Režisierius Kamalas Aljafari. Nuotraukos šaltinis www.flahertyseminar.org

Palestiniečių kino režisierius, Berlyno kino akademijos dėstytojas Kamalas Aljafari „Skalvijos“ kino centre pristatė du savo filmus: „Stogas“ (2006) ir „Atminties uostas“ (2009). Lėtas ritmas, fragmentuotas pasakojimas sujungia nykstančias ir tebesančias erdves, praėjusį ir esamąjį laikus, paradoksalią istoriją, kai politinės ir socialinės realijos tampa išbandymu įprastai žmonių būčiai. Po studijų Jeruzalės Hebrajų universitete, Aljafari 1998 metais išvyko į Vokietiją, kur baigė Kelno medijų meno akademiją. Vėliau dėstė Kalifornijos, Duke‘o, Niujorko, Harvardo universitetuose. Savo filmuose režisierius grįžta į vaikystės vietas, kurias išsaugoti gali nebent kino juosta...

Kuriate labai asmeniškus filmus, kuriuose pasakojate apie savo šeimos narius, gyvenančius Ramleho ir Jafos miestuose. Šie miestai XX amžiuje tapo Izraelio valstybės dalimi. Taigi, filmai remiasi politiniu kontekstu, nors apie egzistuojančias problemas kalbate netiesiogiai – filmuodamas artimųjų kasdienybę, atrodytų, įprastus veiksmus. Kodėl pasirinkote būtent tokį sprendimą?

Negalėčiau atsieti kinematografo nuo asmeninės išraiškos. Apibendrinti darbai tarsi kalba apie viską, bet nepasako nieko. Filmo „Stogas“ idėja glaudžiai susijusi su mano patirtimi. Būdamas paauglys, sėdėjau kalėjime. Taigi, norėjau sukurti filmą apie išgyvenimus, kuriuos sukėlė laisvės atėmimas, tačiau eigoje viskas išsivystė į filmą apie šalį, kuri yra tarsi kalėjimas ir šeimą, gyvenančią, ar tiksliau, besistengiančią gyventi toje uždaroje erdvėje jai įprastu ritmu. Metaforos šiuo atveju suteikė daugiau prasmių. Be to, mane domina kasdienybė, paprasti dalykai. Politinis kontekstas egzistuoja, tik nemanau, kad filmo autorius turėtų tiesiogiai perteikti informaciją apie vieną ar kitą reiškinį. Prancūzų kino teoretikas André Bazinas teigė, kad režisieriaus pareiga – parodyti vandenyno dugną, o ne jį aprašyti. Žinoma, gal kas nors ir nesupras, bet ar mes visuomet suprantame viską?

Filmas „Atminties uostas“

Ne. Arba tuos pačius dalykus mes suprantame labai skirtingai.

Būtent. Net jei skaitote romaną, tarkim, iš kurios nors užsienio kalbos išverstą į lietuvių kalbą, ten atrandate daugybę dalykų, kurių galbūt pilnai nesuvokiate. Taip pat yra ir kinematografe. Todėl man svarbiau išreikšti emocijas nei vardinti faktus.

Manote, kad emocijos veiksmingesnės, tai yra veikia efektyviau nei turima informacija?

Taip, ir ypač šiais laikais – medijų ir komunikacijų amžiuje, kai įvykiai keičiasi nepaprastai greitai, o informacijos srautai atakuoja mus iš visų pusių taip intensyviai, jog nebepajėgiame jų priimti ar net įsiklausyti. Emocijos tuo tarpu išlaiko tęstinumą, jos universalios.

