Rytis Gurkšnys SJ. Nuolanki širdis
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. /Mt 11, 29/
Dauguma iš mūsų nesusiduriame su didelėmis krizėmis gyvenime. Daugelis žmonių nepatiria mėgstamo darbo netekties, netikėtų skyrybų, sunkios ligos. Dideli smūgiai gana reti mūsų gyvenime. Tačiau visi patiriame daug mažų nepatogumų, sunkumų, kliūčių. Pavyzdžiui, nerandame raktelių ryte, kitas vairuotojas užlenda kelyje, vaikas pamiršta kuprinę mokykloje, vyras visą savaitę nepakelia kojinių nuo svetainės grindų, žmona televizoriaus valdymo pultą padeda visada kitoje vietoje. Tokių smulkmenų labai dažnai pasitaiko. Tokie maži dalykai neretai valdo mūsų emocijas, nuotaiką, mintis, žodžius ir elgseną. Toks smulkmenos dažnai nusprendžia, koks bus visas mūsų gyvenimas.
Angliakasiai sako, kad jie nebijo griūties ar sprogimo, kuris šachtoje gana retai įvyksta. Tačiau jie bijo mažų angies dalelių, kurios nepasišalina iš plaučių, kaupiasi ir pamažu užkemša kvėpavimo takus, sukeldamos mirtinų ligų. Angliakasiai sako: „Mus žudo ne griūtys ar sprogimai šachtose. Mus naikina mažos dalelės, kurios lėtai ir nepastebimai pažeidžia mūsų plaučius.“ Kas jiems sukelia baimę? Tai ne dideli įrengimai ar netikėti darbo vietos pavojai. Tai labai mažos dulkės.
Dažnai žmogaus gyvenime problemų sukelia ne dideli smūgiai, bet maži nežymūs dalykai, kurių žmogus nesugeba sutvarkyti. Ne kalnai, bet dulkės žmogui būna pavojingesnės. Nedidelė automobilių spūstis ryte gali sugadinti visą dieną. Pamesti raktai gali atrodyti kaip pasaulio pabaiga. Vaiko nesutvarkytas kambarys gali sukelti ilgalaikių konfliktų šeimoje. Kito žmogaus nuomonė gali sukelti didžiulę mūsų neapykantą. Dažnai maži įvykiai gali suskurti didžiulę „išpūstą“ problemą. Maža smulkmena gali ilgam atimti džiaugsmą ir ramybę.
Viena jauna pora valgė restorane. Suskambo žmonos telefonas. Skambino jų vaikai. Ji atsiliepė ir paklausė: „Vaikai, kaip jums sekėsi?“ Ji klausėsi jų atsakymo. Po trumpos pertraukėlės jos veidas labai nuliūdo ir ji tarė jiems: „O ne. Dieve, Dieve, kaip gaila. Negaliu patikėti, kad taip jums atsitiko. Nežinau, ką dabar darysim...“ Vyras pajuto, kad kažkas baisaus nutiko. Jos balsas rodė, kad tai buvo labai rimta. Gal nelaimė, gal liga. Jis paklausė: „Sakyk, mieloji, kas jiems? Ar viskas gerai?“ Ji padėjo telefoną, labai nusiminusi ir pasakė: „Jie nebegavo šokoladinių saldainių. Parduotuvė jų nebeturėjo...“
Dažnai mažas problemas labai padidiname. Pamirštame, kad gyvenimas kupinas tikrų problemų kiekviename pasaulio kampelyje. Automobilių kamštis gali atimti iš mūsų visos dienos džiaugsmą. Jei negavome reikiamos prekės, ilgai nervinamės ir liūdime bei kitiems apie tai pasakojame. Santuokos ryšiai nutrūksta, kai vienas sutuoktinis ne ten padeda indus. Kartais sutuoktiniai išsiskiria, nes vieną erzino tai, kaip kitas valgo sriubą.
Dažnai susikoncentruojame į kitų silpnybes, kovojame su jomis, siekdami, kad žmonės pasikeistų. Jėzus šiandien neliepia mums pakeisti kitų žmonių. Jis kviečia mus mokytis iš jo romios ir nuolankios širdies. Mes neprivalome pakeisti kitų. Turime leisti jiems būti netobuliems. Jei tai pamirštame, keliame stresą, įtampą, konfliktus, skatiname ligas ir net įvairias netektis savo šeimose ir kitur. Mūsų užduotis yra mylėti juos tokius, kokie jie yra.
