Mano draugas neperskaitė knygos — nė vienos, nė pačios mažiausios. Tik nedidelę pasaką vaikystėje, nežinia kieno liepiamas. Pasakoje jis bando gyventi ir dabar, protestuodamas prieš skaitymą, kaip prieš žalingą gyvenimo džiaugsmui įprotį. Jis kitoks. Jo nekamuoja mums svarbūs būties ir minties reikšmės joje klausimai. Jo pomėgiai mums atrodytų keisti, bemaž idiotiški: konservų dėžučių kolekcionavimas, šiukšlių rūšiavimas, pokalbiai apie nieką. Šis keistuolis, apie kurį, jei leisite, išsamiau jums papasakosiu, nė karto nėra matęs savęs veidrodyje ir net šiame tekste jis tiki, kad pamatęs išsigąstų ir taptų žmogumi. To jis vengia.

Jo vardas <...> . Nežinau, kas jį taip pavadino, nes nuo tos dienos, kai atsitiktinai susipažinome parke, jis nė karto nepasakojo apie savo šeimą. Patikėkit, buvau netgi sudvejojęs, galbūt jį išsigalvojau, nes juk nebūna tokių, kurie šiaip atsiranda, be šaknų, be pradžios ir prievolės baigtis. Svarsčiau, skaičiau daug mokslinės literatūros, galbūt ji man paaiškins, kodėl tą vakarą, kai ramiai sau stebėjau svajingai judančias moteris, priėjo keistuolis ir paklausė, ar neturiu nereikalingų šiukšlių. Akimirkai sutrikau, tada apsičiupinėjau kišenės turinį ir ištraukiau keletą apsitrynusių popiergalių. Jis nusišypsojo ir padėkojo man. Atsakiau tuo pačiu. Tokiu būdu pats to nenorėdamas sukūriau tarp mūsų ryšį, kurį jaučiu iki šiol.

<...> visais aspektais buvo labai įdomi asmenybė. Po susitikimo parke sužinojau, kad jis dirba mažame šiukšlių perdirbimo ceche. Mat pačiam teko ten apsilankyti, atvežti krūvą egzistenciją pabaigusių buities padargų ir antrą kartą jį sutikti. Susipažinome. Jis pasakė vardą, paaiškino, jog gyvena netoliese, ir labai džiaugiasi, kad esu padorus žmogus, neteršiantis aplinkos. Dar paklausė, ar neturiu senų konservų dėžučių (klausimas pritrenkė). Žinoma, rūsyje keletą turėjau, kažkada labai mėgdavau valgyti gardžius mėsos kukulius, užsidaręs nuo pavydaus pasaulio. Tada jis pasakė, kad užeis pas mane ir paims — bus naudinga jo kolekcijai. Keista, bet tokio neįprasto poreikio nepatenkinti negalėjau. Ką jis su tomis bevertėmis dėžutėmis veiks?

Mano naujas pažįstamasis atėjo lygiai po dviejų dienų. Sėdėjau kambaryje ir bendravau su tekste integruotų autorių protu. Mąsčiau apie prasmes, apie sijas, kurios jungia mane ir mano norą pažinti daugiau. Nuskambėjo skambutis. Atidariau duris iš karto, nes nėra ko bijoti, žinau, kad už jų gali būti tik žmogus, mano brolis ar sesuo. Prieangyje stovėjo <...>. Stovėjo sušalęs ir beveik nejudėjo. Vedamas gailesčio pakviečiau užeiti į vidų. Jis toliau stovėjo. Laukiau. Tylėjo. Pradėjau šaukti, kad kažkoks <...> nesušals mirtinai prie mano įėjimo. Jis pasiūlė nerėkti ir užėjo. Dabar jau aš akimirkai sustojau tarpduryje, laike, mintyje.

Gėrėme arbatą. Tylėjome, nes bijojome ir nenorėjome aiškintis, kas ką tik įvyko. Jis pamatė atverstą knygą ir pareiškė, kad nieko neskaitęs, kad viską sudegintų, jei tik turėtų galimybę. Kvailai išsišiepiau. Nemokėjau apginti savo prasmės. Tylėjome.

Galiausiai jis paklausė, ar paieškojau tų dėžučių. Žinoma, buvau pamiršęs, tad pasiėmiau prožektorių, nubildėjau į rūsį ir sutrukdžiau įsisenėjusį daiktų chaosą. Sunku ir nepatogu ieškoti ilgai, kai laukia. Teko skubėti, mėtyti įvairias atgyvenas, perkelti tamsa ir tuštuma suteptus paveikslus į kitą kampą, kitą pogrindžio paraštę. Radau! Užbėgau laiptais. Durys išleido šilumą. <...> nebuvo! Nieko nebuvo.

Pripažinsiu — kaip reikiant įsitraukiau į pažinimo žaidimą. Kitą dieną nuskubėjau į jo darbovietę, tačiau man, žmogui, baigusiam aukštąjį mokslą, skaitančiam knygas, norinčiam suprasti, paaiškino, kad joks <...> čia nedirba. Pradėjau pykti, baisiai pykti ir šaukti, kad man negalima meluoti, jog ieškau tiesos, kad galų gale aš vakar kalbėjau su juo ir ieškojau jam svarbių konservų dėžučių! Darbuotojas juokėsi. Pasiūlė apie tai parašyti knygą. Juokiausi ir aš.

Vakare sėdėjau savo pamėgtame parke, stebėjau moteris, bandžiau įspėti jų svajones, kurios, vienaip ar kitaip, susijusios su vyrais, ir svarsčiau, ar žmogus gali žinoti, ko iš tiesų nori. Negimiau filosofu, bet kartais, rodos, galėčiau išspręsti lengvesnį buvimo uždavinį ir jį publikuoti. Tik kas patikės istorija apie <...>, kuris renka konservų dėžutes ir rūšiuoja šiukšles, kuris neskaitęs nė vienos knygos, kurio niekas nepažįsta. Išmintingiausia šiuo metu buvo tiesiog patylėti.

———

Praėjo savaitė. O gal dvi. Nebeskaičiuoju jų, nes tam sukurtas kalendorius. Suplėšysiu jį. Neturiu (jam) laiko. Neišgelbėsiu pasaulio, žinodamas, kuri diena bus paskutinė, kurią dieną bus tvanas. Netgi negelbėsiu, nes nesu Nojus, neturiu laivo, tik kelias lentynas knygų, kurias pažinęs galbūt nebijosiu nuskęsti. O dabar skaitau. Apie <...>. Nepatikėsit, kažkas parašė knygą ir įrodė, kad patys keisčiausi dalykai gali egzistuoti. Ir jie kartais tokie artimi.