2014 m. spalio 23 d., ketvirtadienis

Marius Burokas. Užkietėjusio skaitytojo kronikos: Joyce‘o pasas, nematomos bibliotekos ir eilėraščiai kišenėje

2011-07-15
Rubrikose: Kultūra » Literatūra  Skaitau » Skaitymo malonumas 
Knyga

Man ne kartą buvo pasitaikiusi progą pakeisti namuose esančią apdriskusią, byrančiais puslapiais knygą ta pačia, tik naujesne. Nė karto ta proga nepasinaudojau. Juk tos suplėšytos, dėmėtos, apipaišytos knygos – tarsi prisiminimų gūsis. Gaila jų. Jos su manimi dalinosi visais gyvenimo džiaugsmais ir vargais. Taip ištikimai tarnavusios, jos nusipelnė ramios senatvės lentynoje...

Kodėl nusižudė Hemingway‘us?

Literatūros žurnalistai, psichologai ir biografai jau penkis dešimtmečius mėgina išsiaiškinti, kodėl 1961 metų liepos 2 dieną savo namuose Kečume, Aidaho valstijoje, nusišovė Ernestas Hemingway‘us.

Vieni tikino, kad jį buvo apėmusi depresija dėl negalėjimo rašyti, kiti teigė Hemingway‘ų turėjus kitų rimtų asmenybės sutrikimų.

Tačiau artimai su rašytoju bendravęs ir bendradarbiavęs A. E. Hotchneris, dviejų biografinių knygų apie E. Hemingway‘ų autorius, tvirtina, kad nuolatinis JAV Federalinio tyrimų biuro persekiojimas „prisidėjo prie Hemingway‘aus kančios ir paskatino jo savižudybę“.

Pats rašytojas yra ne kartą skundęsis, kad J. Edgaro Hooverio agentai lipa jam ant kulnų, tačiau niekas į jo skundus nežvelgė rimtai, laikydami tai paranojiniais sergančio rašytojo kliedesiais.

Tačiau šie „kliedesiai“, regis, turėjo gana rimtą pagrindą.

A. E. Hotchneris prisiminė savo viešnagę pas Hemingway‘ų 1960-ųjų lapkritį. Rašytojas atvažiavo draugo automobiliu, tvirtindamas, kad jo automobilyje įrengta pasiklausymo aparatūra. „Tai tikras pragaras. Prakeiktas pragaras. Jie visur įrengė pasiklausymo aparatūrą. Visur jos prikaišiojo. Telefonų klausomasi. Paštas tikrinamas“, – pasakojo jam E. Hemingway‘us.

Tai tikrai skamba kaip paranojiko kliedesiai, tačiau devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išslaptinta rašytojo FTB byla rodo, kad Biuras buvo itin susidomėjęs E. Hemingway‘umi, ir jis buvo sekamas net paskutiniais savo gyvenimo metais.

A. E. Hotchneris graužiasi, kad tuo metu jis, kaip ir dauguma rašytojo artimųjų, nežiūrėjo į šį persekiojimą rimtai. O juk tai galėjo būti paskutinis, rašytoją nusižudyti paskatinęs, lašas.

Melagis Joyce‘as ir slapukas Salingeris

Rasti du rašytojo Jeromo Davido Salingerio laiškai dar kartą patvirtina, kad jis ir toliau rašė naujus romanus. Salingeris mini savo rankraščius 1982 metais draugui E. Michaelui Mitchellui rašytame laiške. 1994 metais tam pačiam draugui siųstame laiške rašytojas tikina, kad „atkakliai dirbu, beveik tomis pačiomis valandomis, kaip ir anksčiau“.

Šiuos laiškus rado Mitchello draugė Rutha E. Linke. Ji pardavė juos J. P. Morgano bibliotekai-muziejui, kuriame esama dar vienuolika Salingerio savo draugui rašytų laiškų.

