Zenekos nuotrauka

Siūlome pokalbį su ortodoksų (stačiatikių) kunigu Vitalijumi Mockumi. Kalbamės apie jo tikėjimo kelią, apie keistus vingius, kai be tikėjimo gyvenęs paauglys per vieną dieną, atvykęs į Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyną, atrado čia sau išsvajotus namus.

Augote religingoje šeimoje?

Gimiau Salininkų kaime, netoli Jonavos. Savo vaikystės aplinkos negalėčiau vadinti religinga. Tiesa, ir aš, ir mano jaunesnis brolis bei sesuo mamos iniciatyva buvome pakrikštyti kaip katalikai, tačiau mūsų religinis auklėjimas iš esmės tuo ir pasibaigė. Per Kalėdas, Velykas susėsdavome prie šventinio stalo, tačiau retai per šias šventes eidavome į bažnyčią, nepamenu, kad namuose būtų meldžiamasi ar kalbama apie Dievą.

Dėl bažnyčios lankymo buvo ir objektyvi kliūtis – artimiausia buvo Skarulių bažnyčia už Nemuno. Nebuvo jokio tilto ir, norint į ją patekti, reikėdavo keltis valtimi per upę. Kaip ir norint patekti į mokyklą, iki kurios buvo kokie šeši kilometrai.

Beje, būtent dėl to, kad sulaukiau mokyklinio amžiaus, mes iš Salininkų išsikėlėme į Jonavą, kur ir pradėjau lankyti mokyklą. Tačiau čia ilgai neužsibuvome, prasidėjo klajonių laikotarpis, nes tėvai, ieškodami darbo, kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Mano mama daugelį metų dirbo Jonavos „Azote“ kenksmingomis sąlygomis, jos sveikata pašlijo, ir ji nebegalėjo ten toliau dirbti, teko ieškoti atsitiktinių darbų, kad tik duonos kąsniui uždirbtų.

Mano tėvas, tiksliau – patėvis, nes savo tikro tėčio net ir neatsimenu, mat nuo dvejų metų augau su patėviu, dirbo elektriku, deja, dažnai išgerdavo. Jis buvęs sovietų armijos karininkas ir neblogą išsilavinimą turintis žmogus, tačiau dėl draugo klastos buvo neteisėtai apkaltintas ir priverstas palikti armiją, kaip esą pažeidęs munduro garbę. Jis buvo labai piktas ant sovietinės sistemos, todėl atsisakė ir partijos bilieto. Turėjo daug knygų, rašė eilėraščius, ir dažnai vėlų vakarą man juos skaitydavo. Nelabai man tada buvo įdomu, tik vėliau jis paaiškino, kad rašė prieš santvarką nukreiptus eilėraščius, ir tuo didžiavosi.

Santykiai su patėviu buvo sudėtingi, o kai man buvo trylika metų, jis susikrovė į lagaminą visus savo eilėraščius ir mus paliko visiems laikams. Mama liko su trimis vaikais.

Zenekos nuotrauka

Nuo mažų dienų labai mėgau skaityti ir, kiek save pamenu, visada turėjau daug knygų. Man mokytis buvo lengva, nors ir teko pakeisti ne vieną mokyklą, tad ir šiandien man sunku atsakyti, kurią galiu vadinti sava. Galbūt Panoterių, kurioje mokiausi kelerius paskutinius metus, kol baigiau devynias klases.

Kai patėvis mus paliko, prasidėjo labai sunkios dienos. Buvome benamiai tiesiogine to žodžio prasme. Iš buto, kuriame gyvenome Panoteriuose, mums buvo liepta išsikelti, nes esą jis skirtas mokytojams, kurie čia dirba, o mano mama mokykloje dirbo kūrike. Man ir šiandien sunku paaiškinti, kodėl mamai taip sunkiai sekėsi surasti darbą, kodėl taip teko vargti. Juk tai buvo 1987 metai ir, kaip dabar sakoma, bedarbių neturėjo būti. Tačiau pamenu, kai buvome patekę į savotišką ratą: kai mama eina įsidarbinti, jos prašo pažymos apie registraciją, kai tik ji bando įsiregistruoti, jai atsako, kad įregistruos tik tada, kai ji atneš pažymą, kad turi darbą.

Mes glaudėmės pas įvairius žmones – kartais po kelias dienas, kartais ilgesnį laiką. Negalėjome grįžti ir atgal į Salininkus, nes mūsų apgriuvusiame name jau gyveno mamos pagyvenusi pusseserė, kurios pačios namas sugriuvo, ir ji čia atsikėlė.

Nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, jei Dievas nebūtų atsiuntęs nuostabios moters Tamaros, kuri man visam gyvenimui išliko kaip veiklios krikščioniškos meilės pavyzdys. Ji gimė Rusijoje ir pervažiavo į Lietuvą po santuokos. Gyveno Salininkuose, bet į Jonavą išsikėlė anksčiau nei mes. Ji gyveno dviejų kambarių bute Jonavoje su dukra, kuri augino tris mažus vaikus, ir dar su įsūniu, kurį pasiėmė iš vaikų namų, nes labai jo pagailo. Nepaisydama gausios šeimynos, ši moteris mus priglaudė – gyvenome nedideliame butelyje devyniese. Ji aprūpindavo mus maistu ir tiesiog stebuklingai gelbėjo, nes gyvenome visiškame skurde.