Dievas pats keičia žmones. Jis keičia žmones, kai mes „neišpučiame“ problemų. Kai mes nebesinerviname dėl smulkmenų, patys nurimstame ir pastebime daugiau kitų grožio ir gerumo. Kai mes įžvelgiame kitų gerumą, kai nepastebime jų mažų klaidų, kai leidžiame jiems būti netobuliems, tuomet sėjame gerumo sėklas juose. Mūsų santykiai stiprėja. Mes patys pradedame dar labiau džiaugtis gyvenimu, kai pakeičiame savo žvilgsnį į kitą.
Gyvenimas per trumpas tam, kad pakeistume kiekvieną žmogų. Nesiekime, kad visi būtų tokie „tobuli“, kaip mes esame. Mokykimės iš Jėzaus. Leiskime kitiems būti tokiems, kokius juos Dievas sukūrė. Jie sukurti tam, kad mus papildytų, o ne tam, kad kopijuotų. Tai daro gyvenimą gražesnį ir įdomesnį. Jei visi būtume vienodi, gyvenimas būtų nuobodus. Žmonės nėra blogi. Jie kitokie negu mes.
Netaisykime kiekvienos smulkmenos. Nedarykime tragedijos iš mažų problemų. Nesistenkime, kad kiti būtų tokie, kaip mes. Leiskime jiems suklysti. Žvelkime į kitus taip, kaip Dievas žvelgia į mus. Būkime gailestingi.
Mokykimės iš Jėzaus, kuris sako: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies...“ Neleiskime pykčiui valdyti mūsų gyvenimo. Nedarykime problemų ten, kur jų nėra. Juk neverta gyvenimą švaistyti, gyvenant įtampoje, stengiantis visus visur pataisyti. Ryte kartokime: „Viešpatie, padėk man, kad iš mažų problemų nedaryčiau didelių. Mokyk mane mylėti, o ne pakeisti kitus.“
Kiti žmonės – išbandymas mums. Jei žvelgsime į kitus su meile, jei nesistengsime jų pakeisti, patys būsime laimingesni. Daugiau pilnatvės bus mūsų gyvenime. Pagerės mūsų santykiai. Daugiau ramybės ir atgaivos patirsime. Jei nesistengsime pakeisti kitų, Dievas keis juos. Tikiu, kad tuomet Viešpats išlies dar gausesnių malonių į mūsų gyvenimus. Tuomet tikrai priimsime visa tai, ką gero jis dar nori mums dovanoti.
Autorius yra Kauno jėzuitų bažnyčios rektorius www.kjb.lt ir Vadovų ugdymo centro direktorius www.vuc.lt






















Broliai kapucinai





















Man labai svarbi mintis yra ta, kad kitų silpnybių priėmimas iš tiesų yra gailestingumas. Kai nepasmerkiam kito žmogaus dėl jo klaidų, tada jo gailimės. Ir gailestingumas nereiškia ignoravimo ir nepastebėjimo; gailestingumas yra tikrasis kito silpnybių priėmimas. Kun. Kęstutis Brilius dar akcentuoja, kad besigailint kito reikia vengti paniekos. Kitaip tai vėl nebus tikrasis gailestingumas.
Beje, kito žmogaus silpnybių priėmimas leidžia ir pačiam priimti savo silpnybes. Aš kai žiūriu japoniškus filmus, vis galvoju, ko tie japonai taip kompleksuoja dėl savo klaidų, ir kodėl visi darosi tuos "charachiri". Bet po to kai sužinojau, kas yra tikrasis krikščioniškas gailestingumas, supratau.
Juk jei esi negailestingas kitiems, po to tampi negailestingas ir sau. Po ko yra dvi išeitys: 1) tapti pačiam tobulu (kas yra neįmanoma) 2) slėpti savo netobulumus, dėl jų kompleksuoti, ir dar labiau nekęsti šių netobulumų kituose.