J. D. Salingeris pasitraukė iš viešumos 1965 metais. Jis uždraudė savo ankstyvųjų kūrinių perleidimą, o paskutinį interviu davė 1980-aisiais. Tiesa, Salingeris niekada itin neslėpė, kad rašo toliau. Jo dukra Margareth tvirtino, kad „jis niekada nenustojo rašęs apie Glasų šeimą, kiekvieno iš jų gyvenimą buvo apgalvojęs iki mažiausių smulkmenų, rašytojo seifuose saugoma daug nepublikuotų rankraščių, tačiau kol gyvas jis jų publikuoti neketina“.

Rašytojas mirė prieš porą metų, tačiau naujų jo rankraščių kol kas nei matyti, nei girdėti. Ar jo produktyvumas buvo tik dar viena „antis“, paties rašytojo pokštas? O gal jo rankraščiai pasirodė esą tokie prasti, kad jų nė neverta publikuoti? Jeigu ne, ko laukia šeimos nariai?

Šią savaitę Londono Sothby aukcione už „kuklią“ 70 tūkstančių svarų sterlingų sumą parduodamas genialiojo Jameso Joyce‘o pasas. Dokumentas rašytojui buvo išduotas 1915 metais. Jame įklijuotos J. Joyce‘o, jo žmonos Noros ir dviejų jų vaikų nuotraukos. Akivaizdu, kad darydamasis pasą rašytojas melavo – jis nevedė Noros iki pat 1931-ųjų.

Manoma, kad pase esanti Joyce‘o nuotrauka anksčiau niekur neskelbta. Tiesa, šiais laikais ji pasui nebetiktų, nes rašytojas nufotografuotas su akiniais ir skrybėle.  

Sothby aukciono atstovas Gabrielis Heatonas sako, kad „iš paso galime matyti, kiek daug Joyce‘as tuo metu rašydamas „Ulisą“, keliavo po Europą“.

„Pasas yra labai asmeniškas dalykas, jo dėka vienas iš didžiausių XX amžiaus rašytojų tampa mums artimesnis. Pasaulyje esama nemažai žmonių, kolekcionuojančių su Jamesu Joyce‘u susijusius daiktus. Jis šiuo atžvilgiu yra populiarus“, – teigia G. Heatonas.

Kartais pagalvoju, kad dauguma garsių rašytojų daiktų renkami tuo pačiu tikslu, kuriuo perkami burtininkų ir šarlatanų pardavinėjami amuletai. Jį įsigijęs asmuo tikisi, kad ir jam atiteks rašytojo akiniuose, kojinėse, piniginėje ar maisto produktų sąraše esantis genialumo blyksnis. Dalelė tos „radioaktyvios“ spinduliuotės, kurią rašytojas tariamai skleidė būdamas gyvas. Kažin kuo šis interesas skiriasi nuo kai kurių pirmykščių genčių įpročio suvalgyti savo priešo smegenis?

Pabėgimas su knyga

Du kartus per metus Billas Gatesas susiplanuoja po savaitę trunkančias „skaitymo atostogas“, kurių metu neveikia daugiau nieko, tik skaito atidėtą tam tikslui spaudą ir knygas. Svajojantiems šią vasarą kur nors pabėgti ir skaityti skaityti, „Salon“ žurnalo apžvalgininkė Laura Miller siūlo susiplanuoti panašias tik skaitymui skirtas atostogas.

Ši idėja tapo populiari Didžiojoje Britanijoje. Užsirašęs į Londone įsikūrusią Gyvenimo mokyklą asmuo gauna jų sudarytą siūlomų knygų sąrašą. Jis sudaromas po specialių biblioterapeuto konsultacijų. Šis keistos profesijos asmuo konsultuoja jus telefonu, įvertina jūsų skaitymo įpročius, dabartines ambicijas, troškimus ir gyvenimo būklę bei pasiūlo jums „itin įkvepiančias, provokuojančias, atveriančias akis knygas“. Tuomet skaitymo išsiilgęs asmuo apgyvendinamas nuošaliame moderniame name, provincijoje, kur gali skaityti į valias. Gyvenimo mokyklos puslapis tokiam asmeniui žada „nepakartojamą nuostabių knygų ir puikios architektūros derinį“.