Tamara – buvo pirmas giliai tikintis žmogus, kurį sutikau. Ji daug meldėsi, ir jos tikėjimas buvo ne deklaratyvus, bet veiklus, tikras. Ji nebruko mums savo tiesų, tačiau kantriai pamokydavo, padrąsindavo padėkoti Dievui už dieną, už gerą pažymį, už visas dovanas, kurias Jis siunčia. Dabar Tamara jau yra sulaukusi garbaus amžiaus ir gyvena su šeima Maskvoje. Labai skurdžiai ir tikrai nepasakysi, kad sklandžiai gyvena. Jos du anūkai žuvo, dukrai po to prasidėjo depresija, o įsūnis visiškai su ja nesiskaito, ne padeda, bet veikiau apkartina gyvenimą. Kadangi Tamara Lietuvoje gauna kuklią pensiją, ji paprastai kartą per metus atvažiuoja čia jos pasiimti, ir mes pasikalbame. Mane sukrėtė tai, kai, sužinojęs apie jos gyvenimo sunkumus, ieškojau žodžių, kaip ją paguosti, ji man pasakė: „Vitalijau, man tikrai nereikia paguodos ar sustiprinimo. Gyvenimas ir pasaulis yra nuostabūs, ir tą tikrai tau galiu paliudyti.“

Bažnyčion vaikystėje nueidavau retai ir tai daugiausia dėl vargonų, kurių muzika man atrodė dieviška ir iki šiol labai patinka. Taip pat man labai didžiulį įspūdį darė ta Mišių vieta, kai kunigas su ostija iškelia rankas. Neretai namuose apsivilkdavau ilgą chalatą ir vaizduodavau kunigą, kartodavau jo judesius.

Zenekos nuotrauka

Vaikystėje labai mėgote skaityti – ar skaitėte ir religines knygas?

Skaičiau tas, kurios buvo mokyklos bibliotekoje, taip pat mano patėvis turėjo gana daug knygų. Tačiau tai tikrai nebuvo religinės knygos. Pamenu, jog dar šeštoje ar septintoje klasėje pasiėmiau iš patėvio knygų Karlo Markso „Kapitalo“ pirmąjį tomą ir perskaičiau. Nežinau, ką supratau iš jos, tačiau pamenu, kad knyga man pasirodė sudėtinga ir antrojo tomo nusprendžiau nebeskaityti.

Dar turėjau tokį pomėgį – kurti savą valstybės santvarką. Pasiimdavau Lietuvos TSR Konstituciją ir ją perdarinėdavau, kaip man atrodė geriausia. Jei nebūčiau atradęs tikėjimo ir vienuolyno, veikiausiai būčiau tapęs politiku. Man labai viskas buvo įdomu, kas vyksta aplinkui, domėjausi visais politiniais procesais. Dar galvojau apie geografijos ar istorijos mokytojo specialybę, nes man labai patiko skaityti apie senovę ir apie egzotiškas pasaulio vietas.

Nors labai gerai mokėtės, tačiau po devynių klasių nusprendėte stoti mokytis tekintojo specialybės?

Buvo dvi priežastys, kodėl netęsiau mokslų. Viena vertus, buvo labai sudėtinga materialinė padėtis, ir reikėjo galvoti ne tiek apie gerą išsilavinimą, tačiau kaip pragyventi čia ir dabar. Proftechninėje mokėjo stipendiją, dar maistpinigius gaudavau, galėjau savo šeimai padėti. Tačiau gal net svarbesnė buvo kita priežastis – mokytojai man vis kartojo, kad turiu gerą galvą ir tiesiog privalau galvoti apie universitetą. Aš buvau užsispyręs ir jiems atšaudavau, kad galbūt ir stosiu į universitetą, tačiau tikrai neprivalau to daryti, čia bus mano pasirinkimas. Jie vėl pylė aliejaus į mano užsispyrimo ugnį, sakydami, kad mano pareiga mokytis aukštojoje. Tada man ir kilo noras įrodyti, jog niekam nieko neprivalau, ir nuėjau į tekintojus. Nei man prie širdies buvo, viskas iš užsispyrimo, dėl kurio šiandien gailiuosi.

Aplinkinius nustebinau savo pasirinkimu. Į mane kaip į keistuolį žiūrėjo tiek mokykloje, iš kurios išėjau, tiek proftechninėje, į kurią atėjau.

Tiesa, netrukus mano gyvenimas radikaliai pasikeitė. Mes jau nebegyvenome pas Tamarą ir su namiškiais nusprendėme ją aplankyti. Ji kaip tik tuo metu ruošėsi važiuoti į Vilnių ir pasiūlė mums važiuoti kartu. Sakė, kad galėsime pamatyti vietą, kuri jai labai svarbi, kur ji važiuoja melstis. Taip visai netikėtai nuvažiavome į Šventosios Dvasios ortodoksų (stačiatikių) vienuolyną Vilniuje. Nuo tos dienos širdimi, o po kurio laiko ir fiziškai aš pasilikau vienuolyne.

Tai buvo iš tiesų staigus lūžis, nes iki tol nei tikėjimas, nei religija tarsi nebuvo man svarbūs dalykai. Skaičiau knygas, žaidžiau krepšinį su bendraamžiais ir tikrai apie tikėjimo dalykus daug negalvojau.

