Siūlome fragmentą iš Jono Pauliaus II 1991 metais paskelbtos enciklikos Centesimus annus, skirtos Rerum novarum šimtmečiui.

Leonas XIII taip rašė apie proletariato skurdą: „Šio dalyko imamės su pasitikėjimu ir pilna savo teise (…), tylėdami nusikalstume savo pareigoms“. Per paskutinįjį šimtmetį Bažnyčia pasisakė daug kartų, iš arti stebėdama, kaip nepaliaujamai didėja socialinė problema, ir darė tai anaiptol ne todėl, kad atgautų turėtas privilegijas ar primestų kokią nors savo koncepciją. Tai darydama ji vadovavosi tik rūpesčiu žmogumi ir atsakomybe už jį, kurį jai patikėjo pats Kristus, tą žmogų, kurio, kaip teigia II Vatikano Susirinkimas, Dievas norėjo – kaip vienintelio kūrinio – dėl paties žmogaus, kuriam numatė savo planą, būtent: troškimą leisti jam dalyvauti amžinajame išganyme. Čia turima omenyje ne „abstraktus“, bet realus, „konkretus“ ir „istorijos“ žmogus, t. y. kiekvienas žmogus, nes Atpirkimo Paslaptis lietė kiekvieną, ir per tą paslaptį Kristus amžiams susivienijo su kiekvienu. Todėl Bažnyčia negali apleisti žmogaus: „tas žmogus yra pirmasis kelias, kuriuo turi žengti Bažnyčia, vykdydama savo pasiuntinybę (…), kelias, pažymėtas paties Kristaus, kelias, kuris nuolat veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo Paslaptis“.

Tai yra vienintelis įkvėpimo šaltinis, iš kurio semiasi Bažnyčios visuomeninis mokymas. Jeigu Bažnyčia tą mokymą plėtojo pamažu ir sistemingai, ypač pradedant data, kurios sukaktį minime, tai todėl, kad visos Bažnyčios doktrinos paveldo centre yra žmogus su savo konkrečia nusidėjėlio ir teisiojo realybe.

Visuomeninis mokslas dabar ypač domisi žmogumi ir jo sudėtingais santykiais, kurie būdingi dabartinėms visuomenėms. Humanistiniai mokslai ir filosofija padeda išaiškinti, koks svarbiausias žmogaus vaidmuo visuomenėje, ir padeda jam geriau suprasti patį save kaip „visuomeninę būtybę“. Tačiau tik tikėjimas iki galo apreiškia jam tikrąją jo tapatybę, ir kaip tik iš jos išauga visuomeninis Bažnyčios mokymas, kuris, pasinaudodamas filosofijos ir gamtos mokslo laimėjimais, trokšta lydėti žmogų kelyje į išganymą.

Encikliką Rerum novarum galime laikyti svarbia XIX amžiaus pabaigos visuomeninei–ekonominei analizei, tačiau jos ypatinga vertė ta, kad ji yra Bažnyčios Mokomosios Valdžios Dokumentas, taigi neatskiriama evangelizacijos dalis, panašiai kaip ir daugelis kitų to pobūdžio dokumentų. Iš to išplaukia, kad visuomeninis mokslas pats savaime yra evangelizacijos įrankis: kaip toks, jis kiekvienam žmogui skelbia Dievą ir išganymo paslaptį Kristuje ir kartu apreiškia žmogui jį patį. Toje šviesoje – ir tik toje – sprendžiamos kitos problemos – kiekvieno žmogaus teisė, ypač „proletariato“, šeima ir auklėjimas, valstybės pareigos, tautinės ir tarptautinės visuomeninės struktūros, ūkinis gyvenimas, kultūra, karas ir taika, pagarba gyvybei nuo pradėjimo momento iki pat mirties.

„Sugebėjimą suprasti žmogų“ Bažnyčia gauna iš Dievo. „Kad būtų galima pažinti žmogų, tikrąjį žmogų, vientisą žmogų, reikia pažinti Dievą“, - sakė Paulius VI, cituodamas žodžius šv. Kotrynos Sienietės, kuri tą pačią mintį išreiškė maldoje: „Tavyje, amžinasis Dieve, aš pažinsiu save“.

Krikščioniškoji antropologija iš esmės yra viena iš teologijos sričių; kartu visuomeninės Bažnyčios mokymas, rūpindamasis žmogumi, domėdamasis juo pačiu, jo elgesiu pasaulyje, „priklauso (…) teologijos (…) sričiai, labiausiai moralinės teologijos“. Taigi aiškindami žmonių gyvenimo problemas ir tas problemas spręsdami, turime atsižvelgti į jų teologinius matmenis. Čia turime pabrėžti, kad tai lygiai svarbu ir dėl „ateistinio“ sprendimo, kuris atima iš žmogaus vieną iš pagrindinių jo matmenų, būtent, dvasinį matmenį, ir permisyvinių bei vartotojiškų sprendimų, kurie įvairiais argumentais bando įtikinti žmogų, kad jis yra nepriklausomas nuo visų įstatymų ir Dievo, tuo pasmerkdami žmogų egoizmui, kuris kenkia jam pačiam ir kitiems.