Pasiilgstantys draugijos asmenys gali ilsėtis knygų klubo tipo poilsiavietėje. Joje esantys svečiai dieną skaito vieną ir tą pačią knygą, o vakarienės metu ją aptaria. Viena britė tokius svečių namus yra įkūrusi Bulgarijoje. Norintieji egzotiškesnės aplinkos gali apsilankyti XIV amžiaus pilyje Castello Di Galezza įkurtame skaitymo prieglobstyje. Tiesa, ypatingo aptarnavimo pilyje tikėtis neverta. „Tarsi gyventum pas draugą, – sako prieglobsčio savininkas Clarkas Lawrence‘as. – Žmonėms tenka dalintis vonia ir tualetu. Mes patys gaminame maistą ir valgome kartu.“

Itin nepriklausomi arba antisocialūs asmenys gali pasekti blogerės Natalios pavyzdžiu. Išvargusi namų šeimininkė ir mama ieškojo prieglobsčio, kuriame „nebūtų jokio valgio gaminimo, jokių namų darbų, o bendrauti su žmonėmis tektų kaip įmanoma mažiau“. Todėl ji ėmė ir išsinuomojo „paprastą“ kambarėlį Vorčesterio grafystėje esančiame Glashamptono vienuolyne, priklausančiame Šventojo Pranciškaus draugijai. Ten net valgoma visiškoje tyloje.

Žinoma, rašo L. Miller, galima tiesiog išsinuomoti padorų viešbutį su puikiu aptarnavimu ir skaityti, tačiau net pats prabangiausias viešbutis anksčiau ar vėliau kažkodėl įvaro depresiją.

Pasak jos, idealus skaitymui skirtas prieglobstis būtų toks: ji mažiausiai trims dienoms su keletu tikrai gerų draugų išsinuomotų namą kaime ir skaitytų. Draugai turėtų pakankamai gerai vienas kitą pažinoti, kad jiems nekiltų pagunda visas tas dienas tiesiog praplepėti. Kambariai su patogiais krėslais būtų paskelbti tylos zonomis. Visi paeiliui gamintų valgyti. Ir, žinoma, visi skaitytų tik tai, ką nori. Be to, geriausia tai būtų daryti rudenį – nuoma pigesnė, o be to rudeniškas oras: lietus, vėjas, krentantys lapai – palankiausia aplinka skaitymui.

Man užtektų buto su balkonu, vienatvės, pilno šaldytuvo ir bloko cigarečių. Knygų, kaip jau esu rašęs, turiu daugiau, nei sugebėčiau per tokias atostogas perskaityti. Įdomu, o kaip atrodytų jūsų skaitymo atostogos?

Ar verta skaityti įsivaizduojamas knygas?

Neturintys laiko skaitymo atostogoms gali skaityti įsivaizduojamas arba nematomas knygas. Juk jų yra ne ką mažiau nei tikrųjų. Neegzistuojančios knygos netgi turi ištikimų gerbėjų. Vienas jų, Brianas Quinette, praėjusio amžiaus pabaigoje įkūrė internetinį puslapį, pavadintą „Nematoma biblioteka“ (The Invisible Library). Joje dedamos tik grožinėje literatūroje egzistuojančios knygos. Pasak paties Briano, šis puslapis tai „įsivaizduojamų kūrinių, pramanytų tomų, libris phantastica, ir pačių įvairiausių neparašytų, neperskaitytų, neišleistų, nerastų ar pradingusių knygų katalogas“.

Originalioji „Nematoma biblioteka“, deja, pati pradingo iš interneto praėjusio dešimtmečio viduryje. Daugybė pseudobibliofilų bandė ją atkurti, tačiau jų geri ketinimai greit išsisklaidydavo, o interneto puslapiai pasidengdavo skaitmeniniais voratinkliais.

