Iš ciklo „Idiotiškos pasakos“

Po ilgos pertraukos pradedu rašyti, kraujas užverda nuo kiekvieno žodžio. Nespėju. Tokiomis akimirkomis pažadu sau, kad rašysiu... Rašysiu kasdien – tvarkingai, nuosekliai, be adrenalino. Atsikelsiu ryte, išsivalysiu dantis, sveikai papusryčiausiu, jei reikia, pamedituosiu, ir rašysiu. Kad nereiktų nuo tilto šokti iš tos ramybės! Žinau, ramu tuomet, kai viduje truputį jaudinuosi. Tegu rusena...

Be to, atostogos. Kokia dovana! Gaila kiekvienos dienos, kuri nekūrybiška – negrįžtamai prabėga. Kada laikas slinko – jau nepamenu, kada buvo nuobodu – nepamenu, ir kada nebuvo rūpesčių – nepamenu. Pastaruoju metu laikas toks pat deginantis kaip mano kraujas. Kuriu be būtinybės atvėsti. Duoti, nesustoti... Už tai gyvenimui suteikiu gyvybės. Kitaip dūstu, bijau uždusti. „Neuždusi“ – pasakytų dabar kas nors, numotų ranka. Aš jam! Vėduotų dūmus, kylančius iš manęs. Prisimenu žymią kankinimosi frazę, kuri skirta lyg ir atsipalaidavimui: ,,Jei gali – nerašyk.“ Naivu tikėtis, kad staiga sustosiu, todėl tekstas tęsiasi...

Erika sakiusi: „Kaip tau gerai – rašai, kažkas liks po tavęs.“ Norėčiau pasakyti jai: „Kaip gerai, tu nerašai ir nepaliksi nieko, ko negalėsi ištaisyti“ Rašymas yra didelė atsakomybė, kilpa ant kaklo – geriau to nežinoti. Baisėtis bulvarine spauda, „negražia“ grožine literatūra natūralu – kiekvienas išprusėlis pyksta už nesugebėjimą deramai vartoti žodžių (nepykite už šį tekstą). Žodis nėra blogas, būna, netinkamai vartojamas; pakartosiu, jis nėra žvirblis, jis žeidžia, gydo, teisia, išteisina, atsiranda ir niekur nedingsta, nebent pasimiršta... Kiek gerų žodžių jau pasimirė! Amžinatilsį jiems.

Sunkiausia, kai žodžių nerandi, kai kišenės, ir tos tuščios. Dar sunkiau, kai nori rašyti, bet negali, lauki. Dviese su viltim – ne taip liūdna – ir tada pasipila... Gaudai rankomis – sprūsta, tuomet burna, akimis, ausimis, persiplėši krūtinę ir miršti įkvėpimo akivaizdoj. Pripažinkim, jei nėra šiokio tokio nukrypimo, nieko neišeina. Turi kažką paaukoti, kad galėtum gyventi ir kurti, kad nereiktų paaukoti kūrybos, kad galėtum gyventi. Antru atveju neišvengiamai daugiau liūdesio, jei ne tau, tai angelams, kurie danguje galvomis linguoja – davė talentą, o tas juo nesinaudoja... Dievui bet kuriuo atveju nuotaikos nesugadinsi. Bent nusiteik rašyti – pačiam linksmiau, nesvarbu, pavyks ar ne. Kitaip tariant, geriausiai ir sveikiausiai atrodo rašytojas, ramiai dirbantis savo darbą su kilpa ant kaklo. Jei jis ne gyvena iš kūrybos (labiausiai tikėtina), tai išgyvena dvasiškai (neabejotina) ir čia žodelis „bent“ netinka. Kūrybos esmė – dvasinis potyris, tik mūsų lūkesčiai dažnai per dideli.