Zenekos nuotrauka

Tai buvo Atgimimo laikotarpis. Kaip reagavote į Sąjūdį? Tuo metu buvo gana stiprios tautinės nuotaikos, būta ir antirusiško nusiteikimo. Ar Jums tai nebuvo kliūtis eiti gyventi į vienuolyną, kuriame vyrauja rusų kalba? Ar netrikdė, kad Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje glaudžiai susijusi su Rusija ir slavų kultūra?

Pamenu, proftechninėje mus visus kvietė užsiregistruoti į karinę įskaitą. Tai mes visa grupė nutarėme to nedaryti, jautėmės tikri didvyriai, kad nepaklusome. Apskritai Sąjūdis man atrodė labai nuostabus dalykas, kaip ir visos permainos, kurios vyko. Nors dar buvau paauglys, tačiau buvau tvirtas visų politinių pokyčių, kurie vyko, šalininkas.

Man visada buvo ir yra svarbu, kad esu lietuvis, šeimoje visi šnekėjome tik lietuviškai, net ir mano patėvis rusas stengdavosi su mumis taip kalbėtis. Tačiau kartu aš niekada nepainioju religinio ir politinio lygmenų. Aš didžiuojuosi, jog esu būtent šios kankinių Bažnyčios dalis.

Tiesa, tikrai buvo skaudu, kai girdėjau anuometinių draugų pašaipas ar net buvau vadinamas išdaviku, kai pasakiau, jog važiuoju gyventi į ortodoksų vienuolyną Vilniuje. Tada dar nemokėjau jiems paaiškinti, tačiau širdyje buvau tvirtai apsisprendęs.

Beje, kai jau gyvenau ortodoksų vienuolyne, čia susipažinau su Viktoru, kuris buvo atvykęs iš Rusijos provincijos per Sausio įvykius ginti Lietuvos. Jis buvo rusas, tačiau buvo pasiryžęs ginti lietuvius nuo savo tautiečių agresijos.

Viktoras, paveiktas emocijų, dalyvavo prie Seimo akcijoje, kai prie kažkokios lentos žmonės prikalė savo sovietinius pasus, taip parodydami, kad nebenori būti SSRS piliečiai. Taip Viktoras ir liko be paso, paskui vėliau sunkių problemų turėjo, kai sienos užsidarė, o jis norėjo išvažiuoti į Rusiją.

Zenekos nuotrauka

Kas Jus patraukė, sužavėjo, kai pirmą kartą atvažiavote į Šventosios Dvasios vienuolyną?

Gal tam tikros įtakos turėjo ir tai, kad mane nuo mažens traukė rytietiška kultūra. Labai mėgau indiškus filmus, arabų muziką. Man labai įdomi atrodė Graikija ir jos kultūra. Nepažinojau krikščioniškos bizantiškos tradicijos, tačiau ta dvasia, kurią pajutau atvažiavęs į vienuolyną, dvelkė paslaptinga rimtimi, su kuria man asocijavosi Rytai apskritai.

Tačiau, aišku, buvo ir didžiulė dvasinė pagava. Atvažiavome penktadienio pavakarę, mums parodė kambarius, kuriuose nakvosime, ir penktą valandą nuėjome į vakarines pamaldas. Žinote, jau paskui, studijuodamas seminarijoje, skaičiau apie tai, kaip kunigaikštis Vladimiras tikėjimą pasirinko. Jis savo pasiuntinius į įvairius miestus nusiuntė, ir tie, kurie grįžo iš Konstantinopolio, jam pasakė: „Nežinome, kur buvome, danguje ar žemėje.“ Aš tą patį galiu pasakyti apie savo pirmas ortodoksų pamaldas. Nors buvau judrus paauglys ir išstovėti vienoje vietoje dvi valandas man buvo sunku, tačiau tą vakarą laikas man neberūpėjo. Viskas atrodė nuostabu, ir mane užliejo džiaugsmas. Mačiau vienuolius, kurie man atrodė šventi ir labai išsimokslinę, visa bažnyčios aplinka atrodė labai didingai. Buvo prieblanda, degė aliejinės lempelės, giedojo įstabus choras.

Įspūdis nesumažėjo ir per kitas dienas, aš paklausiau vienuolio, ar ir kitą savaitgalį galiu atvažiuoti. Jis sakė, kad galiu, ir aš vėl atvažiavau iš Jonavos, jau vienas, be namiškių ir be Tamaros. Galiu drąsiai sakyti, jog nuo pat pirmos dienos, kai atvažiavau į vienuolyną, supratau, kad būtinai noriu čia likti.

Pirmą kartą į vienuolyną atvykau 1989 metų pabaigoje, o jau 1990-ųjų sausį aš su broliu ir seserimi priėmėme Sutvirtinimo sakramentą, kurio per apsileidimą nebuvome priėmę Katalikų Bažnyčioje. Dar po kiek daugiau nei metų aš atvažiavau į vienuolyną gyventi.

Zenekos nuotrauka

Ar paskui neteko išgyventi dvasinės sausros išbandymo, kuris dažnai ateina po įtikėjimo entuziazmo? Ar nebuvo abejonių, kad gal per daug skubate, gal ne savo kelyje esate?