Šiuo metu biblioteką ėmėsi gaivinti anoniminis daktaras Bastūnas (dr. Beachcomber).

Į atnaujintą biblioteką jis nori įtraukti ir visiškai netikras knygas – pavadinimus, neegzistuojančius net grožinėje literatūroje. Tokių pavadinimų galima pamatyti tik ant netikrose lentynose esančių netikrų knygų nugarėlių. Tokios lentynos paprastai slepia seifą ar kokias slaptas dureles.

Panašią lentyną turėjo įsirengęs Charlesas Dickensas. Jis sugalvojo ir neegzistuojančių knygų pavadinimus. Toje lentynoje galėjai rasti devynis tomus „Kačių gyvenimų“, kuklų tomelį „Sokratas apie santuoką“ ir dvidešimt vieną tomą „Trumpos lordo kanclerio kostiumo istorijos“.

Deja, tenka pripažinti, kad daugumai neegzistuojančių knygų geriau tokioms ir likti. Pasauliui jų tikrai nereikia. O ištikimas H. P. Lovecrafto skaitytojas, negana to, sužino, kad nuo pramanytos pamišusio arabo Abdulo Allhazredo knygos „Nekronomikonas“ jam derėtų laikytis kaip įmanoma atokiau.

Tačiau iškyla ir vienas labai intriguojantis klausimas: jei jums leistų pasirinkti tik vieną, kokią įsivaizduojamą knygą jūs norėtumėte perskaityti? Dauguma tikriausiai pasirinktų ką nors iš itin plačios bei išsamios Jorge Luiso Borgeso sukurtos neegzistuojančių knygų bibliografijos. Aš asmeniškai vis dėlto rizikuočiau prikišti nagus prie „Nekronomikono“.

Lietuvių skaitytojui neišvengiamai kyla ir kitas klausimas: ar didelė įsivaizduojamų knygų lietuvių kalba biblioteka? Ar tokių iš viso esama? Labai prašyčiau skaitančiųjų šį straipsnį ir žinančiųjų bent vieną knygą atsiliepti. Galbūt sudarytume savą, lietuvišką nematomąją biblioteką?

Poezija ant apykaklės

Socialiai aktyvūs asmenys, kuriems nerūpi tokie niekai kaip nematomos knygos ir „skaitymo atostogos“ pilyje, gali užsiimti kitais maloniais ir anarchistišką prigimtį glostančiais dalykais. Tarkim, perimti iš JAV Majamio mieste gyvenančios menininkės Augustos Woodgate taip vadinamojo „poetry bombing“ (bombardavimo poezija) iniciatyvą.

Augustina užsiima tuo padėvėtų drabužių parduotuvėse. Ji ant drabužių etikečių atspausdina keletą Sylvios Plath ar Li Po eilučių, pasiima adatą, siūlų, apsilanko parduotuvėje ir prie dėvėtų drabužių patylomis prisiuva poetines etiketes.

„Siūdama eilėraščius prie drabužių, aš suteikiu kasdienybei šiek tiek poezijos. Perkeliu poeziją nuo popieriaus norėdama, kad ji susilietų su mūsų gyvenimu. Kartais smulkmenos ir mažmožiai veikia stipriau, kai jie tampa atskirti nuo jiems įprastos vietos“, – pasakoja A. Woodgate.

Kažkuo panaši ir rusų sumanyta akcija „Eilėraščiai kišenėje“ (Cтихи в кармане). „Kas tie eilėraščiai kišenėje? – rašo nuo 2009 metų vykstančios akcijos sumanytojai. – Jūs einate gatve ir staiga pačioje netikėčiausioje vietoje randate kortelę su puikiu eilėraščiu, įsidedate ją į kišenę ir retkarčiais skaitote, taip prisiliesdami prie didingumo. Arba kažkas atspausdina ir įlaminuoja daugybę eilėraščių kišenėje, ateina į iš anksto sutartą vietą ir dalina juos visiems norintiesiems. O jie savo ruožtu paliks šiuos tekstus pačiose netikėčiausiose ir paslaptingiausiose vietose.“

Šie nuostabūs žmonės jau yra taip išplatinę Puškino, Charmso, Mandelštamo, Bloko, Majakovskio, Tarkovskio, Brodskio eilių, Gogolio ir Čechovo prozos, ir netgi Levitano, Filonovo, Šiškino ir kitų dailininkų paveikslų.