Niekis, dėl to eiti kartis nereikia. Reikia mąstyti. Svarbu pasirinkti temą, geriausia aktualią, tuomet – kaip įtikint... Kam tie patarimai lyg instrukcija kaminkrėčiui – jis ir taip žino, kad reikia išvalyti kaminą. Rašytojas šiek tiek panašus į kaminkrėtį. Gatvėje jis niekuo nesiskiria nuo kitų, tačiau toks tokį pažįsta, tarsi įsigėrusį dūmo kvapą užuodžia... „Aš žinau, ką tu darei...“ Tebekuriu, teberašau... Jei ne ant popieriaus, jei nekalu klaviatūra, tai galvoje... Degu, rusenu, nuolatos dūmoju (aš nerūkau), ši būsena neturi specialių efektų. Galiausiai visi mes pelenais pavirsim, tik kuriantieji (man taip atrodo) stipriau nujaučia. Kad nebūtų baisu ir niekas nesijaustų nuskriaustas ar apdovanotas, sakykime, įsivaizduoja.

Taip pat teisingiau manyti, kad būti menininku nei dovana, nei skriauda – žmonės užsiima savo mėgstama veikla ir pasiseka, iš jos gali „prisidurti“. Tyliai, ramiai ar garsiau, su trenksmu – svarbiausia nieko per daug nepridurti, neįdurti, nesusibadyti. Aš tik pridegu – norėčiau tuo tikėti. Žinoma, man, kaip vaikui, įdomu, kas bus, jei padegsiu žmonėms plaukus. Jokių gudrybių nėra: kad vertintojas sureaguotų į kūrybą – mesk akmenį į jo daržą, įžiebk degtuką, pagąsdink jo paties gyvenimu ir įsitikinimais. Daryk taip, kad jis nesuprastų, kaip visa tai vyksta. Mat menininkas gali būti ne tik sielos kriminalistas, tačiau ir nusikaltėlis. Mėgaujuosi šituo, mėgaujuosi... Kol manęs ne(pa)smaugia.

Betgi menininkai – ligoniai! Galvoje kirba mintis parašyti veikalą: „Būti menininku“. Jam neatsipirtų ir populiarintų madingas jaunuolis arba širdyje nepasenęs ir kūrybinio potencialo nerealizavęs (taip jam atrodo) dėdė, kuris daugiau giriasi negu kuria, tačiau toli gražu jam pasiekt zuikio puikio naivumą. Taisyklių iš vadovėlio jis laikytųsi tvarkingai, nuosekliai. Dar daugiau puikuotųsi savo kūryba. Iš tiesų veikalas būtų vaistinėlė kuriantiesiems, kurie bent gardžiai pasijuoktų. Nederantys dalykai – darbas ir puikybė – jie visad nemalonūs, kai esti lygiagrečiai, geriau kažkurio vieno pamažinti, atsisakyti. Žinoma, protingiau – puikybės, per užriestą nosį trukdančios matyti. Tuomat rašymas, irgi skiriantis nuo realybės, ima viršų, tegu. Greičiau degraduos nieko nedarantysis, be vilties likęs, negu nieko nedarantis, įkvėpimo laukiantis nabagas rašytojas – jis dar laukia. Įkvėpimo, prieš kurį krenta negyvas? Beprotybė... Ramiau. Kilpa kontroliuojama.

Beprotybė, atsidūstu, kokiais protingais sumetimais žmoguje ji suveikia. Pasiduodu. Jei negali, rašyk. Rašyk! Nesąmonė, nekontroliuojamas įprotis, tačiau tau ar kam nors kitam, patikėk, nuo to geriau. Nusišluostyk prakaitą, ašaras, įkvėpk, iškvėpk. Atsiverk, bet tiek, kad neužpūstų rusenančios ugnelės, kad nesudegtum. O dabar pamiršk, ką turėjai po kaklu, tik atsakomybės nepamiršk. Gyvensi, nors ir ką veiktum. Pamiršk tą kilpą, kuri neduoda ramybės, atlaisvink. Kol niekas nesudėgė, tu saugus. Kol tavęs nesusekė...