Filmas „Atminties uostas“

Filmų pavadinimus: „Stogas“, „Atminties uostas“ galima traktuoti kaip simbolius – juk namas, neturintis stogo, negali stovėti ilgai, o tuomet, kai dabartis nestabili, o ateitis miglota, atmintis tampa vienintele saugia pribėga. Sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Žinoma, praeities negalima atskirti, kaip ir tęstinio laiko, jungiančio praeitį su dabartimi. 1948-ieji, kai vyko karas, buvo Palestinos tragedijos metai. Palestiniečių visuomenė buvo deformuota. Mes visi žinome, kas atsitiko per Antrąjį pasaulinį karą, kada žydai privalėjo bėgti nuo pogromų ir persekiojimų, tačiau spręsdami šią problemą, jie sukūrė kitą – palestiniečių problemą. Juk mes ten gyvenome, tai buvo mūsų šalis, o dabar turime jos atsižadėti. Po karo tik 10 % palestiniečių galėjo pasilikti anksčiau jiems priklausiusiose teritorijose. Pavyzdžiui, Jafoje iš 120 tūkstančių gyventojų liko tik du tūkstančiai. Miestas buvo bombarduojamas iš visų pusių ir vienintelis išsigelbėjimo kelias buvo jūra. Žmonės, susėdę į palaikius laivelius, metėsi į jūrą, net gerai nežinodami, kur jie plaukia. Pabėgėlius priglaudė kaimyninės šalys: Egiptas, Libanas, Sirija. Tačiau pagrindinė problema liko neišspręsta ir dabar visiškai ignoruojama. 1967 metais, po Šešių dienų karo, izraeliečiai okupavo dar didesnes teritorijas, tad šuo metu Palestinai priklauso tik Vakarų Krantas ir Gazos Ruožas. Konfliktas niekuomet neužgeso – jis tęsiasi su visomis lydinčiomis pasekmėmis, o praeities įvykiai itin skaudžiai veikia mūsų dabartį.

Filmas „Atminties uostas“

Jūsų senelė filme „Stogas“ taip pat sako, kad norėjo pabėgti...

Jie jau plaukė į Beirutą, Libaną, tačiau laivo kapitonas pasakė, jog, tęsiant kelionę, visi gali žūti. Jūra buvo labai nerami, bangos nepaprastai aukštos, todėl jie grįžo atgal į Jafą. Likimo ironija – aš gimiau ten, o ne kitoje šalyje tik dėl blogo oro.

Vėliau sukurtoje juostoje „Atminties uostas“ dokumentuojama situacija, kai šeimyna sužino, jog, nepateikusi oficialių dokumentų, ji bus priversta išsikelti iš namų, kuriuose gyvena jau kelis dešimtmečius. Bet taip ir lieka neaišku, kur jie galėtų ar turėtų išsikelti.

Čia ir yra didžiausia problema, kad jie nežino – kur. Dabar liko tik labai maža Jafos dalis, nes visa kita buvo subombarduota, sugriauta. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devinto dešimtmečio pradžioje, Izraelio vyriausybė pradėjo renovacijos projektą. Žinote, ką tai reiškia?

Ne.

Pavyzdžiui, yra miestas, kuriame gyvena neturtingi žmonės. Valstybė suteikia paramą pastatų renovacijai, bet ne tam, kad pagelbėtų vargstantiesiems, bet kad pritrauktų bei įtikintų turtinguosius įsigyti čia nekilnojamojo turto. Žingsnis po žingsnio vargšai yra išstumiami, ir į tą rajoną persikelia turtingieji. Panašių dalykų vyksta daugelyje senųjų miestų. Tačiau, skirtingai nei kitur, čia buvo panaikinta asmens nuosavybės teisė. Nuo 1950 metų namai ir žemė priklauso valstybei. Net jei turi namo dokumentus ir esi palestinietis, tarkime, gyvenantis Londone, negali sugrįžti atgal. Be to, palestiniečiai buvo surinkti į uždarus rajonus, kuriuos patys izraeliečiai vadina „arabų getais“. Ironiška iki absurdo... Tarsi būtum emigrantas ar prašalaitis savo paties šalyje...

Filmas „Atminties uostas“

Kiek palestiniečių paliko šalį po 1948-ųjų karo?

Apie 800 tūkstančių. Dauguma likusiųjų paprasčiausiai neturėjo kur eiti. Vakarų Krante gyvena du milijonai, Gazos ruože – 1,5 milijono. Bet dauguma, galbūt 6 milijonai, yra išvykę už šalies ribų.

Tačiau konfliktą dar labiau apsunkina ir radikali kovotojų grupuotė „Hamas“, kurią remia dalis palestiniečių.

Žinoma. Radikalios grupuotės atrado savo terpę. Bet vargu ar „Hamas“ egzistuotų, jei situacija būtų kita. Ši organizacija telkiasi siaurame Gazos Ruože. Niekas negali palikti šio sektoriaus ar iš jo išvykti. Žmonės yra užblokuoti, ir tai pats tikriausias kalėjimas. Ten gyvendamas gali išprotėti. Kartu sukuriamos palankios sąlygos ekstremizmui ir fundamentalizmui vystytis. Prieš 20 metų „Hamas“ neegzistavo, o buvo tik PIO – Palestinos išsivadavimo organizacija, kuri nebuvo religinė, o sekuliari, politinė jėga.

Filmas „Atminties uostas“

Minėjote, jog sėdėjote kalėjime. Galite pasakyti, kodėl?

