Keista, bet XXI amžiuje Druskininkuose tebestovi karališkas viešbutis. Būtent čia liepos 1-4 dienomis lankėsi ir XXI-ąjį kartą viešai karūnavosi akademinių studijų dama „BALTOS LANKOS“. Raudonu kilimu paėjėję svečiai džiaugėsi turėsią progą išvysti visą pluoštą procedūrų, skirtų karalaitės kūnui ir dvasiai papuošti. Pirkliai (oratoriai) žavėjo visus savo erudicija, komunikabilumu ir puikiomis sveikinimo kalbomis. Jose galėjai ieškoti paslėptų interesų, tam tikrų ideologijų, bet dažniausiai susidurdavai su visai nenuoga tiesa: po šimts avių, norisi dar!

Viskas prasidėjo nuo Diogeno, atgimusio Mintauto Gutausko lūpose. Antikos filosofas, kritikuodamas savo laikų visuomenės papročius, leido pranešėjui atsispirti nuo kinizmo ir vėliau kryptingai demaskuoti cinizmą. Kalbantysis minėjo ir tai, kad Diogeno terapija veda prie kultūros naikinimo, tačiau statinės gyventojas tikslino, jog tai tik atsisakymas gėdos, dėmesys prigimčiai. Graikiškas φυσις, šiame kontekste reiškęs gamtą be kultūrinių redukatų, tapo sąlygiška nuoroda į kinišką žvilgsnį. Tuo tarpu ciniškas žvilgsnis atspindėjo realybės ir idealizmo priešpriešą (realu tai, kas neidealu). M. Gutauskas vaizdingai pasakojo, kaip dažnai susiduriame su nuoga tiesa, pateikdamas geranoriško dėstytojo ir mokslui abejingo studento, siekiančio tik teigiamo įvertinimo, pavyzdį. Po salėje kelis kart nuaidėjusio juoko grįžta į postsovietinę terpę, kurioje cinizmas, kaip patys patiriame, esti ypač įsišaknijęs — žmogus išmokytas matyti interesus, vėl ir vėl jų ieškoti. Ar turėjo kalbantysis slaptų tikslų? Siūlau žiūrėti realistiškai.

Filosofas Algis Mickūnas ir semiotikas Kęstutis Nastopka

Po pertraukos, kur buvęs, kur nebuvęs, ant kalbėtojų stalo atsirado tradicinis (išties karališkas) simbolis — lempa. Jos įžiebimas simbolizavo kito oratoriaus sveikinimo pradžią. Kitu šį kart tapo energijos nestokojantis Kęstutis Nastopka, popieriuje pasikvietęs Albiną Žukauską bei jo poetiškąją Padravos totoriukę, kuriai eilėraščio eilutėse padykęs dzūkas per akis meluoja. Netrukus prieš sėdinčiųjų akis ir ausis pritaikytas kruopštus semiotinės analizės metodas. Sustiprėjus žodžių ryšiams neišvengta ir tradicinio kvadrato, bet nepagalvokit, kad čia matematika. Čia Nastopka.

Išanalizavus eilėraštį, vyrišką toną pakeitė moteriškas, paklausęs: „Kam pasakojimui laikas?“. Klausymas suintrigavo ir prisidengė Nijolės vardu bei Keršytės pavarde. Vėl sugrįžome į antiką, kurioje įsiamžinęs Aristotelis papasakojo apie laiko problemą filosofijoje; atskyrėme išorinio pasaulio ir sielos, sąmonės laikus. Tiesa, nuo pat pradžių ryškėjo pagrindinė ir kiek paradoksali kalbančiosios bėda: „Neturiu laiko plėtotis“. Kita vertus, rasta laiko šypseną keliančiam, anot kalbančiosios, pranešimo problemą iliustruojančiam veiksmo filmui „Kietas riešutėlis“ . Šios kino juostos ištraukomis grindžiama laikas, jo diferencijavimas, judėjimo erdvės. Suprantama, iškilo daug įvairių klausimų, tačiau pranešėjai sunkiai sekėsi susidoroti su realiu laiku ir atsakyti labai trumpai. Jei salėje būtų D. Kuolys, greičiausiai paklaustų — ar nėra viskas daug paprasčiau?

