Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje: monografija / Sigutė Radzevičienė. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. [295 p.]

Mūsų polifoniškame pasaulyje stiliai ir žanrai linkę sumišti, tikrovė persipinti su fantazija, autoriai išdrįsta apsigyventi savo kūriniuose, knygos adresatų veidai susilieja. Niekas nebenustemba, kai mokslinių knygų lentynų vietas užpildo mokslo populiarinimo leidiniai, o „rimtosios“ mokslo galvos kalba publicistine auditorija renkasi visą visuomenę. Taip ir knygos apie literatūrą jau ne įmantria stilistika vingiuojantis pokalbis tarp profesionalų, o prasminga diskusija apie rašytinę kūrybą su kiekvienu ja besidominčiu.

Tokia diskusija laikytina ir profesorės Sigutės Radzevičienės monografija Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje. Kaip žinome, autorė didelę dalį savo mokslinės veiklos yra skyrusi Igno Šeiniaus švediškosios kūrybos tyrimams ir vertimams. Galima sakyti, kad monografija Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje yra visų atliktų darbų Igno Šeiniaus kūrybos tema logiška tąsa. Monografija sudaryta iš dviejų visiškai savarankiškų dalių: Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje. Biografijos pėdsakais ir Ignas Jurkunas Scheynius – baltiškosios prigimties balsas švedų literatūroje.

Pirmoji monografijos dalis Igno Šeiniaus gyvenimas Švedijoje. Biografijos pėdsakais išties intriguoja sumaniai atrinktais biografiniais faktais, tapančiais visavertės, įdomios ir kūrybingos Igno Šeiniaus asmenybės paveikslą. Čia regime rašytoją, aktyviai dalyvaujantį visuomeninėje veikloje. Asmeniškai suvoktas pralaimėjimas Pabaltijo belaisvių byloje tampa tikra dvasios kančia dar ne vieneriems metams. Keliaudami laiku pamatome, kaip Igno Šeiniaus susižavėjimą Skandinavijos kraštais perbraukia karjeros nesėkmės, desperatiški bandymai prasimanyti pinigų, pastangos „pritapti prie naujos socialinės, politinės sanklodos“(p. 45 [ir čia, ir žemiau tekste nurodyti puslapiai yra iš Sigutės Radzevičienės monografijos Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje – red. past.]. O ką jau kalbėti apie milžinišką emigracijos auką – kūrybos meninės vertės nuosmukį, nulemtą atotrūkio nuo šaknų, perskilusio identiteto. Igno Šeiniaus kūryba svetima kalba ilgam lieka lyg negrynasis produktas, išcentrintas, išbalansuotas prarastosios ir neįsavinamos kultūrų. Regis, jog galų gale rašytojui pavyksta pralaužti sudėtingus kultūrinius ir kalbinius barjerus, ir atgimti nauju talentu kitoje kalbinėje aplinkoje, bet abejonė pasauliu „kai saviems nebesi savas, o svetimiems ir lieki ne savas“ tampa neatskiriama pakitusios rašytojo asmenybės dalimi.

Sigutė Radzevičienė lengvais štrichais nutapo permainingą rašytojo gyvenimą Švedijoje, kartu sugrąžindama dalelę prarastos lietuviškos istorijos. Drąsiai galima teigti, kad biografinės dalies fragmentiškumas neabejotinas knygos privalumas, juk atrinkti tik įdomiausi faktai, o skaitytojas „neužverstas“ tuščia ar mažareikšme faktologija. Toks išdėstymas artimas postmoderniam (ar postpost- ....) žmogui, kuris jau įpratęs (ar net linkęs) mąstyti ir suvokti pasaulį per detales, susikurti iš jų istorijas, užsipildydamas atsirandančius prasminius ar laiko tarpus. Kūrybingam žmogui, skaitančiam monografijos biografinę dalį visiškai pakanka turimų faktų bendram gyvenimo pokario Švedijoje įspūdžiui ir sudėtingai, neretai dviprasmiškai, emigranto kūrėjo padėčiai suvokti. Visiems, norintiems išsamesnių žinių, tiktų pavartyti (ar paskaityti) Janinos Žekaitės monografiją (Žekaitė J. Ignas Šeinius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999), punktyriškai vedančią Igno Šeiniaus gyvenimo keliu.

Biografinė monografijos dalis baigiama Igno Šeiniaus ir jo šeimos nuotraukomis, atvirlaiškių, laiškų faksimilėmis, sudėtomis daugiau ar mažiau chronologine tvarka. Galime pasižiūrėti ne tik į rašytojo veidą, bet ir į jam svarbius žmones bei vietas. Nuotraukos iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis įprastas monografijų priedas, bet šioje knygoje tapusios savotišku fotoreportažu apie rašytojo gyvenimą nuo 1920 metų: ten savim pasitikinčio diplomato veidą pamažu pakeičia dar neperskilusi (kaip simboliška), lyg ir besišypsanti rašytojui skirta skulptūra. Nuotraukos sukelia jausmą, jog rašytojas, palikdamas namus, surado kitus. Panašų laiką, erdvę, gyvenimą, tas pačias linksmas ir liūdnas mintis, viską sulyginančią kasdienybę, buitį.