Tai įvyko 1987 metais, pirmojo palestiniečių sukilimo metu. Žmonės išėjo į gatves, reikalaudami nutraukti okupaciją. Visi tuo metu įsitraukė į politiką – netgi vaikai ir paaugliai. Policija visus ir suiminėjo. Galėjai pusei metų atsidurti kalėjime net už tai, jog piešei grafičius ant sienos.

Filme „Stogas“ Jūsų draugas prašo rašyti laiškus, nes taip pat yra įkalintas, ir jam uždrausta matytis net su savo artimaisiais. Sąlygos kalėjimuose iš tiesų tokios griežtos?

Įvairiai. Daugelyje kalėjimų negalima susitikti su lankytojais. Net šeimai neleidžiama aplankyti nuteistojo. Mano atveju situacija susiklostė paprasčiau, nes tuo metu buvau dar vaikas.

Filmas „Atminties uostas“

O kariuomenės kontroliuojamos sienos, kada jos atsirado?

Neseniai, gal prieš šešetą ar septynetą metų. Dabar jos tęsiasi 800 kilometrų ir yra 12 metrų aukščio. Šiuo atveju niekas nėra laisvas, net izraeliečiai.

Palestiniečiai gali palikti sektorių?

Ne. Man kartais atrodo, kad žmonės nesupranta, kas ten vyksta. Ištisi miestai yra apsupti sienų, palikti tik vieneri vartai ir tie akylai saugomi, bet dažniausiai – uždaryti. Jokių lėktuvų, jokio susisiekimo su išoriniu pasauliu. Žinau, sunku įsivaizduoti.

Kaip tuomet laikosi paprasti žmonės? Jie gali kažkaip apsaugoti save, išlaikyti savastį, kai gyvenimas taip stipriai veikiamas politinių aplinkybių ar jie tiesiog yra lyg žaisliukai, ar įkaitai dideliame politiniame žaidime?

Paprastai žmonėmis naudojamasi, stengiamasi padaryti jų gyvenimą neįmanomu. Palestiniečių problema ta, kad jie neturi vadovybės. Yra atskiros grupuotės, bet jokio aiškaus lyderio, kuris sugebėtų pakeisti situaciją. Daugelis – atvirkščiai, kolaboruoja su abiem pusėmis ir kraunasi turtus. Filme „Atminties uostas“ skamba teisininko balsas – jis išreiškia palestiniečių politikų bei viduriniosios klasės biurokratų poziciją. Juk iš kitų žmonių kančios galima neblogai pasipelnyti. Žinoma, yra daug atvejų, kada paprasti žmonės tiesiog išeina į gatves, susirenka į demonstracijas. Be to, palestiniečių identitetas labai stiprus ir jie žino, jog didelė neteisybė tvyro aplink. Vis dėlto manau, kad paprasti žmonės gali pasipriešinti – vien tai, kaip jie gyvena, jau yra savotiška rezistencija.

Filmas „Stogas“

Bet kaip ištverti tą nuolatinę įtampą, nesaugumo jausmą?

Būtent dėl to man per sunku tenai gyventi. Apima šizofreniška būsena, lyg tuo pat metu būtum ten, o kartu ir ne. Prislegia psichologinis skausmas. „Atminties uoste“ galite matyti žmones, kurie griebiasi narkotikų – tai taip pat tampa didžiule problema. Bet kai nežinai, kaip pabėgti nuo realybės, kaip susitvarkyti su esama situacija, ką daryti, imiesi kraštutinių priemonių. Kai kūriau filmą „Atminties uostas“, man atsitiko keistas dalykas. Buvau ten – kažkaip labai įsitraukiau į visa, kas vyksta, ir pirmą kartą gyvenime norėjau griebtis stiprių narkotikų. Žinoma, to nepadariau, bet toks keistas jausmas buvo apėmęs – tiesiog troškau viską pamiršti, ištrinti iš atminties. Tada supratau, kodėl Jafoje tiek daug narkomanų. Žmonės nežino, kaip kitaip pabėgti nuo realybės.

O kaip Jūsų šeimos nariai sureagavo, kai pasakėte, jog norite juos filmuoti?

Iš pradžių atsargiai – jie nepratę, kad juos kas nors filmuotų, o kita vertus, tikrai nemanė, kad jų gyvenimas yra kažkuo įdomus. Galiausiai jie sutiko, nes esu jų sūnus.

Vadinasi, jie padarė paslaugą.

Na, taip...