Skelbdama žmogui Dieviškąjį išganymą, teikdama ir perduodama jam Dievo gyvenimą per sakramentus, suteikdama jo gyvenimui kryptį Dievo ir artimo meilės įsakymais, Bažnyčia prisideda prie žmogaus sutaurinimo. Bažnyčia niekada negali liautis vykdyti savo religinės ir transcendentinės misijos žmogaus gėriui, nors žino, kad šioje veikloje yra daug sunkumų ir kliūčių. Todėl ji vis naujomis jėgomis ir naujais metodais imasi evangelizacijos, kurios tikslas – visapusiškas žmogaus vystymasis. Taip pat ir šiandien, trečiojo tūkstantmečio išvakarėse, Bažnyčia lieka „transcendentinio žmogaus asmens ženklas ir apsauga“, tuo ji nuo pat savo egzistavimo pradžios stengėsi būti, lydėdama žmogų per visą istoriją. Enciklika Rerum novarum iškalbingai šitai liudija.

Minimos enciklikos šimtųjų metinių proga trokštu padėkoti visiems, kurie stengėsi studijuoti, stiprinti ir platinti krikščioniškąjį visuomeninį mokymą. Šiam darbui reikalingas ir vietinių Bažnyčių bendradarbiavimas, todėl linkiu, kad tų metinių minėjimas iš naujo paskatintų studijuoti, platinti ir pritaikyti visuomeninį Bažnyčios mokymą įvairioje aplinkoje.

Ypač trokštu, kad jis būtų platinamas ir įgyvendinamas kraštuose, kurie, žlugus socializmui, susiduria su dideliais atsikūrimo sunkumais. Gresia pavojus ir Vakarų kraštams, kurie, socializmo žlugimą laikydami visiška savo ūkinės sistemos pergale, nesistengia jos tobulinti. Tuo metu Trečiojo pasaulio šalys dėl menko išsivystymo yra tragiškesnėje padėtyje, negu kada nors, ir ta padėtis kasdien blogėja.

Leonas XIII, išdėstęs darbininkų problemos sprendimo principus ir nurodymus, atkakliai reikalauja: „Kiekvienas, kurį tai liečia, teatlieka savo pareigą ir tai neatidėliodamas, kad tokia pikto daugybė dėl pavėlavimo nepasidarytų dar labiau nepagydoma“. Ir čia pat priduria: „Dėl Bažnyčios, tai ji niekados nesiliaus savo dariusi“.

Bažnyčia yra tos nuomonės, kad visuomeniniai Evangelijos nurodymai turi būti vertinami ne kaip teorija, o pirmiausia kaip veiklos pagrindas ir skatinimas veikti. Tų nurodymų paveikti kai kurie pirmieji krikščionys išdalijo savo gėrybes vargšams, liudydami, kad net skirtingos visuomeninės kilmės žmonės gali taikiai ir draugiškai gyventi. Per visus amžius, semdamiesi stiprybės iš Evangelijos, vienuoliai dirbo žemę, vienuoliai ir vienuolės steigė ligonines ir prieglaudas vargšams, religinių brolijų nariai bei įvairių luomų vyrai ir moterys teikė pagalbą varguoliams ir visuomenės paniekintiesiems, įsitikinę, kad Kristaus žodžiai „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), neturi likti maldingu linkėjimu, bet privalo skatinti konkrečiai veikti.

Šiandien labiau negu kada nors Bažnyčia yra liudininkė, kad jos veikimo nurodymai yra patikimesni ne dėl glaustumo ir vidinės logikos, o dėl liudijimo veikla. Tai suvokdama, ji pirmiausia pasirenka vargšų reikalus, ir tas pasirinkimas nėra išimtinis ir nediskriminuoja kitų grupių. Pasirenkamas ne tik materialinis skurdas, nes aišku, kad ypač dabartinėje visuomenėje yra daug ne tik ekonominio bet ir kultūrinio bei religinio skurdo. Bažnyčios veiklai vadovaujanti ir sudaranti nuolatinę jos tradiciją meilė vargšams verčia ją atsigręžti į pasaulį, kur, nepaisant ekonominės ir techninės pažangos, tebėra begalinio skurdo pavojus. Vakarų kraštuose egzistuoja įvairios skurdo grupės: atstumtieji, esantys už visuomenės ribų, seni ir ligoti žmonės, vartojimo aukos ir – dar labiau – daugybė pabėgėlių ir emigrantų; besivystančiuose kraštuose gali prasidėti rimta krizė, kurios galima išvengti tik laiku imantis koordinuotos tarptautinės veiklos.