Biografinė monografijos dalis įdomi, bet trumpa. Profesorė teigia, jog „pagrindinis tyrinėjimų dėmesys monografijoje sutelkiamas į rašytojo švediškąją kūrybą, gyvenimo faktams paliekant kuklesnę kūrybos fono paskirtį – geriau suprasti meninio žodžio logiką“ (p. 10). Atrodo, kad šis uždavinys įvykdomas, kartu sukuriama ir žavinga įdomaus menininko gyvenimo tarpsnio istorija. Mielai skaitytina net ir nesidominčio Igno Šeiniaus kūryba skaitytojo.

Pagrindinis autorės tikslas – atverti Igno Šeiniaus švediškąją kūrybą lietuviškai ateičiai, parodyti mums naują nepažįstamą rašytoją, toli (ar kitur) pasukusį po Kuprelio ir Vasaros vaišių, „ rasti dvikalbio diskurso pradžių pradžią, sekti savo ir svetimo moduliacijas, viltis išgirsti galutinę kokybinę to skambėjimo dermę“(p. 84). Visa antroji ir didžioji monografijos dalis Ignas Jurkunas Scheynius – baltiškosios prigimties balsas švedų literatūroje skirta kitakalbei Igno Šeiniaus kūrybos analizei.

Labai informatyvi antrosios dalies įžanga (žr. p. 81-86). Šie keli puslapiai tarsi kelrodis per kitakalbės kūrybos pasaulį. Autorė nubraižo chronologines kūrinių ribas, iškelia gaires, leidžiančias stebėti „Šeiniaus filosofinės-estetinės suvokties brendimą“ (p. 84). Ši įžanga – puiki parankinė priemonė studentui ar moksleiviui, taip pat ir kiekvienam literatui, bandančiam peržengti įprastas, įsigalėjusias lietuvių literatūros sampratos ribas. Literatūros analizės dalyje juntama autorės ištikimybė kūrybos interpretacijai, menininko, o ne asmens, potyrio refleksijai, kūrybinei valiai, o ne išorės trukdžiams. Taip pasakojamąją kalbą pakeičia analitinis kalbėjimo tonas, biografinių ir istorinių faktų ekspozicija užleidžia vietą kūrybos interpretacijų ir kultūrinių reikšmių paradigmoms.

Žvilgsnis į kitakalbę Igno Šeiniaus kūrybą pradedamas pažintimi su 1915 metais rusų kalba parašytu Meno filosofijos įvadu, kuris, pasak autorės, esantis teorinis meno raidos dėsnių, tendencijų apmąstymas, subjektyviai racionalus mintijimas apie kūrybinę sąmonę, meninę suvoktį. Greta kūrinio esminių bruožų sklaidos Sigutė Radzevičienė mums pateikia nemažai niekur nepublikuotų Įvado tekstų, išvardija jo struktūros dalis, akcentuoja Įvadą kaip filosofinį visos kūrybos pamatą. Labai įdomus žvilgsnis į šio teksto savotišką likimą, tai yra įsiliejimą į kūrybą kiek pakitusia ar beveik identiška forma, kai ištisi teksto skyriai išverčiami, atspausdinami švediškame literatūros žurnale, ar kai net po trijų dešimtmečių sugrįžtama prie Įvade bandytos išspręsti, bet taip ir neišspręstos kūrėjo mįslės. Ypač įdomūs ir vertingi profesorės pamąstymai apie Igno Šeiniaus estetines nuostatas, filosofinę savivoką, kuri, pasak autorės, „įsiterpia Imanuel‘io Kant‘o – Fridrich‘o Nietzsche‘s nuostatų sklaidoje“.

