Gintaras Bleizgys. Jonas Krikštytojas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, – 88 p.

„...ir aš eisiu / anapus vėjo − − − −“

Kiek kartų pagal krikščioniškąją išmintį gali kreiptis į Dievą, kai „Jis yra arčiau tavęs negu tu pats“ (šv. Augustinas)?.. Paradoksalioje tikrovėje ištartas kreipinys nereikalauja paaiškinimo, panašiai kaip biografija, nesvarbu – rašytojo ar skaitytojo, negali paaiškinti kūrybos paslapties. Kalbėjimas su − savo mirties įsivaizdavimas, nepaprastai ir keistai besijungiantis su kalba, nubrėžiantis netolygią vaizduotės ribą. Už jos neinama. Ties ja kuriama, paprasčiau − gyvenama.

Biografijų paklausos įrodinėti nereikia. Nuo lentynų šluojamos biografinės knygos rodo gyvenimo nepriteklių, alkį. Gal smalsumo ar savo gyvenimo stygiaus vejami ir poeto lemtį sureikšminame labiau nei kūrinį. Žmogiška. Traukia neįpareigojantis kalbėjimas apie, nepakartojami paskalų pusvalandžiai, po jų oresni, gyvesni, nuodėmingesni jaučiamės. Šiapus vėjo.

Visada yra keistuolių, biografiškumo paradigmą atidedančių bent trumpam. Jei kūryba pranoksta gyvenimą; jei vis dar laikomasi „primityvios religinės ideologijos“, pasak posovietinių literatūrologų, neturinčios nieko bendra su grožine literatūra, estetikos sritimi; jei žvilgsnis aklinai nesibaigia.

Gintaras Bleizgys eilėraščių rinkinį „Jonas Krikštytojas“ pradeda dedikacija mamai. Nereikėtų praleisti elementarios tiesos – dedikacija neatskiriama nuo kreipimosi. Kreipiamasi – taigi kalbama su.

Kad ir kiek civilizacija būtų pažengusi, pirmasis mūsų kreipinys šioje žemėje skiriamas mamai. Gerai žinome ar bent nujaučiame, kaip stipriai tas, kuris jo nepatyrė, yra sužeistas niekuo neužpildomos tuštumos. Mokslininkai tvirtina, kad motinos kalba, emocinė būsena ir daugelis kitų jos išorinio ir vidinio pasaulio veiksnių jau ankstyvuoju prenataliniu laikotarpiu tiesiogiai veikia ir nulemia tolesnį užsimezgusios gyvybės kalbos zonų funkcionavimą, tad ir pačią kalbą, giliuosius (pa)sąmonės lygmenis. Tai aktualus medicinos, psichologijos, logopedijos etc. mokslų tyrinėjimų objektas, tai reikšminga tėvams. O dirbantiesiems su žodžiais – ne? Argi nebe?

Prisiminkime, Romainas Gary „Aušros pažade“, Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant“, Jorge Luisas Borgesas savo eilėraščiuose liudija motinos, kaip neregimos tarpininkės (tarp rašytojo ir jo kalbos), patirtį. Tarpasmeninio ryšio subtilumą perteikia subjektyvus tikrovės vaizdas. (Auto)biografijos kiautas skyla nuo daugiasluoksnio atminties subjektyvumo, prireikia kūrinio, pajėgaus ją išsaugoti.

Kreipinys į motiną „nuotraukoj“ –­ pirmame „Jono Krikštytojo“ skyriuje –­ vienas gražiausių lietuvių literatūroje. Greta Vytauto Mačernio pokalbių su mirusia senole „Vizijose“, Oskaro Milašiaus „Nemigos“, „Nihumim“.

Poetas renkasi metafizinį kalbėjimo būdą. Kaip dar galima pasiekti žmogų, kurio nebėra? Būties ir nebūties tapsmas talentingai eksplikuojamas pasitelkiant Biblijos ištrauką, vėl kreipiantis, šįkart klausiant skaitytojo: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? (Mt 11,7)“ (Jėzaus žodžiai, ištarti miniai apie Joną Krikštytoją). Daugiareikšmis nendrės simbolis randamas Senajame Testamente Karalių, Ezechielio, Izaijo, Jobo knygose. Dykumos nendrė, žaliuojanti ten, kur nėra vandens, – paradoksaliosios tikrovės reiškinys, alogizmas. Vėjo iš anapus linguojama. Linguojanti šiapus, anapus, nes yra ta, kurios nebėra ir nebėra tos, kuri yra.

tikiuosi kad plauksiu rašydamas pas tave
ir vėjas iš vidurnakčio yra iš anapus
mano sapnas yra iš tavo
pasaulio o mano

daiktai yra juodi ir žibintai
beldžiantys į langą
nematau kur esi ir žodžiai
yra valtys

kuriomis iriuosi pas tave rankos
kuriomis ieškau akys kuriomis nerandu
vėjas neatneša tavo balso ir aš eisiu

anapus vėjo − − − −  

                              p. 28

Eilėraštyje „saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas“ stovinčio prie motinos kapo, daužomo gruodžio vėjo sūnaus ir biblinės vėjo linguojamos nendrės paralelės nebūtina interpretuoti. Leidiesi vedamas iš pusiausvyros, eini anapus interpretacijos. O kuo gi galėtume paaiškinti poeto tikėjimą artimojo mirties akivaizdoje: „nėra tokio nuotolio kuris / galėtų atskirti mus tokio / nebuvimo – –“ (eil. „temsta su rėkiančiu raudoniu“, p. 26)? Stiprioji poezijos pusė, nors ir pašiepiama, ignoruojama, nuo Aristotelio laikų tebėra ta pati − ji padeda pravirkti katarsio akimirką. Dar kartą patiri, kad giliausioji žmogaus tikrovė per poe­zijos, pripildytos anapusinio vėjo, kalbą mirčiai nepaklusni.