Pradėti norėčiau nuo to, kad Dievas, suprasdamas, kad esu silpnas žmogus, mane tikrai ypatingai visą laiką globojo, ir aš išvengiau apleistumo patirties. Man neteko spręsti itin sudėtingų dilemų, ką rinktis, kur mano vieta. Buvau bedievis, ir staiga Dievo malonė mane palietė būtent ortodoksų vienuolyne. Man nereikėjo ilgų klajonių, idant suvokčiau, kad čia šventa vieta, jog tai man skirta vieta.

Gal ir keista, bet man niekada nekilo minčių – o gal ne? Nuo pat pirmos dienos, kai atsidūriau vienuolyne, jaučiau nuolatinę Viešpaties globą.

Nežinau, gal ir būčiau pradėjęs svyruoti, tačiau viskas vyko labai greitai, be to, Dievas man vis siuntė nuostabių žmonių, kurie mane palaikė ir formavo.

Jau pasakojau apie Tamarą, kuri atvedė mane į vienuolyną. Būtinai noriu paminėti tris šventus žmones, kuriuos čia sutikau ir kurie man buvo labai svarbūs. Tai diakonas Meletijus, kuris nuo pat pradžių pritraukė mane savo gerumu ir atvirumu. Taip pat kunigas Povilas Matulevičius. Jis prieš keletą metų mirė. Man buvo labai svarbu, kad jis buvo lietuvis ir galėjau su juo kalbėtis lietuviškai, nes pradžioje kasdien kalbėti rusiškai buvo didžiulis išbandymas. Taip pat turėjau galimybę savo pirmąsias išpažintis atlikti lietuvių kalba. Taip pat vienuolyne sutikau iš Uzbekistano čia atkeliavusį Achmedą. Jis atsivertė į krikščionybę, apsikrikštijo vienuolyne ir priėmė Sergijaus vardą. Sunku apsakyti jo romumą ir geranoriškumą. Jis niekada apie nieką nėra blogo žodžio pasakęs, visada skubėdavo į pagalbą, bet kuriuo paros metu buvo galima į jį kreiptis. Regis, jis dabar Peterburge gyvena. Jo labai dramatiška istorija. Į Lietuvą jis buvo atvykęs slapta nuo savo šeimos, nes bijojo jų reakcijos dėl krikščionybės. Po kelerių metų jis nusprendė, kad jau aistros bus aprimusios ir parašė šeimai laišką, kur jis yra. Tai atvažiavo iš Uzbekistano vyrai ir su skandalu, prievarta Sergijų išsivežė.

Taip pat visada jaučiau vyskupo Chriszostomo prielankumą ir palaikymą. Visada buvo žmonių, kurie labai mane palaikė, nebuvo dėl ko svyruoti. Kai apsigyvenau vienuolyne, man labai pasisekė, jog turėjau puikų dvasios tėvą, kuris dabar iš Lietuvos jau išvykęs. Galėjau valandų valandas klausytis jo pamokymų, nepratardamas nė žodžio ir jausdamas, kad tikrai dvasiškai turtėju.

Zenekos nuotrauka

Priėmėte Sutvirtinimo sakramentą 1990 metų pradžioje ir jau po metų nutarėte apsigyventi vienuolyne. Tačiau Jums nebuvo net šešiolikos?

Man sunku tai net paaiškinti, nes paprastai svarbu, kad žmogus nuosekliai susipažintų su tikėjimo tiesomis, pereitų skirtingus dvasinio ugdymo etapus. Tačiau aš tiesiog degiau vidumi. Nuo tos dienos, kai atvažiavau į vienuolyną, jau nebesugebėjau normaliai mokytis. Paprasčiausiai nebemačiau prasmės, nes tvirtai žinojau, jog radau savo kelią.

Pradėjau domėtis, kaip galima apsigyventi vienuolyne, kalbėjausi su vyskupu Chriszostomu. Jis įdėmiai klausėsi mano karštų kalbų, kad aš noriu būti vienuolyne, jog esu savarankiškas, nebenoriu pasaulietinių mokslų, bet noriu stoti į seminariją. Vyskupas garsėja tuo, kad sugeba priimti spontaniškus sprendimus. Turbūt jis pajuto, jog mano ryžtas tikras ir pasakė: „Gerai, tu gali gyventi vienuolyne, tik turi susitvarkyti visus popierius proftechnikume, kad paskui tavęs čia neieškotų.“

Kaip ant sparnų važiavau į proftechninę, ir čia susidūriau su negražiais dalykais. Aš mokiausi labai gerai, taip pat ir mano stropumas bei elgesys buvo vertinami kaip pavyzdiniai, net buvau vasarą paskatinamąją kelionę į Krymą gavęs, tačiau, kai pasakiau, kad noriu išeiti, jog susiradau darbą, kuriam nebereikės tekintojo įgūdžių, pajutau didžiulį šaltuką. Man buvo pasakyta, kad turiu gauti sutikimą iš Nepilnamečių reikalų inspektorės. Ėjau jos ieškoti, tačiau kai atėjau, supratau, jog jai buvo paskambinta ir prikalbėta, kad esu visiškas chuliganas, kuris terorizuoja mokyklą, jei man bus leista išvykti, tai aš tik visokių bėdų pridarysiu. Jaučiau, jog inspektorė įsitempusi, tačiau kai išdrįsau jai atvirai pasakyti, kur iš tiesų noriu eiti, ji tvirtai pasakė, kad galiu vykti, o ji mane prieš technikumo valdžią užstos.

