvo lemta turėti nuosavų vairuotojų, kaukšėti „aukštesnio“ socialinio statuso nudailintais kulnais rankoje laikant labai svarbų, madingą segtuvą... Moterys buvo visiškai išlaikomos savo vyrų, o vietoj segtuvų rankose laikė puodus (jei neturėjo tarnaičių) bei ganė savo vaikus. Ar dėl to jos buvo dvasingesnės už šių laikų „karjeristes“? Abejoju. Kiekviename laikmetyje, kaip ir jame nusistovėjusiose normose yra savi iššūkiai, problemos, yra ir savi privalumai ar – kraštutinumai.

Tačiau, net jei anuomet, kai buvo tik rašomi Senojo ir Naujojo Testamentų puslapiai, kai moters vieta būdavo „tik namuose“, viena kita moteris stodavo vadovauti, – ar turėtų stebinti, kad tokių moterų daugėja šiuo laikmečiu?..

Manyčiau, daugeliu atvejų moterys tampa vadovėmis ne todėl, kad tik tame mato savo gyvenimo tikslą bei prasmę, o todėl, kad tam tikri gebėjimai bei susiklosčiusios aplinkybės natūraliai jas ir atvedė iki tos vietos. Ar dėl to jos turėtų atsiprašinėti? Ar būdamos vadovėmis jos „išduoda“ savo moteriškumą, Dievo įdėtą prigimtį? Apaštalas Paulius, regis, paneigia tokią mintį: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28).

Ir, kaip yra pastebėjęs dr. G.Saulytis – šios (ir panašios) apaštalo Pauliaus mintys buvo itin pažangios, atsižvelgiant į ano laiko tendencijas, vyravusį požiūrį į moteris. Išties, pavyzdžiui ir tai, kad apaštalas Paulius (bei Lukas), minėdamas vieną šeimą (Priskilės ir Akvilo) pirmiausia mini moterį, o tik tuomet jos vyrą – turėjo ne vienam anuomet nuskambėti kaip akibrokštas... Greičiausiai taip buvo dėl to, kad Priskilė turėjo didesnę tarnystės malonę nei jos vyras Akvilas (Apd 18, 26; Rom 16, 3).

Tačiau čia pat noriu pastebėti, kad jei Šventajame Rašte randame vadovaujančių moterų pavyzdžių, šeimai brėžiama vienintelė nuostata: šeimos galva yra vyras. „...nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios “; ir taip pat, matomai siekiant apsaugoti moteris nuo išnaudojimo, o vyrus – nuo piktnaudžiavimo jiems skirta padėtimi, skamba raginimas ir vyrams: „Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save “ (Ef 5, 22-24). (Tiesą sakant manau, kad paklusti yra kur kas lengviau, nei mylėti taip, kaip Kristus bažnyčią...).

Lyderiaujanti darbštumu

Jei reikėtų apibrėžti, kokį dievotos moters paveikslą piešia Šventasis Raštas, nedvejodama atsakyčiau – tą, kuri pasižymi dideliu darbštumu, meile šeimai: pagarba ir atsidavimu savo vyrui, vaikams, patarnavimu kitiems, giliu tikėjimu, nuolankumu ir romumu (žr. Pat.31 sk, 1 Tim 5sk, 1 Pt 3 sk). Tokia moteris – tarytum apaštalo Pauliaus aprašoma meilė laiške Korintiečiams – visa pakelianti, maloni, neieškanti savo naudos... Tad šiuo aspektu ‚Šventojo Rašto moteris‘ tikrai yra lyderė – būtent savo darbštumu ir atsidavimu šeimai, kasdieniu patarnavimu bei atida aplinkiniams.

Ar galėtų tokia moteris, jei taptų vadove, staiga tapti ne palaiminimu kitiems, o dideliu rūpesčiu? Galbūt, nes vadovavimui būdingos savybės – tai ir dovana, ir pašaukimas, kurio galima ir neturėti. Ir vis dėlto, Dievo žodis duoda pagrindą manyti, kad tas, kuris geba tvarkytis namuose, gebės susitvarkyti ir su vadovaujančios pozicijos iššūkiais bei atsakomybėmis (žr. 1Tim 3, 5). 

Kas žino, galbūt būtent išmokusi suktis virtuvėje, namuose, „išsitreniravusi“ planuoti laiką, kai reikia išvežioti vaikus į mokyklas, būrelius, kai reikia dar pasirūpinti namais, „kalnais“ rūbų, indų bei dulkėmis ant lentynų, moteris tampa puikia lydere – ji žino, kaip paskirstyti darbus, kad jie būtų padaryti laiku, greitai ir gerai. (Tiesa, dabar buityje daug pagelbsti ir vyrai).