Konkretus meilės pasireiškimas žmogui, o ypač vargšui, kuriame Bažnyčia mato Kristų, yra teisingumo stiprinimas. Visiškas teisingumas bus galimas tik tada, kai paramos prašantis nebus vertinamas kaip rūpestį keliantis akiplėša ar kaip našta, o bus reali proga daryti gera dėl paties gėrio, galimybė laimėti didesnį turtą. Tik šitai suvokus, galima drąsiai rizikuoti ir vykdyti permainas, kurios siejasi su kiekvienu tikru bandymu padėti kitam žmogui. Svarbu kitam ne tik duoti tai, ko trūksta, bet padėti įsijungti į civilizacijos ir ūkinio vystymosi procesą ištisoms tautoms, kurios yra iš to proceso išjungtos arba paliktos nuošalyje. Tai bus įmanoma padaryti ne tik panaudojant tas gėrybes, kurių yra perteklius, kurių pasaulyje gaminama gausiai, bet ir keičiant gyvenimo stilių, gamybos ir vartojimo modelius, stiprinant valdžios struktūras, kuriomis šiandien remiasi visuomenė. Tai nereiškia, kad reikia panaikinti visuomenines organizacijas, kurios gerai išlaikė egzaminą, bet kreipti jas taip, kad jos veiktų tinkamai suprastai visos žmonijos šeimos gerovei. Dabar vyksta pasaulinio masto ūkinis tarpusavio priklausomybės procesas. To reiškinio nederėtų laikyti neigiamu, nes dėl jo gali atsirasti geresnės galimybės pasiekti gerovę. Tačiau vis labiau jaučiama būtinybė, kad tokiu mastu, kaip plečiasi tarptautiniu pasidaręs ūkis, susikurtų ir sėkmingai veiktų tarptautiniai kontrolės ir vadovavimo organai, kurių dėka ūkis tarnautų bendrai gerovei. Atskiros valstybės, nors ir labai galingos, jau nepajėgia to padaryti. To tikslo siekiant, reikalingas labai harmoningas didžiųjų valstybių bendradarbiavimas ir visos didžiosios žmonijos šeimos interesų lygiateisis atstovavimas tarptautinėse institucijose. Taip pat būtina, kad tos institucijos, vertindamos savo sprendimų rezultatus, skirtų tinkamą dėmesį ir toms tautoms bei šalims, kurios dar nėra labai reikšmingos tarptautinėje rinkoje, bet skaudžiai kenčia dėl trūkumų ir labiausiai reikalingos pagalbos, kad galėtų toliau vystytis. Be abejonės, toje srityje dar daug reikia padaryti.

Vadinasi, kad įsiviešpatautų teisingumas ir kad žmonės, kurie stengiasi tą teisingumą įgyvendinti, pasiektų tikslą, būtina malonės dovana, kurią teikia Dievas. Dėl jos ir dėl laisvo žmonių bendradarbiavimo galima yra ši Dievo buvimo istorijoje paslaptis – Apvaizda.

Tai, ką iš naujo patyrėme sekdami Kristų, turime perduoti kitiems žmonėms, kurie turi konkrečių sunkumų, problemų, išgyvena pergales, kad tikėjimo šviesa apšviestų juos ir jie taptų žmoniškesni. Juk tikėjimas ne tik padeda rasti sprendimus, bet ir parengia žmogų iškentėti kančią taip, kad nepražūtų ir nepamirštų savo garbingumo ir pašaukimo.

Būdingas Bažnyčios doktrinos bruožas – interdisciplinarinis jos pobūdis. Kad būtų geriau įjungta į  įvairų ir nuolat kintantį visuomeninį, ūkinį ir politinį kontekstą vienintelė tiesa apie žmogų, ši doktrina pradeda dialogą su įvairiomis disciplinomis, kurios rūpinasi žmogumi, perima jų laimėjimus ir nurodo didesnes perspektyvas tarnauti žmogaus asmenybei, pažintai ir pamiltai jos pašaukimo pilnatvėje.

Be interdisciplinarinio matmens, visuomeninė doktrina taip pat turi prisiminti savo praktinį ir tam tikra prasme tiriamąjį matmenį. Ji yra lokalizuota toje vietoje, kur susiduria krikščioniškas gyvenimas ir sąžinė su pasaulio gyvenimu, ir pasireiškia atskirų individų, šeimos, kultūros ir visuomenės, politikos ir valstybės veikėjų pastangomis: jie stengiasi surasti šiai doktrinai istorinę formą ir ją pritaikyti.