Šeštadienio rytą praskaidrino kalbėtojas iš Ohajaus — dėdė Algis (prof. Algis Mickūnas), teikęsis perteikti fenomenologijos pradus. Jis išraiškingai vaikščiojo aplink stalą, žvelgė iš vienos ir kitos pusės, teigė, kad empiriškai kalbant mes nematom to paties. Dėdė pabrėžė ir tai, kad daikto patirtis neribota, daiktai turi vidinį ir išorinį akiratį; be kito mes neturim užtektinai patirties, o būdamas vienas žmogus galvotų, kad jo patirtis apima visatą. Filosofinius etiudus vainikuodavo šmaikštūs teiginiai, na, pvz.: „Viskas mirė postmodernizme: ir subjektas, ir poetas, ir mama... Viskas tvarkoj.“ Šmaikštaus erudito kalba papildė mūsų patirtis.

Netrukus, porelę dalyvių, šventvagiškai pasirinkusių miegą čia ir dabar, pažadinti pabandė netradicinė — pantonali — muzika. Jauniausia karališkoji viešnia Justina Raižytė, priminė mums muzikos istoriją ir akcentavo kompozitorius, nutolusius nuo sentimentalios melodijos. Neišsiplečiant — harmonija neišreiškia pasaulio sumaišties, nihilizmo, karų, todėl XX a. pradžioje kompozitorius Arnold Schoenberg pabandė dodekafoniškai tiksliai apskaičiuoti mūsų ausiai nepatraukliais disonansais pertekusias kūrinių partitūras. Jis turėjo ir savo mokinių, pasekėjų, kuriuos plačiau pristačiusi Justina neketino taip lengvai atsisveikinti su auditorija ir paskelbė netikėtą užduotį. Nuaidėjus keistai melodijai, susirinkusieji, remdamiesi pranešimo turiniu ir įvairiomis teorijomis, ėmėsi spėlioti, kas tai. Buvo ypač sunku. Atsakymas — atsitiktiniais klavišais ropinėjantis katinas.

Filosofas Arūnas Sverdiolas ir semiotikas Kęstutis Nastopka

Paklausę kitokios muzikos, vaizdais sugrįžome į Vilnių, kiek kitokį, nei esame įpratę. Ar kalta muzika? Ne. Kaltas pažaisti mūsų įpratimu pabandęs Saulius Žukas, sužadinęs sąmonėje užkoduotą sostinės paveikslą ir iškraipęs jį įvairiais fotomenininkų darbais. Akylai stebėjome, kaip atrodo pasakų miestas, kuriuo nebeteka Neris; katedra be varpinės bokšto; vienoje miesto vietoje it puzlė sudėlioti svarbiausi architektūriniai Vilniaus akcentai ir kt. Analizavome, kas pažeista, ką ir kokiu būdu mes galvojame, kaip atitrūkti nuo stereotipo. Galiausiai pradėjome vaizdo padarinius demonizuoti, sušilome ir panorome išsimaudyti Palangoje. Deja, menas, iš prigimties linkęs sakyti tiesą, retušavo jūrą.

Viena po kitos mus toliau atakavo reikšmės. Pirmąją pagalbą suteikti pabandė Gintautė Žemaitytė, pasidalinusi plastinės semiotikos prielaidomis. Bandyta paaiškinti, kaip išraiškos forma veikia turinį; kaip iš tapybos meno išryškinti artikuliuotą reikšmę; kokios yra įdėtinės ir chromatinės kategorijos... Tiesa, kadangi tai buvo prielaidos, apčiuopiamų atsakymų į iškeltus klausimus teko ieškotis patiems.