Kai moterys „ant bangos“

Kartais galime pastebėti tokią tendenciją – tuo pačiu laikotarpiu visuomenėje pasižymi ne viena, o kelios moterys. Štai ir šiuo metu Lietuvoje vadovaujančius (ir svarbiausius) postus užima dailiosios lyties atstovės – Prezidentė, Seimo pirmininkė, Krašto apsaugos bei Finansų ministrės. Įdomu tai, kad ir Šventajame Rašte yra pavyzdžių, kai „veikė vien moterys“. Gana retas, tačiau įspūdingas atvejis aprašytas Senajame Testamente, Teisėjų knygoje (4sk.) – kaip kovai su priešais Viešpats pažadina pranašę ir teisėją, Lapidoto žmoną Deborą. Ne vyrai, o ji veda tautą į kovą ir toje kovoje pasižymi drąsa bei dideliu užsidegimu. Viešpats dovanojo pergalę. Tačiau priešų stovyklos karalius liko gyvas – ir štai čia „išdygsta“ dar viena (būtent) moteris, Jaelė, kuri gudrumu įvilioja priešą poilsiui, ir jį nužudo – tokiu būdu tarsi padeda „tašką“, užbaigdama kovą. Noriu pabrėžti, kad tais laikais moterims tikrai nebuvo būdinga nei vadovauti, nei, juolabiau, dalyvauti mūšio lauke. Tačiau, kaip sakoma, visos „taisyklės“ turi išimčių.

Yra ir kitos istorijos, kur moterys pasižymėjo drąsa, įtakodamos ir politinius sprendimus. Tiesa, kai kurios istorijos byloja ne apie gerą, doros moters paveikslą, o atvirkščiai – nepasotinamą godumą, panieką Viešpaties tarnams ir visišką atsidavimą vien nuodėmingiems polinkiams. 

Vadovaujanti, bet nuolanki

Vyrai ir moterys yra skirtingi – išties, mes pasižymime ne tik panašiais, bet ir kitokiais, mūsų lytiškumui būdingais bruožais. Nesileisiu į detales, bet nesunku pastebėti, kad vyrai daugiau ir dažniau pasižymi įgimtu autoritetu bei vadovams būtinomis savybėmis, nors, pasikartosiu, vis dažniau su vadovaujančiomis pozicijomis puikiai susitvarko ir moterys (ir psichologai šiandien išskiria tiek moterų, tiek vyrų tinkamas vadovavimui savybes, ir pataria vadovais skirti atsižvelgiant ne į lytį, o į individualius bruožus).

Manau, jog sukurdamas moterį vyro padėjėja, o ne jo vedle, Viešpats jai suteikė geriausiąją dalį – moteris turi gerą progą parodyti tikros tarnystės pavyzdį ir tuo, be jokios abejonės, patikti Dievui. Be to, sukurta būti tarsi vyro užuovėjoje ji nėra nustumta „į šešėlį“, kaip kad kartais teigia kai kurios moterys, bet, atvirkščiai, apsaugota ir palaiminta daryti tai, ką ji geba geriausiai. Nors čia galima būtų kritiškai pajuokaujant pridurti – ji jaučiasi geriau tuo atveju, jei vyras savo autoritetu ir Dievo duotu svoriu jos „neprispaudžia“, o iš tikro ją gerbia, globoja ir saugo („...kaip ir Kristus bažnyčią“ – pgl.Ef 5, 29).

Tačiau, – vis tik drįstu manyti – kad būtent dėl savo ištikimybės mažuose dalykuose (už tai Viešpats žada atlygint – žr. Lk 19, 17 – ir pavesti parodžiusiems tokią ištikimybę daugiau, nei jie turėjo iki tol), moterys neretai tampa ir puikiomis vadovėmis. Išmokusios atsakingai vykdyti savo kasdienes pareigas jos gali parodyti reikalingą išprusimą ir sugebėjimus būdamos vadovėmis. Daugelis moterų turi ir įgimtą vadovės charizmą. Be to, šiame laikmetyje matoma ir dar viena tendencija – nemažai moterų nesukuria šeimos, negimdo vaikų. Taigi, jos atsiskleidžia daugiau profesinėje srityje ir/ar vykdydamos vien tą pašaukimą, kurį atrado Viešpatyje. Nuostabus to pavyzdys – palaimintoji Motina Teresė, kurios pasišventimas Kristui buvo toks didelis, kad palaipsniui ji tapo ir kitų gailestingumo seserų vedle bei įkvėpėja, vadove...

Ir jei atsidavusi Dievui moteris tampa vadove, jai, matyt, pravartu neapleisti svarbiausios, Viešpaties motinos Marijos mums parodytos nuostatos – mes, moterys, pirmiausia esame pašauktos būti nuolankiomis tarnaitėmis. Juk mūsų moteriškumas gražiausiai atsiskleidžia mūsų gebėjime švelniai patarnauti aplinkiniams. Tad jei ši tarnystė atveda kai kurias dailiosios lyties atstoves į vadovavimą, galbūt tai gera proga išpildyti šiuos Viešpaties žodžius: Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas (Lk 22, 25-26).

http://aurelija-tyloje.blogspot.com/