Taigi, 1991 metų kovo 11-oji, kai šventėme pirmąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, man tapo pirmoji gyvenimo vienuolyne diena. Dar buvo likusios kelios savaitės iki šešiolikto gimtadienio. Tai reiškia, jog šiemet sukako dvidešimt metų, kai aš čia.

Zenekos nuotrauka

Tačiau apsigyventi vienuolyne ir būti vienuoliu – tai ne tas pat?

Tikrai ne. Pirmoji tarnystė, kurią gavau atvykęs į vienuolyną, nebuvo susijusi su dvasiniu ugdymu – turėjau dirbti statybose. Ten buvo tokia statybininkų brigada, kuri atliko remonto darbus, ir aš jai turėjau padėti. Su dideliu įkarščiu ir noriai ėmiausi šito darbo. Kai šiandien galvoju, aš atėjau į vienuolyną visiškai neįsivaizduodamas, ką reiškia jame gyventi, kokie būna vienuolynai. Todėl man nekilo jokių klausimų, kodėl turiu daryti būtent tai, o ne ką kita. Iki šiol esu įsitikinęs, jog neteisinga, kai kunigas ar vienuolis pradeda svarstyti, kuri parapija ar veikla jam būtų geresnė. Krikščionis visada turi eiti ten, kur yra Dievo siunčiamas, ir stengtis atlikti kiekvieną darbą, kurį daro, kuo geriau.

Kelis mėnesius praleidau prie statybos darbų, o grįžęs dalyvaudavau su visais pamaldose, melsdavausi.

Paskui mane paskyrė zakristijono pagalbininku. Presbiterijoje valiau liturginius reikmenis, kasdien turėjau patarnauti per pamaldas. Tai buvo man labai svarbi mokykla.

Kartą per savaitę atlikdavau išpažintį ir priimdavau Komuniją. Nebuvo tokio formalaus reikalavimo, tačiau aš pats apsisprendžiau, kad toks dvasinio gyvenimo ritmas turi būti.

Zenekos nuotrauka

Buvote apsisprendęs tapti vienuoliu?

Čia buvo keli dalykai. Pirmiausia negalėjo nežavėti vienuolyno, kuriame gyvenau, aplinka ir vienuolių, su kuriais bendravau, dvasingumas. Žavėjausi jais, stengiausi iš jų mokytis ir svajojau kada nors būti panašus į juos.

Kitas dalykas, kadangi mes labai skurdžiai gyvenome ir negalėjau nei draugų, nei draugės pas save atsivesti, tai aš per visą paauglystę taip ir nebuvau jokios merginos įsimylėjęs. Buvo merginų, kurios, kaip mačiau, norėjo su manimi draugauti, tačiau aš labai gėdijausi tų sąlygų, kuriomis mes gyvenome. Kažkaip natūraliai buvau apsisprendęs, kad liksiu nevedęs, laikysiuosi celibato, ir vienuolystė man atrodė patrauklus kelias.

Nuo pat tos dienos, kai apsigyvenau vienuolyne, turėjau mintį, kad būsiu vienuolis, ir pradėjau tam ruoštis. Kai 1992 metais vyskupas Chrizostomas paragino mane į seminariją stoti, tai išvykau į ją kaip novicas. Be kita ko, tai reiškė galimybę nešioti ilgus plaukus ir nuo pat pirmo kurso būti apsivilkus sutana.

Zenekos nuotrauka

Į kokią seminariją stojote?

Baigiau Minsko dvasinę seminariją, kuri įsikūrusi Žyrovicų vienuolyne. Tai labai senas vienuolynas, daugelį metų buvo unitų dvasinis centras. Seminarija sovietmečiu buvo uždaryta, kai aš stojau 1992 metais, mes buvome viena pirmųjų laidų.

Beje, tai buvo pirmasis kartas, kai išvykau už Lietuvos ribų. Nors gimiau 1974-aisiais, galiu sakyti, kad niekada gyvenime nebuvau Sovietų Sąjungoje, jei sutarsime, kad Lietuva niekada nebuvo teisėta jos dalis.

Mokytis rusiškai buvo gana sunku, tačiau greitai apsipratau ir mokslai man gerai sekėsi. Keturis kursus baigiau per trejus metus, būdamas dvidešimt vienų jau buvau baigęs seminariją.

Neretai girdisi nuogąstavimų, jog katalikai seminaristai, nors seminarijoje ir gauna neblogą intelektinį išsilavinimą, tačiau per studijų metus gerokai atitrūksta nuo realaus pasaulio ir grįžimas į gyvenimo tirštumą dažnai tampa dideliu iššūkiu. Ar panašių problemų kyla ir ortodoksų seminaristams?

Turbūt tai universali problema. Gal tik viena detalė skiria katalikų kunigą nuo ortodoksų. Pastarasis gyvena seminarijoje kiek atviresnėje bendruomenėje, nes seminarijoje paprastai mokosi ne tik vaikinai, bet ir merginos, ir dažniausiai būsimi kunigai būtent seminarijoje susiranda sau žmoną.

Seminaristai ruošiami kunigo tarnystei, o merginos ką čia studijuoja?

Merginos mokosi vadovauti chorui, ikonas tapyti, pastaruoju metu taip pat yra rengiamos būti tikybos mokytojomis.

