Stasys Vaitiekūnas. Justinas Staugaitis. Vyskupas. Politikas. Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2011.

Tarp dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signatarų yra ir Justino Staugaičio (1866–1943) pavardė. Kaip Marijampolės gimnnazijoje (iš jos – net šeši Vasario 16-osios Akto signatarai!), Seinų kunigų seminarijoje brendo šis iš vidutinių Suvalkijos ūkininkų šeimos kilęs šviesuolis? Kaip jis tapo vienu ryškiausių jaunos Lietuvos valstybės politikų? Kaip liudijo meilę žmonėms nueidamas nelengvą dvasininko kelią – nuo kaimiškos parapijos vikaro iki Žemaičių vyskupo? Šios iškilios asmenybės įspūdingam gyvenimui ir patriotinei veiklai nušviesti skiriama Lietuvių katalikų MA akademiko prof. habil. dr. Stasio Vaitekūno knyga „Justinas Staugaitis. Vyskupas. Politikas. Tautos dvasios ir valstybės puoselėtojas.” (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vilnius, 2011).

Knygos pratarmėje pagrįstai pastebima, kad dvidešimtasis amžius Lietuvai labiau nei kada nors anksčiau buvo kupinas sunkių išbandymų ir šviesių vilčių išsipildymo laikotarpis. Jis pareikalavo ypatingų pastangų, pasiaukojimo ir nuovokos. Tame laikmetyje, aprėpusiame vieno nepaprastai darbštaus žmogaus gyvenimą, tilpo carinės Rusijos priespauda, kaizerinės Vokietijos okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą, margas ir vaisingas Lietuvos Pirmosios respublikos dvidešimtmetis, sovietų ir nacių okupacijos. Kaip rašo, pristatydamas knygą, dabartinis Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta SJ, tai buvo „skirtingos epochos ir išbandymai, bet apsisprendimas vienas – tarnauti Tėvynei, jos žmonių dvasinei ir medžiaginei gerovei. Tarnauti tada, kai viskas atrodo jau prarasta...“

Pasak politikos mokslų daktaro Vaclovo Anuškevičiaus, ši monografija padeda pažinti savo šalies istoriją tokią, kokia ji buvo – su visomis politinėmis ir kultūrinėmis srovėmis bei jų veikėjais, kurių vienas ryškiausių buvo Justinas Staugaitis. Atskleidžiamas jo įžvalgumas dar carymečiu steigiant švietėjišką „Žiburio“ ir ekonominę „Žagrės“ draugijas, rašant į lietuvišką spaudą ar ją redaguojant. Būdamas Lietuvos Valstybės Tarybos nariu, Steigiamojo ir vėlesnių seimų pirmininku bei vicepirmininku, Justinas Staugaitis aktyviai darbavosi kuriant valstybės teisinę bazę, priimant Laikinąją Konstituciją, vykdant Žemės reformą, įsteigiant Valstybės operą, Lietuvos universitetą.

Prelatas Justinas Staugaitis atliko milžinišką darbą kuriant Lietuvos valstybę, kai buvo dedami jos teisiniai ir socialiniai pagrindai. Tačiau, pasibaigus Antrojo Seimo (1923-1926) kadencijai, jis nutarė pasitraukti iš politinės veiklos. Tam įtakos, knygos autoriaus nuomone, turėjo tiek paties J. Staugaičio, kaip dvasiškio, apsisprendimas, tiek Bažnyčios nuostatos. Jas primena ir tuometinio Lietuvos bažnyčios hierarcho arkivyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai: „Atsimink, kad mes atsižadėjome visokių poaukščių ir aukštų vietų. Mūsų užduotis – ne bažnytinė politika, o tik Kristaus dvasios žadinimas...“

Įšventintas į vyskupus, Justinas Staugaitis 1926 m. balandį popiežiaus Pijaus XI skiriamas vadovauti naujai įsteigtai Telšių vyskupijai. Jam ne pirmą kartą tenka pradėti viską nuo pradžių: nuo kurijos rūmų statybos iki kunigų seminarijos steigimo. Paskutinį gyvenimo tarpsnį – septyniolika metų – jis paskiria vien uoliam ganytojiškam darbui jo nuoširdžiai pamiltoje Žemaitijoje.

Vyskupo Justino Staugaičio atminimui skirta prof. Stasio Vaitekūno monografija stebina ne vien savo įspūdinga apimtimi (456 psl.), kruopščiu ir elegantišku knygos dailininko Alberto Brogos darbu, puikia poligrafija (spausdino UAB Baltoprint). Profesinį pavydą kelia ir ypač kruopščiai autoriaus parengtas didelės apimties „bibliografinis aparatas“ – komentarai, išbašos, literatūros sąrašas, vardų rodyklė.

Ši knyga buvo pristatyta keliuose Lietuvos miestuose. Tačiau labiausiai jaudinantis susitikimas su skaitytojais įvyko Vilniuje, Signatarų namuose. Čia Justinas Staugaitis klojo mūsų valstybės pamatus su kitais devyniolika narsių šviesuolių pasirašydamas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą 1918 m. vasario šešioliktąją. Šis taurus poelgis nebus užmirštas, kol, anot užrašo ant paminklo Vytautui Didžiajam Perlojoje, pasaulyje bus gyvas bent vienas lietuvis.

Povilas Sigitas Krivickas