Semiotikos dozę užsigerti pasiūlyta stikline medijų filosofijos. Stiklinės turinį pagardino specialūs ingredientai: Adomas ir Ieva, Nyčė ir Kantas, M. Mccluhan ir T. Sodeika. Pastarasis buvo pagrindinis, mat jo lūpomis sklido kitų mintys ir teorijos. Supratome, kad nėra nieko be terpės, prisiminėme filmų prigimtį („nebylių kinas“), šokinėjome technologijų, kalbos ir sąmonės batutais. Bešokinėjant prisiminiau kadaise išklausytą J. Žėko kursą „Literatūra ir medijos“. Tadaise pasakyta ir apsvarstyta išties daug. Dabar bandyta paliesti visumą.

„Dailė negali parodyti neregimų dalykų, kitaip sakant, neregimi dalykai rodomi kaip regimi ir taip susiduriama su anapusybės vaizdavimo ribomis“ — prisidengusi šešėlių ir debesų motyvais, auditorijai žodį tarė Tojana Račiūnaitė. Remdamasi G. E. Lesingo, H. Beltingo ir kitų profesorių, filosofų, menotyrininkų idėjomis, pranešėja suteikė galimybę pakeliauti paveikslų, atvaizdų ir fotografijų pasauliu. Žinia, paieškų pamatu tapo religija, krikščionybė, šventasis raštas. Išvada: anapusybės vaizdavimo principas lieka toks pat.

Sumanėme pailsėti nuo metafizikos ir grįžome į žemę. Žinia, ji praryja ne tik žmones, bet ir jų dirbinius. Pastaruosius sugrąžinti pabandė Heideggeris, prieš mūsų akis užsiauginęs barzdą — Arūnas Sverdiolas. Pranešėjas apmąstė dirbinio kelią, egzistenciją, būtį po mirties. Pripažinta, kad nūdien dirbinys pasmerktas išnykti (būti išmestu) ankščiau, nei susidėvi; mažta jo moralinė vertė. Sverdioliškai kalbant — dirbinys nušlamštinamas. Tiesa, kai kas išlieka. Kas?

Atsakymui pritrūksta tikėjimo. Trūkumui užpildyti į karališkąją menę įžygiavo Andrius Bielskis, nusiteikęs susieti Filosofiją, tikėjimą ir išsilaisvinimo politiką. O trūko mums, sėdintiems paskutiniąją baltojo lankėjimo dieną, dar ir valios tvirtumo, tam tikrų neprivačių tikslų siekio (visai ne miego ir poilsio), nevienareikšmės pasaulio vizijos. Siūlyta kaltinti tikėjimo tapsmą religine ideologija. Tokiu jis virsta tada, kai jo atstovai ima moralizuoti visuomenę iš politinės galios principų. Toks jis mums nebe(pa)tinka.

Prieš aptariant reiškinio „Baltos lankos“ rezultatus ir perspektyvas, teko sugrįžti į programos pradžią — Agnės Narušytės pranešimą „Lietuvos fotografija: dabarties istorija“. Tai, kas turėjo pradėti XXI-ąją akademinių studijų savaitę — ją užbaigė. Daugialypiai kontekstai smegenų gūžtose pasipildė per pastarąjį dvidešimtmetį sukauptais menininkų darbais, atspindinčiais laikmečio dvasią. Remiantis nuotraukomis svarstyta, kiek subjektyvi esti istorija. Žinia, kiekvienas atsakymas virto mažesne ar didesne hipoteze.

Galiausiai mūsų protai prisipildė tiek, kad buvome deportuoti iš karališkųjų meno-kultūros-religijos-filosofijos apartamentų, grįžome atgal į jaukias gyvenvietės, išbėgome į pažįstamas lankas, ganyti niekuo neypatingų, poilsiu atsiduodančių avių.

Vienas iš piemenų,

Saulius Vasiliauskas