Pastarosiomis dienomis Kinijai pradėjus atšaukti importo draudimus, prabilta apie teigiamus šalies, kurios valdančioji Komunistų partija ką tik atšventė 90-ties metų jubiliejų, pokyčius. Tačiau panašu, kad be eksporto į Kiniją apribojimų sumažėjimo bei šiek tiek išaugusių Europos šalių prekybos susitarimų su šia ekonomikos milžine, geros naujienos pasibaigia.

Nepaisydami šalį kamuojančių ekonominių problemų, Kinijos vyriausybę žmonės palaiko. Tiesa, pasitikėjimas ima „klibėti“ net ir veikiant propagandos sistemai – per pastaruosius metus ekonomikos augimas tik mažėjo (nuo 10 proc. 2009-aisiais iki 7 proc. šiemet), infliacija šalyje perkopė 5 proc. ribą, o maisto ir būsto kainos šoktelėjo iki 10 proc. Tokia padėtis, suprantama, kelia žmonių nepasitenkinimą ir silpnina pasitikėjimą valdžia.

Apie pokyčius, laukiančius Kinijos, pradeda kalbėti ir šalies vadovai. Aktyviausias iš jų – premjeras  Wen Jiabao, šalies ekonominę situaciją įvardijantis kaip „nestabilią“ ir „nepatvarią“.

Kinijos ekonominis stebuklas sukurtas dėl milžiniškų eksporto ir užsienio investicijų apimčių. Priešingai nei Vakarų šalims, išeitis iš susiklosčiusios situacijos Kinijai – nuo užsienio prekybos ir investicijų persiorientuoti į vidaus rinkos vartojimo skatinimą ir augimą. Tiesa, iki šiol Kinijoje apie tai kalbama tik teoriškai.

Pačioje Kinijoje vartojimas per pastaruosius metus stipriai išaugo. Ekonomistai teigia, kad iki 2015-ųjų ji taps antrąja daugiausiai vartojančia šalimi po JAV. Jau šiandien kinai nuperka daugiau automobilių nei amerikiečiai, smarkiai auga prabangos prekių paklausa. 

Ekonominį vystymąsi pristabdė didelis kinų taupumas – ilgametės politikos, siekusios riboti vartojimą ir skatinti taupymą, pasekmė.

Kinija palyginti neseniai po daugiau nei dešimties derybų metų prisijungė prie Pasaulio Prekybos Organizacijos (angl. World Trade Organisation), taip tarsi deklaruodama savo prioritetus ir ateities perspektyvą.

Toks žingsnis gali pasirodyti kiek paradoksalus, turint omenyje, kad šalies ekonomika iki šiol nepatyrė esminių sisteminių pokyčių ir iki šiol yra valdoma centrinės valdžios – daugelis kompanijų tebėra valstybinės, sąmoningai kontroliuojamas darbo užmokesčio augimas, dividendai, palaikoma žema palūkanų norma, nuvertinama valiuta.

Viena vertus, tai, žinoma, padeda pritraukti užsienio investicijų, kita vertus, sukuria pertekliaus ekonomiką – būtent grynųjų pinigų perteklius, dažniausiai investuojamas į nekilnojamąjį turtą, tik stiprina „burbulo“ efektą.

Pažvelgus į augantį kinų vartojimą, atrodytų, vyriausybės planas stabilizuoti ekonomikos augimą veikia. Tačiau bent šiek tiek įsigilinus nesunku pastebėti, kad vidaus rinka neatsveria staigaus šalies BVP augimo.

Be to, nereikia pamiršti, kad šalies gerovės neužtikrina vien politinė valia – šaliai būtini esminiai socialiniai pokyčiai, apie kuriuos valdžia kol kas nekalba.

Pagal „The Economist“ ir „The Telegraph“ parengė Akvilė Adomaitytė