Zenekos nuotrauka

Tai kunigas Ortodoksų Bažnyčioje turi pasirinkimą: šeima, celibatas arba vienuolio kelias?

Svarbiausias pasirinkimas tarp vienuolystės ir šeimos. Nors būna ir kunigų, besilaikančių celibato, tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė. Štai neseniai Sinodas dar kartą patvirtino, kad toks kelias gali būti pasirenkamas tik išskirtiniais atvejais, būtina labai griežtai ir nuodugniai tikrinti jaunuolio pašaukimą ir nešventinti anksčiau nei iki 30 metų.

Su kuo susijęs toks sprendimas?

Kunigas, davęs celibato įžadus, patenka į parapiją, kur lieka vienišas, ir jam tenka išbandyti įvairių pagundų. Kai žmogus yra vienuolių bendruomenėje, tai šalia yra broliai, kurie gali pagelbėti, patarti, padėti įveikti sunkumus. Kai yra šeima, taip pat esi savo bendruomenėje, kuri išklauso, padeda.

Tačiau kyla abejonė, ar kunigas, turintis šeimą, sugebės būti visos parapijos tėvu, ar jo tarnystės neužgoš namų rūpesčiai?

Šiuo metu galiu pateikti tik tokį atsakymą – šeima netrukdo kunigo tarnystei, jei ji pati yra parapijos dalis, jei žmona, vaikai aktyviai dalyvauja parapijos veikloje. Jei kunigas yra parapijos tėvas, tai jo žmona turėtų tapti parapijos motina.

Pavyzdžiui, mano žmona ir vaikai tikrai daug man talkina. Mes visada stengiamės kartu dalyvauti pamaldose, padėti vienas kitam.

Tikrai nebūtų normalu, jei kunigas sakytų – štai mano darbo valandos, o paskui aš – šeimoje, ir dėl parapijos reikalų manęs netrukdykite.

Zenekos nuotrauka

Jei seminaristas apsisprendžia, jog nori kurti šeimą, jis tai turi padaryti iki kunigystės šventimų?

Jis tai privalo padaryti dar iki diakono šventimų. Nes po šventimų jau santuokos būti negali.

Svajojote būti vienuoliu, tačiau tapote vedusiu kunigu?

Kol nesusipažinau su būsima savo žmona Viktorija, galvojau, kad būsiu vienuolis. Beje, ji buvo atvažiavusi į vienuolyną, norėdama išsiaiškinti, kokį gyvenimo kelią rinktis. Taip pat galvojo būti vienuolė, bet paskui suprato, kad tai ne jos kelias. Metus ji gyveno seminarijoje, ir per juos susipažinome.

Kažkaip mano gyvenime labai greiti virsmai būna, nes, kai sutikau Viktoriją, labai greitai supratau, kad vienuoliu nebebūsiu. Čia buvo tokia keista istorija. Mes su Viktorija draugavome, tačiau apie vedybas nekalbėjome. Išsiskyrėme kaip draugai, atsisveikinome, ji man savo tapytą ikoną padovanojo. Kai po seminarijos grįžau į Vilnių, vienuolyno kieme sutikau vyskupą Chrizostomą. Pasakiau, kad sėkmingai baigiau seminariją ir grįžtu į Vilnių. Jis manęs perklausė, ar jau apsisprendžiau, kas toliau: ar vienuolio kelias, ar šeima? Aš tvirtai atsakiau, jog ruošiuosi vesti. Vyskupas paklausė, ar jau turiu išrinktąją, ar ji jau sutiko. Nežinau kodėl, nors tikrai su Viktorija nebuvau apie vestuves kalbėjęs, pasakiau vyskupui, kad turiu sužadėtinę, kuri sutinka už manęs tekėti ir pervažiuoti gyventi į Vilnių.

Zenekos nuotrauka

Tada laukė sunki kelionė į Minską pas Viktoriją. Buvau labai nedrąsus, bet šiaip ne taip sugebėjau išstenėti savo pasiūlymą. Ji pradžioje net kiek išsigando, paskui paprašė laiko viską pergalvoti. Po kurio laiko vėl teko važiuoti į Minską, ir šįsyk Viktorija sutiko už manęs tekėti.

1995 metų liepą grįžau iš seminarijos, o lapkričio 19 dieną susituokiau su Viktorija. Tuokėmės Baltarusijoje, nes ji dar nebuvo spėjusi susitvarkyti visų pervažiavimui į Lietuvą reikalingų dokumentų. Gruodžio 3 dieną buvau įšventintas diakonu, o dar po savaitės – kunigu.

Buvau paskirtas ne į kurią nors parapiją, bet į Šventosios Dvasios vienuolyną talkinti vienuoliams. Talkos tikrai reikia, nes vienuolių yra nedaug, o sekmadieniais į liturgiją susirenka apie 400 žmonių. Reikia klausytis išpažinčių, ruoštis liturgijai, taip pat kasdien – ryte ir vakare – vienuolyne būna pamaldos.

Vienuolyno bažnyčioje ir parapijos bažnyčioje liturgija, pamaldos tos pačios?

Kadangi ortodoksų Lietuvoje nėra daug, tai retoje parapijoje kasdien būna pamaldos, o vienuolyne jos – kasdien. Jos kiek ilgesnės nei parapinėse bažnyčiose, tačiau mes atsižvelgiame, kad ateina daug pasauliečių, todėl mūsų pamaldos nebūna tokios ilgos kaip kai kuriose atokiau esančiuose vienuolynuose. Kadangi tai vienuolyno teritorija, tai čia nekrikštijame, netuokiame, nelaidojame. Šiuos patarnavimus tikintieji turi gauti savo parapijose.

