Arbit Blatas. Gulinti moteris ( Gassoon portretas). Drobė, aliejus. Lietuvos dailės muziejus

Vasarą paprastai apmirštantį Vilnių pasiekė keletas gerų naujienų iš dailės pasaulio. Dar nespėjome užmiršti menininko Dariaus Mikšio sėkmės Venecijos bienalėje (projektui „Už baltos užuolaidos“ specialus žiuri skyrė diplomą „už konceptualiai elegantišką ir ambicingai vaisingą savo šalies meno istorijos pristatymą“), o štai prieš keletą dienų žiniasklaidoje nuskambėjo žinia apie Lietuvos dailės muziejų (LDM) birželio 15 d. pasiekusią vertingą dovaną – iš Lietuvos kilusio ir pasaulyje pripažinto dailininko Arbit Blato (1908-1999) kūrinių kolekciją, kurią muziejui padovanojo dailininko našlė Regina Resnik-Blatas bei posūnis Michaelis Philipas Davisas (JAV, Niujorkas). Kolekciją sudaro 340 A. Blato darbų (tapyba, skulptūra, grafika, scenovaizdžiai, piešiniai), sukurtų visais dailininko kūrybos laikotarpiais. Jie atkeliavo iš A. Blato dirbtuvių Niujorke bei Venecijoje. Lietuvos dailės muziejui su šia ypatingo vertingumo ir svarbos dailininko kūrinių kolekcija, kurios vertės ekspertai dar nėra įkainoję, padovanoti ir A. Blato memorialiniai daiktai bei archyvas ir surengtų dailininko kūrybos parodų katalogai.

Tiesa, šios kolekcijos radimasis Vilniuje nebuvo jokia staigmena. Niujorke gyvenanti dailininko našlė, garsi amerikiečių operos solistė ir režisierė, Metropoliteno operos primadona R. Resnik-Blatas ir jos sūnus M. P. Davisas, aktyviai reiškiąsis teatro režisierius, prodiuseris, libretų autorius, taip pat žinomas tenoras, sprendimą padovanoti Lietuvai ir perduoti Lietuvos dailės muziejui pasaulinės vertės meno kolekciją priėmė 2010 m. rudenį, o pernai lapkričio 17 d. kolekcijos padovanojimą galutinai patvirtino Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui, kuris R. Resnik-Blatas kvietimu buvo nuvykęs į Niujorką ir, dalyvaujant dailininko A. Blato šeimos asmeniniam draugui žurnalistui Viliui Kavaliauskui, suderino dovanojamos kolekcijos perėmimą.

LDM praneša, kad kolekcijoje esama Paryžiaus bei Prancūzijos miestelių kraštovaizdžių, naktinės Venecijos vaizdų, didžiosios scenos bei muzikos elito atstovų – dailininko žmonos R. Resnik, Luciano Pavarotti, Placido Domingo, legendinio prancūzų mimo Marcelio Marceau bei Monmartro dailininkų – Pablo Picasso, Maurice’o Vlamincko, Mane Katzo atvaizdų. Kolekciją praturtina virtuoziški kūriniai, sukurti pagal Bertoldo Brechto „Operos už tris skatikus“ tematiką: operos scenomis ištapytos durys iš dailininko namų Venecijoje, du litografijų ciklai bei dešimties personažų skulptūrų grupė, taip pat įtaigūs natiurmortai. Atskirą grupę kolekcijoje sudaro holokausto aukų bei tragiškai žuvusios dailininko motinos ir tėvo atminimui sukurti kūriniai – septynių bronzos plakečių kompozicija, ekspresyvios ir dramatiškos drobės, pirmieji holokausto monumento piešiniai bei skulptūros.

Arbit Blatas. Devyniasdešimtmetis Picasso. 8 deš. Drobė, aliejus. Lietuvos dailės muziejus

LDM direktoriaus R. Budrio nuomone, eksponavimui Nacionalinėje dailės galerijoje rengiama iš Kauno kilusio ir Paryžiuje, Venecijoje, Niujorke kūrusio dailininko A. Blato kūrinių kolekcija turbūt yra vertingiausia kultūrinė dovana Lietuvai jos istorijoje po Mykolo Žilinsko kolekcijos padovanojimo. „Šios išskirtinės svarbos kolekcijos gavimas – tai ypatingas mūsų valstybės kultūrinis įvykis, darantis Lietuvą pasaulinio garso dalininko kūrybos tyrinėjimo ir populiarinimo centru“, – teigiama pranešime.

Modernizmo klasikas, aktyvus tarptautinės meno scenos dalyvis A. Blatas priklauso pokario menininkų humanistų kartai. Iš Lietuvos kilęs dailininkas buvo pripažintas ne tik Europoje, kur gyveno iki Antrojo pasaulinio karo, bet ir už Atlanto. Kūrybinį kelią pradėjęs gimtinėje, jį pratęsė Berlyno, Dresdeno ir Miuncheno mokyklose, kur įgijo vokiškojo ekspresionizmo patirties. Vėliau dailininko kelias vedė į Prancūziją, Italiją, JAV.