Atpažįstamas dzūkų raudų, archaiško muzikinio poetinio žanro atbalsis. Kvietimas, laukimas sugrįžtant, kreipimasis į mirusįjį, kalbinimas. Kalnelio, juodos spalvos, lango motyvai. Dzūkų raudoms būdinga „kapota“ frazė, sakinį skaidanti eilutėmis, tradicinis skirstymas trumpomis atkarpėlėmis, paprastai baigiamomis aiškia melodijos kadencija – stabtelėjimas prie pagrindinio atraminio garso, prailginant priešpaskutinį ar paskutinius skiemenis (Aušra Žičkienė. Tautosakos darbai, XXXVII, 2009). Analizuojant G. Bleizgio eilėraščių (skyrius „nuotraukoj“, p. 7–33) kalbą, struktūrą, sąsaja su archajiškąja dzūkų raudų struktūra akivaizdi. Brūšneliai eilutės gale –­ stabtelėjimas, pau­zė, melodinė kadencija; sakinio skaidymas trumpomis atkarpėlėmis, „kapotos“ frazės („patalas – mirtis –­ yra / ateik −­ šitos uogos mano / galvai priglausti − / kūnui –“, eil. „žemuogienojai“, p. 18). Raudų giedotojos tvirtina, kad rauda išreiškiami jausmai be sąmonės kontrolės, „raudos užslėptos giliai širdy, iš ten jos eina“ (raudotoja Anelė Markevičienė). Pastebėtina, kad pasąmonės srauto fragmentai išreiškia ne eilėraščio kokybės trūkumą, bet giliąją, pirminę žodžio paskirtį, pokalbis-žodis nušviečia beribį skausmą.

Įdomi nuotraukos metafora eilėraštyje „nuotraukoj juodai balta“ (p. 21). Įprastas atvaizdas, prieinamas akimirksniu, tampa susitikimo įvykiu, kaip ir sapnai („kiekvieną naktį ypač prieš rytą kalbu su tavim“, eil. „o šiąnakt per sapną visiems gydytojams“, p. 17). Į aštuonerių metų mamos su kasytėmis, ežero per visą pasaulį nuotrauką žvelgiama vidinės maldos ritmu, šaukiantis visa žinančio Dievo. Čia nuotrauka yra ir tai, kas nutraukta, pokyčio ženklas į naują ežerą neišvengiamai einant. Per savąją patirtį plėtojama krikščioniškoje kultūroje esminė mirties-atgimimo, sutaikinimo su mirtimi tema, asociatyvi juodos ir baltos spalvų sampyna, įterpiama ištrauka iš Šv. Rašto: „Ką tu pasėji neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta.“ Intertekstualumas suteikia poezijai ežero per visą pasaulį ypatumą, o skaitytojas gali gėrėtis šiuo pojūčiu, žinoma, jei nori. Nesuklysime jį pavadinę pranokstančiu (auto)biografiją.

Skyriuje „dykuma“ raudos tonacija, apokaliptinis kalbėjimas kančios temą pakylėja iki Jono Krikštytojo asmenybės charizmatiškumo. Žemiškos, dvasinės tikrovių sankirtos ties beprotybės riba, tapatinantis su žiogu, nukirstu tyruose, polifoninė chaoso poetika, stilistinis netolygumas. Regėjimai dykumoje – nebe sapnai, iš kurių nubundama. Apreiškimo vaizdinių ryškumas, neapleidžiantis juodos ir raudonos kontrastas – klasikinis tragedijos, katastrofos piešinys, fonas, erdvė, savasis kelias skleidžiasi šauksmu reflektuojant asmeninio ryšio su Dievu istoriją. Joje atsiveria krikščioniškasis paradoksas, kai Viešpaties buvimas yra arčiau už tavąjį, ir žvilgsnio kryptis tampa keliu.

kelias
dabar
eina manim

           „jonas krikštytojas“, p. 37

Gamtiškosios metaforos G. Bleizgio kūryboje, rodos, neišsemiamos. Gamtos vaizdai, susipynę su kintančiomis vidinio pasaulio nuotaikomis, sudaro šviesos ir tamsos žaismę: „miegas sniegas juodas naktinis / dangus knarkiantis krūmas nuo vėjo“ (p. 78); „apuoko balsas / iš juodo molio / paties skaniausio“ (p. 80); „ir net jeigu kalbėčiau žmonių / ir angelų kalbomis būtų taip pat / nesuprantama – toks pat aklumas / kankorėžio“ (iš skyriaus „išsivadavimas“, p. 74). Taikliai apie dzūkiškąjį jausmų kontrastą raudant yra pasakiusi etnografė Onutė Drobelienė: „Dzūkai taip gyvena − viena akelė verkia, kita juokiasi.“

Nukirsdinto žiogo, palikto „mažytėj kamerinėj sniego pievoj, baltybėj eilėraščio“, giesmė stebina skaitant antrą, trečią kartą, ir... atsitraukus, tada, kai atmintis grąžina eilėraščio eilutę ir tai, kas anapus jos. Rėksnys Jonas, skėriais ir lauko medumi mitęs, vilkėjęs keistu apdaru, šiuolaikinėje lietuvių literatūroje galbūt mažiausias iš visų, į poezijos tyrus grąžina maldos ritmą, skambantį iš anapus vėjo − nėra čia mirties.

Tokių eilėraščių skaitytojai laukia.