Zenekos nuotrauka

Kokia Jūsų, kaip kunigo, tipinė darbotvarkė?

Vienuolyne yra vienuolika kunigų, ir kiekvienas turi savo savaitę, kurios metu yra atsakingas už visas pamaldas. Tą savaitę turiu vadovauti pamaldoms tiek ryte, tiek vakare. Eucharistija švenčiama tik ryte ir niekada vakare, o vakaro pamaldos – tai liturginių valandų skaitymas ir pasirengimas kito ryto liturgijai.

Paprastomis dienomis ir sekmadienį liturgija iš esmės nesiskiria, nebent būtų kokia religinė šventė.

Kitą savaitę klausausi išpažinčių ir vadovauju trumpoms pamaldoms prie kankinių relikvijų už įvairias tikinčiųjų intencijas.

Dar kelias dienas per savaitę giedu bažnytiniame chore. Taip pat, aišku, šeštadienį ir sekmadienį mes visi kunigai dalyvaujame pamaldose ir liturgijoje. Dar sekmadienio ryte vadovauju liturgijai lietuvių kalba nedidelėje Šv. Paraskevos bažnytėlėje. Tai nėra savarankiška parapija, nes dar negalime savarankiškai išsilaikyti, esame ortodoksų katedros filija.

Kaip kilo mintis švęsti liturgiją lietuviškai?

Tai senas mano troškimas. Taip pat per mūsų vasaros stovyklas pamačiau, kad dauguma vaikų tarpusavyje kalbasi jau ne rusiškai, o lietuviškai. Daugėja mišrių šeimų, taip pat ir rusai neretai leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas, nes supranta, jog tai bus jiems tvirtesnis pamatas, siekiant karjeros. Tai priėmiau kaip ženklą, be to, ir tikintieji neretai klausdavo, gal yra kokia giesmė lietuviškai, kurią būtų galima kartu su namiškiais, kurie rusų kalbos nemoka, giedoti. Pradėjau laisvalaikiu versti giesmes, liturgiją į lietuvių kalbą.

Dar buvo toks nutikimas, kai viena moteris, atvažiavusi iš Rusijos, įteikė didelį voką. Kai grįžau namo ir jį atplėšiau, pamačiau, kad čia kopija 1887 metais Peterburge išleisto leidinio, kuriame ortodoksų liturgija išversta į lietuvių kalbą. Tiesa, kirilica, taip pat jau gerokai pasenusia kalba, tačiau man tai buvo ženklas dar intensyviau imtis vertimų.

2004 metų rudenį vyskupas Chrizostomas, kurį sutikau kurijoje, manęs paklausė, ką aš manau, gal vertėtų pradėti melstis lietuviškai. Man šis klausimas buvo labai netikėtas, bet kartu labai malonus. Atsakiau, kad būtinai reikėtų, ir aš jau tam ruošiuosi bei verčiu reikiamus tekstus. Jis kiek nustebo, apsidžiaugė ir palaimino mane tęsti darbą.

2005 metų pradžioje buvome pasiruošę ir sausio 23 dieną buvo pirmos iškilmingos liturgija lietuviškai Šv. Paraskevos bažnytėlėje. Nuo to laiko čia kas sekmadienį švenčiame liturgiją lietuviškai. Jau yra susiformavęs parapijiečių branduolys – keliasdešimt žmonių. Nemanau, kad kada nors lietuvių nuošimtis Ortodoksų Bažnyčioje labai padidės. Mūsų tikslas nėra patraukti kitų konfesijų atstovus pas save. Mums svarbiausia, kad lietuvių kilmės ortodoksai ar mišrių santuokų vaikai, kurie jau nebekalba rusiškai, galėtų melstis jiems suprantama kalba ir būtų aktyvūs tikintieji.

Zenekos nuotrauka

Liturgija vietine kalba – tai kažkas neįprasto Ortodoksų Bažnyčioje?

Tikrai ne, esame veikiausiai paskutinė Europos valstybė, kurioje ortodoksų pamaldos vyksta vietine kalba. Latvijoje ar Estijoje tai jau vyksta pusantro šimto metų, ir jie jau seniai yra išsivertę maldyną ir kitus tekstus.

Esate kunigas, jau dvidešimt metų gyvenate šalia vienuolių, taigi klausimas – ką šiandien reiškia būti krikščionimi – neturėtų būti Jums sudėtingas?

Tai kiekvienam žmogui gana sudėtingas klausimas – pirmiausia dėl to, kad šiandien žmonės labai lengvai sako „tikiu“. Ką reiškia tikėti? Mes tikime, kad egzistuoja Korėja ar Senegalas, nors dažnas niekada ten nebuvome, ir mums tos valstybės nelabai rūpi. Kiek man toks tikėjimas svarbus? Kiek jis paliečia mano širdį? Mano įsitikinimu, kai kalbame apie Dievą, labiau dera klausimas: ar aš myliu Jėzų Kristų? Mylėti nereiškia vien sutikti, kad kažkas yra, tai daugiau nei vien simpatija, meilė persmelkia mūsų santykius ir gyvenimą. Čia galiu pasakyti analogiją su šeimos gyvenimu. Nepakanka vien prieš vestuves kartą pasakyti, jog myli, ir galvoti, kad to užteks visam gyvenimui. Kasdien reikia patvirtinti savo meilę elgesiu, parodyti ją. Priešingu atveju, būtų galima sakyti, jog ta meilė tėra tušti žodžiai.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad krikščioniškas tikėjimas yra neatsiejamas nuo veiklios meilės.