Tarpukario Paryžius subrandino šiuolaikišką meninę dailininko pasaulėjautą, o ryškus A. Blato tapybinis talentas bei meninės kalbos originalumas leido priskirti jį jaunajai Paryžiaus mokyklos (Ecole de Paris) menininkų kartai. Paryžius subrandino ir atskleidė atpažįstamą ekspresyvų meninį A. Blato braižą. Dailininkas Kauno menininkams bei parodų lankytojams buvo žinomas nuo 1926 m. parodų, Paryžiaus meno erdvėje debiutavo 1929 m. Netrukus jis pakviestas savo kūrinius eksponuoti Niujorke. Nors nuolat gyveno Paryžiuje, palaikė ryšius su Lietuva, vis sugrįždavo aplankyti gimtinėje likusių tėvų. Dalyvavo laikinosios sostinės menininkų parodose, 1932 m. įkūrė pirmą privačią dailės galeriją Kaune. Prieš karą, 1939 m., emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, 1941-aisiais tapo Amerikos piliečiu. Pokariu aktyviai reiškėsi Europos dailės erdvėje, dalyvavo Paryžiaus bei Venecijos meniniame gyvenime.

Lietuvos dailės muziejui padovanota pasaulinio garso dailininko kūrinių kolekcija visuomenei pirmą kartą rodoma Nacionalinėje dailės galerijoje liepos 1 - rugpjūčio 28 d. parodoje „Arbit Blato kūryba. Sugrįžimas į tėvynę“.

Kęstučio Grigaliūno instaliacija „1941“

Dar viena gera naujiena, nors, žinoma, savo mastu ir reikšme ji negali lygintis su A. Blato kolekcijos padovanojimu, yra grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ atidaryta dailininko Kęstučio Grigaliūno instaliacija „1941“. Gera žinia ne tik šio menininko kūrybos gerbėjams, bet ir tiems, kuriems aktuali pastaruoju laiku šio autoriaus gvildenama jautri represijų tema. Instaliacija „1941“ – tai trečius metus trunkančio meninio K. Grigaliūno projekto dalis. Autorius Lietuvos ypatingajame archyve tyrinėja ir dokumentuoja sovietų valdžios okupacijos metu represuotų piliečių bylose randamas jų portretines fotografijas. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ sukabintas 1941 popieriaus lakštas. Juose – represuotų, archyvo bylose atsidūrusių, K. Grigaliūno surastų bei perfotografuotų žmonių šilkografijos būdu atspausti portretai. Fotografijos, kuriose užfiksuoti žmonės iki juos ištikusių represijų, portretai, buvę šeimos albumuose, paso nuotraukos. Anot menininko, tai tarsi išfokusuoti sutrūkinėjusios kino juostos kadrai. „Tai – besiužetė kino juosta, kurioje palikau galimybę kiekvienam žiūrovui vaizduotėje sukurti savo siužetinę liniją ir toliau dalyvauti kolektyvinio bei individualaus identiteto kūrime“, – žiniasklaidoje cituojamas autorius.

Instaliacija „1941“ K. Grigaliūnas pateikia savitą požiūrį ne tik į istorinį tarpsnį, bet ir gilinasi į laiko suvokimo psichologiją: kiek ir kokiomis formomis praeitis gali skleistis, išsipildyti dabartyje. Autorius suteikia visišką laisvę parodos lankytojų interpretacijoms: ieškoti istorinės tiesos arba visai apie tai nesusimąstyti, vadovautis tik estetinėmis aspiracijomis. „Tai mano mažytė provokacija. Kiekvienas žiūrovas ateina su sava patirtimi. Per instaliacijos atidarymą daug kas tikėjosi įprastų parodos elementų – istorijos pristatymo, supažindinimo su kontekstu. Čia to nėra, čia visai kitas matmuo – asmeninis, kiekvieno skirtingas. Tėra tik nuoroda – 1941 metai. O ne vien birželio 14-oji, pirmojo trėmimo data. Mat tais metais buvo ir kitų svarbių įvykių“, – sakė K. Grigaliūnas viename interviu.

Visgi kyla klausimas, ar tai nėra lengvesnis kelias. Bent jau sunku neįtarti, kad vadinamojo „siužeto“ nebuvimas, permetant žiūrovui būtinybę pačiam ieškoti rakto į parodos esmę, yra savotiškas kūrybinio darbo pasilengvinimas. Lygiai tokiu pat palengvinimu, o gal tyčia pakištu „saldėsiu“ galima būtų laikyti ekspozicijos erdves perveriantį ritmingą lašančio skysčio teškėjimą. Prisiminimas apie dešimtmečius trunkantį raudojimą dėl baisios ištremtųjų lemties tarsi neleidžia abejoti, kad žiūrovui peršama banali vandens – kraujo (t. y. laiko – kančios) simbolika; šitaip žvelgiant, autoriaus raginimas kiekvienam ieškoti savo žiūros taško skamba kiek dviprasmiškai (ar net pamaiviškai), nes tiek įgarsinimas, tiek pati medžiaga – represuotųjų archyvinės fotografijos – lankytoją įspraudžia į gana ankštą rėmą, kuriame erdvės apmąstymams lieka išties nedaug – turbūt tiek, kiek jos buvo kitados palikta prieš nežinomybę pastatytiems parodos herojams; trumpai tariant, jokios erdvės.

Sunku būtų užginčyti, jog tokios parodos ir yra reikalingos kaip tik dėl to.