Zenekos nuotrauka

Sveikas, malonusis savaitlaiškio skaitytojau,

šiandien minime 601-ąsias Žalgirio mūšio metines. Daug įprasminimų – medalių, knygų, renginių – per tuos šimtmečius vyko, pastaraisiais metais gausu ir inscenizacijų, ir net videožaidimų ta tema yra. O kur dar paties pavadinimo linksniavimas į kairę ir į dešinę...

Tad ir aš šiuose skiautiniuose pabandysiu parinkti bent iš tolo su Žalgirio vardu susijusias skiautes. Juk viskas tik atrodo toli, o iš tiesų... Mirktelėjai – ir jau dalyvauji Jano Mateikos paveikslo pieštose batalijose.

Kas įsimintina ar šiaip „žalgiriška“ atrodo šios savaitės su kultūra susijusiuose „Bernardinai.lt“ tekstuose?

Jei Vytautui dabar reikėtų rinkti kariuomenę, ko gero, dalies jų tektų ieškoti tose pačiose germanų žemėse, nes svetur dirbti ir mokytis išgužėję daugybė žmonių. Kai kurie, tiesa, nedirba, o keliauja. Tarkim, po Balkanus. Būtų labai geri pasakotojai kariams susėdus prie laužo.

Per ilgėlesnį laiką nemaža fizinei kovai skiriamos energijos buvo perkelta į mažiau regimus, bet ne mažiau įnirtingus mūšius. Taip, tai – protmūšiai. Siaubiantys didžiuosius Lietuvos miestus, kur iki išprotėjimo nualinti protai kaunasi dėl taškų, reitingų ir neaiškios kilmės prizų bei siurprizų. Po tų mūšių kovos lauke – baruose bei kavinėse – lieka kasos stalčius, prikimštas pinigėlių, suėsta dviejų savaičių keptos duonos atsarga, išgertas alus ir kita skysta provizija, kurios Vytauto kariuomenei būtų pakakę kiek ilgiau nei kelioms protmūšio valandoms. Savo žuvusius protus ir protus-nugalėtojus komandos išsineša su savimi. Nepalieka aptarnaujančiam personalui, kuris po tų mūšių, tiesą sakant, atrodo, protingiausias, nes nedalyvavo visuotiniame žinių patikrinime. Norintieji treniruotis dar iki naujo rudenį prasidėsiančio protmūšių sezono, gali tai pradėti daryti jau šiandien. Metodinės literatūros daugėja.

Spaudai kuo uoliausiai fabrikuojant žinią, kad vis energingiau niaujasi lietuviai ir lenkai, norisi atitarti, kad labiausiai kai kurių veikėjų galvose abipus sienos kažką katės daro ir pridaro. Esame buvę sąjungininkai ir žalgiriečiai, tie tiltai driekiasi iki šių dienų, pakanka prisiminti, kad Miloszui skirti metai nesibaigė. Kontekstą padeda prisiminti ir knyga apie poeto lietuviškąją aplinką.

Šią savaitę buvo dar pora kultūrinių žinučių tiltų iš praeities į dabartį bei ateitį tema. Trakuose, kuriuos dažnas dabar atpažįsta tik pagal kibinų kvapą, surengta ir karaimų bendruomenės fotoparoda.

O lietuviškosios būties įamžinimo vietų ieškoti iš Vilniaus traukiniu išvyko „Misija Sibiras'11“ dalyviai – jų laukia nelengvos savaitės.

Šios kultūrinės savaitės priešakinis būrys galėtų susidaryti iš maždaug 300 menininkų. Tiek dailininkų pateikė savo kūrinius šiuolaikinio meno mugei Vilniuje.

Į kultūrinių tekstų, daugiausia keliančių meninkų kovos dvasią, titulą galėtų pretenduoti ir Rūtos Zentelytės tekstas, pavadintas „Nusikaltėlis kaminkrėtys“. Kodėl taip pavadintas? Telieka intriga skaitysiantiems.

Nukreipiamasis dėmesio atitraukimo manevras Žalgirio mūšyje, kurį taip gerai prieš kryžiuočius panaudojo Vytautas, šiame savaitlaiškyje galėtų būti tekstas apie Pietų Sudaną ir, žinoma, Lietuvos devyniolikmečių krepšininkų pergalė pasaulio čempionate.

O Kauną, krepšinio klubo „Žalgirio“ miestą, užtvindė ne tik džiaugsmas dėl sportininkų pergalės, bet ir įvairiausios meno formos. Nepamirštas ir Kristijonas Donelaitis.

Pamarys jau penkioliktą vasarą inicijuoja Thomo Manno festivalį – sodri programa, įvairių meno sričių specialistai, renginiai ir – tai ne mažiau svarbu – jūra, kopos, galimybė atsitraukti į savo vienatvę...

Daugelis yra buvę prie Puntuko akmens, matė iškaltus lakūnų Dariaus ir Girėno profilius, bet ne visi žino, kokios aistros virė dėl to milžiniško riedulio likimo.

Gal mažiau išsamus, bet irgi vertas susipažinimo yra aktoriaus Donato Banionio interviu apie jo kurtus vaidmenis.

Gražiai Zeneka užfiksavo vieno vaikino grojimą Katedros aikštėje, tad tokios tos vasaros pramogos. Savitą požiūrį į jas savaitraštyje „Nemunas“ turi ir rašytojas Andrius Jakučiūnas.

Apie Nemuną – jau nebe leidinį, o upę – savo knygoje kalba ir užsienio kūrėjas Uwe rada, atvykęs specialiai į Thomo Manno festivalį Nidoje.

„O kaip ten su Žalgirio mūšio minėjimo 601-osiomis metinėmis?“ – klausia vidinis balsas, prižiūrintis šio teksto rašymą. – „Ar sąžinė negraužia, kad nesusieji viso, ką rašai, su kitais žalgirietiškais atributais. Kaip ten su tavo mėgstamu futbolo klubu Vilniaus VMFD „Žalgiris“ ar noru papasakoti apie sostinės Žalgirio gatvę ir (jau dingusią) stotelę? O kur dar gamykla?“ Truputį graužia ta sąžinė, bet nieko (taip guodžiuosi pats sau), viskas, ką aš pasakoju, yra kaip tas daugtaškis Sauliaus Vasiliausko tekste. Arba kaip tos recenzijos apie Gintaro Bleizgio poezijos knygą pavadinimas – anapus vėjo.

Gal kada, kai rašysiu kokią nors radijo pjesę, paminėsiu ir tai. Užimsiu garbingą 149 vietą tarp 150 dalyvavusiųjų. Labai patiko Ernesto Parulskio komentaras apie konkursus – taikliai.

O didžiausios, vertos Jano Mateikos ar Algimanto Puipos masinių scenų, batalijos (bent taip norisi įsivaizduoti) kultūros lauke vyksta dėl Menų tarybos kūrimo – kas nors karalystėje turėtų keistis.

O pasikeitimų belaukiant galima paskaitinėti Mariaus Buroko literatūrinę apžvalgą, nuosekliai, iki pat pabaigos, kur autorius nepatingėjo papildomai išversti keleto pokalbių nuotrupų. Labai pakėlė nuotaiką.

Ko ir trūko, kad 601-osios Žalgirio mūšio metinės būtų paminėtos ne vien surauktais antakiais ir dirbtinoku rūpesčiu dėl kultūros situacijos šalyje. Per 602-ąsias galbūt pavyks ir nusišypsoti – „jau geriau“. O iki 610-ųjų metinių... ai, tiesiog išgyventi. Stebint budriai naujosios Menų tarybos akiai.