Filmas „Stogas“

Žiūrėdama filmus, ne kartą galvojau, jog tai dokumentika: filmuojami autentiški veikėjai, situacijos taip pat susijusios su realybe, stilistika primena lietuvių poetinę dokumentiką. Tačiau kai įpinamos suvaidintos situacijos, vaizdo klipų ištraukos, nebesupranti – čia dokumentika ar vaidyba?

Kai filmuoju, neklausiu savęs šio klausimo – man nerūpi. Tiesiog darau, ką manau esant prasminga. Jafoje yra sukurta daug amerikiečių, taip pat Izraelio filmų. Jų naratyvai neturi nieko bendra su realybe – jie be išlygų fantastiniai, atsieti nuo tikrovės. Taigi, sujungiau du skirtingus pasakojimus į vieną tam, kad geriau išreikščiau suformuluotą idėją.

Rašėte scenarijų?

Na, tokio ilgo plano, scenarijaus aš nerašau.

O ką manote apie dokumentikos ir vaidybinio kino ribas?

Apskritai mums patinka kategorizuoti dalykus, skirstyti. Pirmuoju pilno metražo dokumentiniu filmu yra pripažįstamas Roberto Flaherčio „Nanukas iš šiaurės“ (1922). Bet juk tai vaidybinis filmas!

Kodėl? Juk režisierius gyveno tarp eskimų ir filmavo juos.

Na, tuo metu, kai Flaherty kūrė šį filmą, eskimų tradicijos jau buvo pasikeitusios. Jie gyveno kitaip nei prieš 40 metų. Tuo tarpu režisierius inscenizavo medžioklės, žvejybos, būsto statymo scenas, tai yra privertė eskimus vaidinti savo pačių praeitį.

Filmas „Stogas“

Pasikartojantys motyvai Jūsų filmuose – jie surežisuoti ar užfiksuoti, stebint artimųjų elgesį?

Tie žmonės tokie ir yra, kokius matote filme. Pavyzdžiui, nemokiau tetos, kaip plauti rankas. Ji jas kaskart plauna tarsi ruošdamasi operacijai. Režisuoti nieko nereikėjo. Šiuo atveju buvo svarbesnis santykis tarp manęs kaip kūrėjo ir filmuojamo žmogaus.

Kaip vizituojantis lektorius dėstote JAV universitetuose, Berlyno kino akademijoje. Kuo patraukė ši veikla?

Tiesiog ieškojau būdų, kaip galėčiau išsilaikyti finansiškai – sumokėti mokesčius ir nuomą. Darbas universitetuose garantuoja materialinį stabilumą ir suteikia galimybių būti laisvam kaip menininkui. Kuriant filmus, kurie neatitinka vyraujančių tendencijų, sunku surasti finansavimą ir išlaikyti savo idėjinę nepriklausomybę. Dėstymas man padeda išgyventi. Be to, ši veikla suteikia daug džiaugsmo, nes sutinku jaunų, įdomių žmonių, entuziastingai besidominčiųs kinu. Žinoma, kartais visko būna per daug, tad tenka derinti pareigas ir kūrybos laisvę.

Be kūrybos laisvės, kas Jus labiausiai žavi kino mene?

Na, man kinas visų pirma yra nepaprastai glaudžiai susijęs su atmintimi. Iš čia išsirutulioja idėjos ir scenos. Tarkime, dabar sėdime kieme, ir man atrodo įdomu, ką anas žmogus ten veikia, bet tai tampa dar įdomiau, jei, praėjus tam tikram laiko tarpui, galiu sugrįžti prie scenos, kurią dabar matau, ir atgaivinti ją savo atmintyje. Tarsi po daugelio metų, būdamas kitoje vietoje, matytum tą patį. Manau, kad kinas turi ypatingą savybę sujungti laiką, erdvę ir atmintį. Vaizdai leidžia sugrąžinti ar bent apčiuopti prabėgantį laiką. Kuo ilgesnis planas, tuo geriau galiu įsižiūrėti į žmones ar daiktus, išsaugoti juos. Mano atveju – kai praktiškai viskas buvo atimta, artimų žmonių ir gimtų vietų filmavimas kartu yra ir jų įamžinimas. Čia kaip fotografijoje, kur stengiamasi „ištraukti“ iš nebūties atskirus tikrovės fragmentus, sustabdyti akimirkas. Dėl to ir mirusieji senovės Egipte buvo mumifikuojami, kad galėtų išlikti amžiams.

Manote, kad kinematografo laukia toks pat amžinas likimas?

Norėčiau, kad taip būtų.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė