Šiandienos Evangelijoje randame palyginimą apie Sėjėją.

Pasak kun. Algirdo Malakauskio OFM, šis palyginimas kviečia mus pagalvoti apie Dievo Žodžio skelbėją. Jėzus žinojo, kad Jo žodis krisdamas gali atsidurti šalia kelio, tarp uolų ar erškėčių, arba įkristi į gerą dirvą. Kiekvienas, kuris skelbia Evangeliją šiandien, gali susidurti su panašia situacija. Kaip kad grūdai, krentantys į skirtingą dirvą, duos nevienodą derlių, taip ir skelbiančiojo Evangeliją žodžiai bus įvairiai priimti.

Elementarios žinios apie moralę:

Moralė (lot. moralis – dorovinis; moralitaser – būdas, charakteris, tinkamas elgesys) kaip sąvoka turi keletą reikšmių.

Pirmoji, nusakančioji (deskriptyvioji) reikšmė, apibūdina autoritetingas gero ir blogo žmonių elgesio normas (moralės normas), kurias nustato bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija, filosofija ar asmeninė sąmonė. Kitaip – tai doro, moralaus elgesio normos, grindžiamos atitinkama pasaulėžiūra, kurių atitinkamoje aplinkoje turėtų laikytis konkretūs žmonės.

Pagal antrąją, normatyvią universaliąją reikšmę, moralė (dorovė) nusako dorovingo elgesio idealą, kurį esant tam tikroms sąlygoms labiausiai pageidautinu laiko visi racionalūs žmonės. Šie idealai dažnai yra pakankamai bendražmogiški, mažiau priklausomi nuo bendruomeninių sąlygų.

Trečioji reikšmė yra tiesiogiai siejama su etika kaip sisteminiu filosofiniu mokslu, nagrinėjančiu dorovę, žmonių visuomeninius ir individualius santykius gėrio ir blogio atžvilgiu.

Lietuvių kalboje tarptautinį žodį moralė atitinka žodis dorovė.

Moralė yra paprotinės kilmės. Pirmykštėje visuomenėje papročiai buvo universalūs ir pakankamas individų elgesio normavimo būdas, nes bendruomenės solidarumą lėmė materialinės kovos už būvį sąlygos. Pagal papročius buvo tvarkomos visos gyvenimo sritys, o moralės normos nesiskyrė nuo papročių visumos. Atsirandant privatinei gamybos priemonių nuosavybei, individo santykis su visuomene kito: individas tapo savininku, sąlyginai nepriklausomu nuo visuomenės. Visuomenės interesai ėmė nebesutarti su kiekvieno individo interesais. Kiekvienas galėjo subjektyviai vertinti savo ir kitų poelgius, tai yra būti moralės proceso subjektu. Privataus ir visuomeninio interesų antagonizmas dažniausiai verčia žmogų apriboti savo interesus. Tokiam elgesio motyvų turiniui formuoti ir skatinti klasinėje visuomenėje atsirado speciali socialinės veiklos sritis - dorovinis auklėjimas, buvo sudaryti moralės normų kodeksai, suformuluoti ir teoriškai pagrįsti moralės principai. Tokiu būdu klasinėje visuomenėje moralė ilgainiui atsiskyrė nuo papročių ir tapo sudėtingu reiškiniu su savo pagrindiniais elementais - normomis ir principais.

Moralė įvairuoja etniškai ir kinta istoriškai. Etninį moralės normų įvairumą lemia skirtinga tautų gyvensena ir psichologija. Moralės principų kaitą sąlygoja visuomenės dvasinės kultūros pokyčiai, ekonomikos struktūros kaita. Galima išskirti tam tikras moralės istorijos pakopas. Istoriškai moralės principai skiriasi vertinamuoju turiniu, tai yra dorumo samprata.

Moralė, kaip elgesio reguliatorius, nėra savarankiška. Žmogaus elgesį sąlygoja visuomenės ekonominiai santykiai ir materialiniai interesai, dvasinė kultūra ir t. t. Moraliniai santykiai su kitais socialiniais reiškiniais taip pat istoriškai kinta ir dėl to moralės socialinis vaidmuo nėra vienodai efektyvus. Moralę tiria filosofijos šaka etika.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Moral%C4%97

Moralės normos – elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę. Tai kultūros sandaros elementas, stabilizuojantis visuomeninę sistemą, susiformavęs keičiant tradicijas ir kategoriškumus, atitinkantis konkrečios kultūros ir laikmečio moralės supratimą.

Moralės normų laikymasis užtikrinamas sąžinės, autoriteto, viešosios nuomonės pagalba. Teisės normų laikymąsi gali garantuoti valstybės prievartos aparatas (teisėsaugos, justicijos institucijos). Moralės normos ir jų laikymasis priklauso nuo asmens tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos. Moralės normos taip pat gali sietis su religija.

Sėklų visokiais pavidalais (prigimties, malonės) sėta, tik jei nesudygsta, - nežinia kodėl: ar nepasisėjo (nepalankus paveldėjimas), ar jas užgožė (nepalanki aplinka, paties žmogaus klaidingi pasirinkimai). Krikščionys raginami žiūrėti, o kaipgi jų gyvenime, ir jei nekaip - ieškoti priežasties. Žmogus neatsakingas už tai, ko jis negavo ir neturi, bet atsakingas, jei turėdamas apleido.

Gertruda,

Jei Šventame Rašte tu iš tikrųjų tikrintumeisi, kaip reikia elgtis, tai galėtum pateisinti žmogžudystę, nes jame yra vietų, įsakančių žmones žudyti už menkus nusikaltimus. Jei netiki, perskaityk Kunigų knygos 20 skyrių. Aš tik noriu pasakyti, kad mūsų moralė yra įgimta. Ne mes iš ŠR ją gaunam, o ŠR iš mūsų (turiu galvoje iš žmonių, kurie jį rašė).

Taip, kukuli, tu visiskai teisus. Ne mums teisti zmones. Dievas teisingai ivertins musu sirdziu nusistatymus. Gal but mes visi kalbam apie ta pati, tik vadiname skirtingais vardais, kas zino...