Nurodydamas socialinės problemos sprendimo principus, Leonas XIII rašė: „Visi apskritai, kuriuos tai liečia ir kurie to siekia, privalo atitinkamai bendradarbiauti“ [114]. Jis buvo įsitikinęs, kad šios svarbios problemos, iškilusios pramoninėje visuomenėje, galėjo būti išspręstos tik bendradarbiaujant visoms suinteresuotoms jėgoms. Šitas tvirtinimas liko pastovus visuomeninio Bažnyčios mokymo elementas, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ir Jonas XXIII savo encikliką apie taiką taip pat skyrė „visiems geros valios žmonėms“.

Tačiau Leonas XIII su skausmu tvirtina, kad dabartinės ideologijos, ypač liberalizmas ir marksizmas, atmetė tokį bendradarbiavimą. Nuo anų laikų daug kas pasikeitė, ypač pastaraisiais metais. Dabartinis pasaulis kaskart tvirčiau įsisąmonina, jog svarbių tautinių ir tarptautinių klausimų sprendimas yra ne tik ūkinės gamybos arba teisinės ar visuomeninės organizacijos problema, kad reikia taip pat remtis tam tikromis etinėmis–religinėmis vertybėmis, taip pat keisti mąstymo būdą, elgesį ir struktūras. Bažnyčia jaučiasi yapč atsakinga už tą paskutiniąją sritį ir, kaip parašiau enciklikoje Sollicitudo rei socialis, yra pagrįstos vilties, kad didelė grupė žmonių, nepripažįstančių jokios religijos, galės prisidėti, sudarant etinius pagrindus visuomeninėms problemoms spręsti.

Tame pačiame dokumente paskelbiau kreipimąsi į krikščioniškąsias Bažnyčias ir didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjus, kad kartu, bendrai liudytume Dievo sukurto žmogaus garbingumą. Esu tikras, kad religijos vaidmuo, sudarant tvirtą taiką ir kuriant žmogaus vertą visuomenę, yra svarbus šiandien ir toks jis bus ateityje.

Antra vertus, reikia tikėtis, kad dialogui ir bendradarbiavimui bus pasiruošę visi geros valios žmonės, ypač tie asmenys ir grupės, kurie konkrečiai atsakingi už politinius, ūkinius ir visuomeninius reikalus tiek šalyje, tiek tarptautiniu mastu.

Pramoninės visuomenės pradžioje „beveik vergijos jungas“ privertė mano Pirmtaką tarti žodį žmogui ginti. Tuo metu priimtam įsipareigojimui Bažnyčia liko ištikima per tą šimtą metų, praėjusių nuo to laiko. Iš tikrųjų per audringą klasių kovos laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ji gynė žmogų nuo visų ekonominių ir despotiškų totalitarinių sistemų, po Antrojo pasaulinio karo savo pasisakymuose svarbiausią vietą skyrė žmogaus garbingumui, pabrėždama visuotinę materialinių gėrybių paskirtį, reikalaudama sukurti tokią visuomeninę sistemą, kurioje nėra priespaudos, kurioje viešpatauja bendradarbiavimas ir solidarumas. Taip pat nuolat pabrėždavo, kad tiek asmenybei, tiek visuomenei reikia ne tik tų gėrybių, bet ir dvasinių bei religinių vertybių. Be to, kaskart geriau suprasdama, kad pernelyg daug žmonių gyvena ne Vakarų pasaulio gerovės sąlygomis, o patiria besivystančių šalių skurdą, ir dar šiandien velka „beveik vergijos jungą“, Bažnyčia jaučiasi visą laiką įpareigota vienareikšmiai ir atvirai smerkti tą situaciją, nors žino, kad tas jos reikalavimas ne visuomet ir ne visų bus palankiai priimtas.

Šimtą metų nuo enciklikos Rerum novarum paskelbimo Bažnyčia kaip ir anksčiau stovi „naujų daiktų“ ir naujų kvietimų akivaizdoje. Vadinasi, tas šimtmetis turi sustiprinti visų geros valios žmonių, o ypač tikinčiųjų pastangas.

Šios enciklikos tikslas buvo pažvelgti į praeitį, bet pirmiausia rūpintis ateitimi. Kaip ir Rerum novarum, ši enciklika tarsi stovi ant slenksčio naujo šimtmečio ir, Dievui padedant, trokšta būti pasirengusi jį pasitikti.

Tikrų ir amžinų „naujų daiktų“ šaltinis kiekvienu atveju yra begalinė Dievo galybė, kuri teigia: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Tais žodžiais kreipiamasi iki laikų pabaigos, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui (…), kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24. 28). Tačiau krikščionis gerai žino, kad „nauja“, kurio pilnatvės laukiame Viešpaties sugrįžimo momentu, yra pasaulyje nuo pat sukūrimo, o ypač nuo to laiko, kai Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi, su Juo ir per Jį sukūrė „naują kūrinį“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).