Apybraiža Lietuvių kultūra aptariama tame pačiame skyriuje Filosofinė suvoktis kaip tautinės tapatybės kodas. Nors ji ir nėra meno filosofijos darbas, tačiau ji savo svarba nenusileidžia Meno filosofijos įvadui. Autorės nuomone, Lietuvių kultūra esanti reikšminga Igno Šeiniaus švediškosios literatūrinės kūrybos pagrindėja. Ji stengiasi pristatyti lietuvišką (ar kiek šeinišką lietuviškumo) pasaulėjautą skandinavams. Lietuviškumas čia suvokiamas kaip archajiškumas, net nuspalvintas egzotika. Kaip išskirtinė vertybė Lietuvių kultūroje pasirodo lietuvių kultūros grynumas, tampantis atsvara sinkretiškoms, racionalioms vakarų kultūroms. Galbūt pernelyg savitas ir kiek transcendentinis požiūris į lietuvių kūrybą tampa viena pagrindinių knygos nesėkmių, bei nepritariančių balsų gausa spaudoje. Taigi greta akistatos su turiniu monografijos autorė taip pat apsvarsto Lietuvių kultūros nesėkmės priežastis, aptaria recenzijas, pristato knygos pažintinį ir filosofinį lygmenis, akcentuoja knygos dvilypumą, kai „pateiktoje kultūros sampratoje jungiasi dvejopa įžvalga: racionali, filosofiškai apibendrinanti lietuvių kūrybinę dvasią bei mentalitetą, ir subjektyvi, individualizuojanti patį rašytojo vertinimą“ (p. 103).

Regis, jog viena svarbiausių knygos skyriaus Filosofinė suvoktis kaip tautinės tapatybės kodas funkcijų yra akistata su nežinomais Igno Šeiniaus tekstais. Jie cituojami ir analizuojami tęstinumo principu, parodant svarbą kūrėjo pasaulėjautai, lietuviškumo sampratai, filosofinei savivokai, kartu randami galimi atsakymai į klausimą, kodėl Igno Šeiniaus kūryba yra mozaikiška, eklektiška, žanrai susirango, stilistinės tonacijos kinta, linkstama į mistiką.

Akistatai su prozinių eilėraščių knyga Natt och Sol (Naktis ir Saulė) skiriamas visas monografijos skyrius Estetinė meninio žodžio programa – asmens tapatybės pamatas. Čia kalbama apie Nakties ir Saulės kontekstus, ieškoma paaiškinimo, kodėl Ignas Šeinius jau geba žongliruoti švedų kalba, keliamas klausimas, kiek šios knygos atėjimui turi įtakos jo žmona. Beje, jos įtaka turiniui diskutuotina, nes Naktyje ir Saulėje gausu lietuviškos pagavos, gamtos ir žmogaus konflikto ir sąlyčio, nakties ir dienos grumties, saulės ir mėnulio opozicijos, gyvybės ir mirties sankirtų, gamtos alegorijų, personifikacijų, vaizdinių, kūrėjo, kaip neatskiriamo gamtos bendrakeleivio. Profesorė teigia, jog Naktis ir Saulė – „tai – lietuviška refleksija, nors ir persodinta į švedų kultūros dirvožemį bei pražydinta švedų kalbos rūpesčiu“ (p. 118). Kūrėjas čia, pasirinkęs arogantišką laikyseną, dar glaudžiai susijusią „su lietuvių neoromantikų suvoktimi, dainiaus interpretacija joje“. Įdomus ir netikėtas žvilgsnis į Nakties ir Saulės vinjetes, beje sukurtas paties Igno Šeiniaus.

Tame pačiame skyriuje Estetinė meninio žodžio programa – asmens tapatybės pamatas šalia išsamios prozinių eilėraščių analizės rasime ir gilią novelečių interpretaciją, paaiškinančią teminės įvairovės priežastis, eilėraščių ir novelečių sankirtas ir skirtumus bei šių kūrinių modernumą ar artimumą savam laikotarpiui. Čia pat monografijos autorė primena apie XX a. pradžioje Skandinavijoje klestėjusią Art Nouveau stilistiką, išryškina šios stilistikos sąsajas su Igno Šeiniaus novelečių tekstais. Tai yra noveletėse atsirandantį teksto muzikinį intonavimą, tempų kaitą, tapybiškumą, dekoratyvumą, sodo alegoriją, triptiką. Taip pat bando surasti priežastis, kodėl Nakties ir saulės recenzentai šaltai su abejone atsiliepia į knygą. Juk kūrinys peržengia švedo sąmonės pasaulį, pamatuotą logika, o jo dekoratyvumas svetimas švediškam taupaus saiko kaip vertės suvokimui. Dar nemažai laiko praeina, kol Ignui Šeiniui pavyksta pritikti švediškam skoniui, sulydyti skandinavišką tradiciją ir lietuvišką impresionistinę patirtį bei prabilti skandinavų adresatui suvokiama kalba.