Jų akcijos dažniausiai vyksta Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau po vieną akciją buvo surengta ir Niujorke, Izraelyje bei Prahoje.

P. S. Pabaigai siūlau pasivartyti nuostabų 24 metų britės rašytojos Jen Campbell tinklaraštį „Tai ne šešių žodžių romanas“ (This Is Not The Six Word Novel). Ji dirba „Ripping Yarns“ (pažodžiui būtų „Regzti nebūtus dalykus“) knygyne, kantriai užsirašinėja beprotiškiausius pokalbius su klientais ir pateikia juos štai čia. Patikėkit manim, tie pokalbiai verti kolektyvinės „Monthy Python“ plunksnos!

>>> 

Klientas: Sveiki, ar turite naujų knygų?
Aš: Mes esam antikvariatas – parduodame jau nebeleidžiamas knygas.
Klientas: Tai jas čiupinėjo kiti žmonės?
Aš: Na, tikriausiai taip.
Klientas: Ačiū, man nereikia.
Aš: Gerai.

>>> 

Vyriškis: Sveiki, gal galite patarti, ką galėčiau paskaityti?
Aš: Žinoma. O ko jūs ieškote?
Vyriškis: Na, mane ką tik paleido iš kalėjimo, todėl norėčiau ko nors lengvo.

>>> 

Klientas: Ar turite knygų apie Robiną Hudą, kur jis nevagia iš turtingųjų? Suprantat, mano vyro vardas Robinas, jis – bankininkas, taigi...

 >>>

Klientas draugui: Klausyk, kas parašė Bibliją? Vėl pamiršau.
Draugas: Jėzus.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

egle kazdailyte 2011-07-14 17:08

Puikus straipsnis! jau labai noriu kazka paskiatyti

Kukuška 2011-07-14 09:16

Kaip malonu buvo skaityti straipsnį... Ech, kaip noriu dabar paskaityti knygą...

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

UŽKIETĖJUSIO SKAITYTOJO KRONIKOS

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

Estas Tonne

Estas Tonne yra išskirtinis šių dienų trubadūras, jau dvidešimt metų keliaujantis su savo tikriausiu dvasiniu vadovu ir mokytoju – gitara. Atlikėjas savo kūrybos turtingumu apima dešimtis skirtingų pasaulio kultūrų...

Starto linija

Jei peržvelgtume Bernardinai.lt pasirodžiusias kultūrai skirtas publikacijas, išvystume, kad nemažai jų skirta įvairioms pradžioms.

„Gentle Giant“

Užsikrėtę Renesanso laikotarpio literatūra, grupės nariai nusprendė, jog pavadinimas turi atsiduoti Renesansu, kažkuo iš Fransua Rablė... Taip gimė istorija apie vienišą švelnų gerą milžiną, kuris išgirdo grupės muziką...

Cole‘as Albertas Porteris

Jei savo naujojo kūrinio herojumi būtų pasirinkęs poną Porterį, Francis Skotas Fitzgeraldas būtų turėjęs užtektinai medžiagos Didžiojo Getsbio tęsiniui. Porteris buvo ne tik ir ne tiek talentingu dainų kūrėju ir kompozitoriumi...

Dykumos tėvų pamokymai. Abėcėlinis rinkinys

Dykumos tėvų pamokymai – tai praktinių patarimų, atsiradusių per ilgą vienuoliškos ir asketiškos drausmės kupiną gyvenimą, užrašai. Juose išsaugota nestruktūruota, paprastais žodžiais išreikšta dykumos išmintis.