EPA nuotrauka

Labas, mielas skaitytojau,

po poros savaičių vėl susitinkame tarp Bernardinai.lt skliautų ir skliaustų. Šį sykį labai norisi kalbėti apie debesis. Nebūtinai tuos, kurie temdo kultūrinę padangę, nors ir tokių pasitaiko. Man labai patinka tie, kuriuos pamenu iš vaikystės, ir tie, kuriuos matau šiandien. Jie panašūs tik tuo, kad tarp jų nebūna vienodo dydžių, formų... Ir netgi spalvos, atidžiau įsižiūrėjus, skiriasi... Tad kuo ypatinga pastarųjų dienų kultūros tekstų debesija? Sklaidau skiautinių užrašus...

Atslinko ištisas debesų laivynas – 100-osioms lenkų ir lietuvių poeto Czeslovo Miloszo metinėms skirti renginiai. Pirmieji kalbas nuo kapitono tiltelio sako tie, kurie tuo metu vadovauja kultūros plukdymui. Kalbos paveikios, net jei viskas atrodo ir metaforiškai.

Visi akcentuoja kultūrų galią vienyti kartkartėmis politinėmis temomis nesusišnekančius kaimynus. Kituose šiai asmenybei skirtuose susibūrimuose irgi kalbama panašiai, tik metaforos parenkamos kitos – architektūrinės.

Dar vienas, jau į tolstančių debesų kraštą išėjęs piligrimas – televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis – taip pat turėjo vienijančio, tolerantiško ir intelektualaus žmogaus savybių. Tai puikiai regėti ir iš jo parengtų publikacijų, gebėjimo sudabartinti praeitį.

Tai liudija ir dar viena kartu su Stanislovu Žvirgždu parengta publikacija apie senąją fotografiją.

Kartais kultūros žmonių darbas panašus į sinoptikų prognozes. Tiesa, jau nuo Nyčės laikų retas kuris pranašauja gerus orus. Ankstesnę frazę „debesuota, su pragiedruliais“ keičia tiesiog „debesuota, su vėjo gūsiais, kai kur galimas škvalas“. Ypač tai pasakytina apie Žaliojo tilto skulptūras. Aistrų audros jau baigia paplauti skulptūras, o vis dar emocingai diskutuojama, ar jos reikalingos. Ko gero, dar šiek tiek, ir nebeliks net klausimo. Mūsų vaikai jau gūžčios pečiais – „kokios skulptūros ant Žaliojo tilto? Kodėl jas nuvertėt? Žiūrėt negalėjot? O į gutauskinį meną žiūrėt galite?“.

Kasmet tamsesnių debesų pakimba ir virš bibliotekų. Sako, keičiantis kultūriniam klimataui pasaulyje, keisis ir knygos paskirtis.

Įdomiai įprasminama dviejų „Silva rerum“ knygų egzistencija: jų tęsinys – istorinė ekskursija po Vilnių.

Bene visi didesni pasaulio miestai turi tokių literatūrinių klajonių maršrutus – Pamuko Stambulas, Zafono Barselona, Dostojevskio Sankt Peterburgas, o ir tą patį Vilnių (tiesa, ne barokinį, o arčiau šių laikų) galima atrasti su prozininikais Jurgiu Kunčinu, Ričardu Gaveliu ar, jei norisi poezijos, Juditos Vaičiūnaitės eilėmis bei dar daugybės kitų autorių kūriniais. Tad belieka laukti daugiau maršrutų. Ir besidairant į lietaus debesis, skaitinėti naujai išleistas knygas.

Savąsias, labiau vizualias keliones po laiką, po miestus siūlo ir fotografai. Pavyzdžiui, daug ką galėtų sudominti neseniai Kaune atverta Romualdo Požerskio fotografijos paroda „Lietuvos senamiesčiai“.

Kai kurios keletą dešimtmečių džiuginusios miestiečius ir miesto svečius vietos neprižiūrimos artėja prie maironiškom gaidom apraudotos Trakų pilies būsenos.

Tegu bus paantrinta dar sykį šiame tekste, bet, kai pastatai marinami, kai iš paveldo lieka griuvėsiai, o iš griuvėsių – tik dulkių debesis pasišvaisčius visokiais mūrų smulkintuvais, labai svarbu bent šį tą išsaugoti.

„Bernardinai.lt“ kultūros kraštuose kaip visad švyti Mariaus Buroko „skaitytojiška kronika“.

Štai aukštųjų mokyklų klausimu beveik kamuolinius debesis įžvelgia Kęstas Kirtiklis, o plunksninius, ko gero, – Romualdas Ginevičius.

Tikėsiuosi, kad labai geras oras lydės visus Nidoje vyksiančius Thomo Manno festivalio renginius.

Kam per sunku nuvykti į tą Lietuvos pusę, bet norisi tam tikrų vokiškosios ir lietuvių kultūrų sąlyčio akcentų, teužsuka į Kaune vykstančią Vokietijos ir Lietuvos menininkų parodą „frontierSpirit“.

Grįžtant tiesiogiai prie debesų temos, neseniai išleistas pomirtinis Mindaugo Štaro fotoalbumas, kurį pavartęs gali atsidurti ant debesies krašto.

Be atminimo, atminties – prarastume savąją savastį. Šią kas kartą naujai įrodinėjamą tiesą kiek kitokiame kontekste, paliudija du interviu apie engiamus tautinio, gentinio paribio žmones. Pirmasis – pokalbis su režisieriumi Kamalu Aljafari, antrasis – „Savaitės pokalbis“ apie Amerikos indėnų nūdieną.

Lietuviškų aktualijų, aptarimų savo-svetimo bei atminties tema taip pat būta. Neseniai išleista monografija apie Igno Šeiniaus švediškąją kūrybą, o Nacionalinėje dailės galerijoje iki rugpjūčio galima apžiūrėti dailininko Arbit Blato paveikslų kolekciją.

Apie pilką spalvą daug kalbama Donato Puslio straipsnyje, skirtame lenkų intelektualo, disidento Adamo Michniko pažiūroms aptarti.

Nuo pilkos šoktelėję mūsų trispalvės link, pamatytume, kad Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Vilniuje, šalia Baltojo tilto, buvo išskleista ir plaikstėsi didžiulė valstybinė vėliava, o daugelis Lietuvos žmonių vakare giedojo Tautinę giesmę.

Beje, praslinko tądien ir didžiulių debesų. Pylė kaip iš kibiro keletą kartų. Atrodo, nuprausė kelioms kartoms į priekį. Tačiau tik atrodė...

Žiūrėsim, kaip bus kitą liepos savaitę. Žiūrėsim į debesis. Iki.