Švediškajai Igno Šeiniaus publicistikai skirtas monografijos skyrius Racionalusis epikos lygmuo – publicistikos ir romano santarvė. Sigutė Radzevičienė, akylai žvalgydamasi po rašytojo publicistinius kūrinius, daugiausia dėmesio skiria Raudonajam tvanui. Laiko jį kupinu meninės išmonės, išraiškingos poetikos ir stiliaus rafinuotumo. Žanrinė kūrinio priklausomybė tampa savotišku detektyviniu žaidimu. Autorė pasitelkia visus turimus resursus: autoriaus paaiškinimus knygos leidimams, švedų kritikų mintis, analizuoja fabulos ir siužeto santykius, faktografinio ir literatūrinio lygmenų persipynimus. Greta žanrinės analizės pateikiama nemažai citatų, kalbama apie biografinę knygos vertę, atidengiama „daug įdomių kultūrinių detalių, autentiškų pastebėjimų apie istorines, politines, kultūrines personalijas“ (p. 177). Čia pat sužinome apie apie Igno Šeiniaus susitikimą su Maksimu Gorkiu, „Prieš skaitytoją šmėsteli ar ilgiau dėmesį pristabdo savaip reikšmingos politinio lūžio figūros – Juozas Urbšys, Vincas Krėvė, Justas Paleckis, Mečys Gedvilas ir kt.“ (p. 177). Monografijos autorė įtikina, jog Raudonasis tvanas yra „racionalusis publicistikos ir romano santarvės pavyzdys“, o jame „bemaž lygiomis teisėmis sugyvena racija ir emocija, faktas ir įspūdis, publicistika ir grožinė literatūra“ (p. 187).

Netrukus keliaujame ir po kitų publicistinių knygų erdves. Raudonasis tvanas užplūsta nurodomas kaip savotiškas Raudonojo tvano tęsinys, galėjęs būti reikšmingu, jei būtų peržengęs švedų kalbos barjerą (ironiška!) bei patekęs į anglakalbę ar bent lietuvišką kalbinę aplinką. Raudonoji kelionė, autorės nuomone, „siekia pasakojime išlaikyti objektyvizuojančios publicistikos ir subjektyvaus grožinio teksto pusiausvyrą“ (p. 193), tačiau taip ir nuskęsta švediškosios literatūros bangose, bet galbūt tebeįdomi šiandienos lietuvių skaitytojams, kaip leidžianti „patirti Šeiniaus ankstyvųjų kūrinių (taip pat ir švediškų) genezės kontekstą“ (p. 194). Triumfuojanti publicistika ir nepastebėti ar taip ir likę rankraščiuose romanai – skaudi Igno Šeiniaus patirtis.

Penkiems švedų kalba parašytiems romanams: Stebuklo belaukiant, Nusileisk ant žemės, Sigfried Immerselbe, Kentauras žvengia ir Aukso šuo skiriamas paskutinis literatūros analizės dalies skyrius Romanas kaip istorinis, sociokultūrinis ir biografinis konceptas. Čia pasitelkiama XX amžiaus pradžios lietuviško romano apžvalga, diskursas į švedų epikos kontekstą, padedantys suvokti Šeiniaus švediškosios kūrybos dvilypumą, nuolat kintančią romanų semantiką, daugiabriaunius sociumo aspektus bei naracijos būdų polifiškumą. Autorės nuomone, „Švediškieji Šeiniaus romanai – tarsi skirtingų sąmonės lygių dialogas, kuriame susiraizgo ir formalioji raiškos plano struktūra, ir gilioji vidinių prasmių dinamika“ (p. 199). Paskutiniuose knygos puslapiuose monografijos autorė pasuka lyginimo ir reziumavimo link. Nemažai dėmesio skiriama romanams Stebuklo belaukiant, Nusileisk ant žemės, kiek mažiau romanui Kentauras žvengia, prisiliečiama prie Aukso šuns.

Reziumuojant galima pasakyti, jog monografija mus ne tik supažindina su Igno Šeiniaus gyvenimo fragmentais, bet nuveda profesionaliu, kiekvienam suprantamai parašytu, kūrybos analizės keliu, o autorės sukurtuose prasminiuose laukuose pražysta įvairiakalbė, įvairiapusė, įvairiažanrė Igno Šeiniaus kūryba. Puiku, jog greta puikaus turinio randame ir tvarkingą formą. Monografija struktūriškai idealiai sustyguota: atskirtos biografinė ir literatūros tyrimų dalys, kūrybos tyrimų dalis paremta žanriniu principu. Taigi kiekvienam besidominčiajam paprasta surasti reikiamą informaciją, nereikia lesinėti po knygos skyrius. Tiesa, ganėtinai kontraversiškai vertintini knygos pabaigoje atsiradę komparatyviniai pasižvalgymai, kurie lyg ir atskyla nuo bendro knygos tono, bet kartu rodo galimą naują tyrimų kelią. Taigi profesorė Sigutė Radzevičienė ne tik sugrąžina visų literatūros mėgėjų gerbiamą rašytoją Igną Šeinių į gimtąją aplinką, bet ir nukreipia nauju keliu potencialius šio autoriaus kūrybos tyrinėtojus. Taip įvykdydama Igno Šeiniaus meninį testamentą, deklaravusį viltį sugrįžti.