Zenekos nuotrauka

Deja, labai dažnai būtent šios meilės pritrūkstame…

Negaliu nesutikti, kita vertus, ne kartą įsitikinau, kad yra ir kita problema – mes daug mieliau pastebime aplinkui tai, kas bloga, nei tai, kas gera. Jei būtume dvasingesni, jei mūsų širdys plaktų Dievo meilės ritmu, mes pamatytume, kiek daug nuostabių dalykų vyksta aplinkui, kiek nuostabių žmonių mums Dievas siunčia.

Štai žvelgiu į savo parapijiečius – regis, žmonės kaip visi. Tačiau, kai pradedi į juos žiūrėti ne kaip į minią, pradedi matyti kiekvieną atskirą žmogų, pamatai nuostabių dalykų. Štai sekmadieniais į liturgiją lietuviškoje parapijoje reguliariai ateina benamis. Neretai ateina kiek išgėręs. Žiemą jis stengiasi būti kuo arčiau radiatoriaus, kartais net užsnūsta. Galima būtų net piktintis juo, moralizuoti, tačiau kai pasikalbi su juo, supranti, jog jis galbūt daug tvirtesnį tikėjimą turi nei tu pats. Juk nežinai, kaip elgtumeisi, jei kada tektų atsidurti jo vietoje, jei neturėtum namų, dažnai neturėtum ir ko pavalgyti. Gal eitum vogti ar kitus nusikaltimus darytum, gal užpyktum ant Dievo ir niekada į bažnyčią nekeltum kojos. O jis stengiasi ateiti kas sekmadienį. Jis sako, ir tikrai tuo tikiu, kad niekada nieko nėra pavogęs. Ne todėl, jog bijo kalėjimo – ten jam gal net būtų šilčiau ir sočiau, tačiau jis žino, kad yra Dešimt Dievo įsakymų, ir jų nevalia laužyti. Kartą jis man sakė: „Jei aš sulaužysiu Dievo įsakymus, kaip aš tada galėsiu į Jį kreiptis, kai man bus sunku ir labai reikės Jo pagalbos.“

Mums lengva jaustis geresniems už jį, esą geriau išmanome tikėjimo dalykus, švariau rengiamės, atrodome labiau priimtini kitiems, tačiau dvasinės stiprybės tas benamis turi tiek, kad praktiškai kiekvienas galėtume pasimokyti.

Yra daug žmonių, kurie tyliai gyvena veiklia meile. Apie juos netrimituoja žiniasklaidos priemonės, jie nesigiria, tačiau tai šių dienų šventieji, kuriuos Dievas tikrai įvertins.

Zenekos nuotrauka

Neretai girdžiu priekaištą iš netikinčiųjų – mokote kitus meilės, o patys esate susiskaldę. Kaip Jums atrodo šis krikščionių susiskaldymas?

Aš savęs klausiu: ar man skauda, kad išlieka tai, kas mus atskiria, kad negalime būti visi kartu prie vieno Viešpaties stalo? Man skauda, ir yra daug žmonių, kuriems dėl to skauda. Skausmas šiuo atveju yra vilties ženklas. Tačiau suprantu, jog yra ir tokių žmonių, kurie veikiau linkę pulti kitus, kaltinti. Jiems dar neskauda ar per mažai skauda, jiems labiau reikia priešų nei vienybės. Deja, taip yra.

Yra daug iniciatyvų, kurios tirpdo ilgametį susipriešinimą, daug kur tenka iš naujo mokytis veikti kartu. Tačiau neturime pamiršti ir to, kad krikščionių vienybės atkūrimas yra Dievo malonės darbas, o ne mūsų nuopelnų vaisius.

Pabaigai sudėtingiausias klausimas: kaip įsivaizduojate savo gyvenimą, pavyzdžiui, po dešimties metų?

Visi žinome, kad labai dažnai žmogaus planai Dievui tik juoką kelia. Taip ir aš stengsiuosi likti atviras Jo valiai, stengsiuosi suprasti, ko Viešpats iš manęs nori, kur siunčia. Tiesa, iš tiesų turiu svajonę, kurią labai norėčiau įgyvendinti. Noriu stoti neakivaizdžiai studijuoti istoriją. Jau sakiau, kad visada labai mėgau mokytis, tačiau kartu turiu troškimą tas savo studijas kreipti į Lietuvos ortodoksų istoriją, ją tyrinėti ir apie tai kažką parašyti. Šiandien yra kelios knygos apie Lietuvos ortodoksus, tačiau jos parašytos žmonių iš šalies, o labai norisi, kad būtų ir mūsų pačių indėlis ir apmąstymų šia tema. Kol kas čia tik svajonės, bet labai norėčiau, kad pavyktų jas įgyvendinti.

Kalbino Andrius Navickas

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Zenekos nuotrauka

Nuotraukos iš Vilniaus Šv.Dvasios vienuolyno bažnyčios.