Gaila, niekur nerandu kadaise Aušros Maldeikienės cituotų duomenų apie tai, koks nuošimtis lietuvių nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo niekur išvykęs atostogų ir poilsiavo namuose. Kiek pamenu, tas nuošimtis neįtikėtinai didelis. O juk išties esama žmonių, kurių finansinė situacija verčia juos praleisti atostogas namie, net jei tie namai – daugiabutis Karoliniškėse ar Šilainiuose, ar Lieporiuose, ar dar kur (bene vienintelis miestas, kur daugiaaukštis gali bent iš tolo imituoti daugiaaukštį svečios egzotiškos šalies viešbutį – Klaipėda, tiesa, priklausomai nuo vietos, susisiekimas su jūra gali pasirodyti ne toks jau ir patogus).

Valdžia galėtų iš tokios situacijos pasidaryti išvadų ir dividendų, ir parekomenduoti piliečiams, neišgalintiems išvažiuoti svetur, pažinti savo šalį, kaip tai prieš porą metų turizmo ministerijos užsakymu darė Italijos premjeras, finansinės krizės akivaizdoje bandydamas kilstelėti šalies vidaus vartojimą ir pristabdyti itališkų eurų nutekėjimą į svečias šalis. Nežinia, kiek tai buvo veiksminga ekonomiškai, tačiau savo bendrapiliečių pašaipų ponas Berlusconi susilaukė žaibiškai.

Tiesa, Lietuva ne Italija, bet pasižiūrėti ir čia tikrai būtų ką – juk ir pas mus yra šiek tiek neatrastų gamtos įdomybių ir kultūrinio paveldo, kuriems saugoti sukurta gausybė nacionalinių ir regioninių parkų, su prašmatniausiais, už Europos fondų pinigus įkurtais, informacijos centrais, pasirengusiais padėti trokštantiems tuos Lietuvos turtus atrasti. O ir dirba jie pačiu patogiausiu metu, kai turistai tiesiog būriais per Lietuvą traukia – darbo dienomis, nuo 8 valandos ryto iki 16:30...

Ne vien dėl to, bet ir dėl visko kitko šaipytųsi lietuviai iš tokios valdiškos turizmo Lietuvoje programos ne menkiau nei italai. Ir galbūt tai įkvėptų dar kokią nors Hondūro ar kitos Lotynų Amerikos valstybės žurnalistę atkapstyti renesansines lietuvių kilmės iš italų teorijas ir jas paskelbus (geriausiai nelietuviškai) į mūsų gintarinę pakrantę turistų privilioti...

Bet jei gyvenimo aplinkybės išties lėmė atostogas niūrokame Justiniškių daugiabutyje – juokai menki. Tačiau prieš rezignuojant ir keikiant valdžią, klimatą bei likimą, galima pabandyti keistoką eksperimentą – pažvelgti, na, kad ir į Vilnių, turisto akimis, kaip į atostogų miestą. O jis šiemet kaip niekada siūlosi toks būti...

Omenyje turiu ne tik daug sykių praeitas, bet niekuomet neaplankytas turistines vietas, kurių Vilniuje ne tiek jau ir mažai. Kada paskutinį kartą buvote ant Pilies ar Trijų kryžių kalnų? Ar jau dairėtės į Senamiestį nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės? Ar įsivaizduojate su kokiu susižavėjimu rodytumėte bičiuliams nuotraukas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidaus, jei ji stovėtų ne Antakalnyje, o kur nors, kad ir Italijoje? Ir tai anaiptol ne viskas!

Pastarųjų metų patirtis byloja – vasaros savaitgaliais Vilnius tarsi išmiršta, vėjas vaiko dulkes tarsi gerame vesterne, o tarp turistinių objektų prislopę nuo karščio tursena kaimynai iš pietvakarių. O visi vietiniai – kas kur, bet labai dažnu atveju artimesnėje ar tolimesnėje Europoje.

O šiemet atrodo, jog ta Europa pati į mūsų kiemą nusileido ir pakeitė Vilnių. Kartais neatpažįstamai. Tik nereikia man nieko aiškinti apie istoriją ar politiką, aš čia turistine prasme. Kitaip tariant, tiek atitikimo tarp vaizdų Vilniaus gatvėse ir nuotraukų kelioniniuose tautiečių albumuose nepamenu, kad būčiau kada matęs.

Ir matosi tai labai daug kur, visko net nesuminėsiu, pati atmosfera kažkaip pakito: nuo vis labiau gulinėtojų užimamų žolės plotų parkuose ir skveruose iki vis įdomesnių muzikinių ir ne tik vyksmų gatvėse (vien Pietų muzika gyvai Moniuškos skverelyje, prie Kotrynos bažnyčios, ko verta – juk vėlgi, jei ji būtų ne Vilniuje, o, pavyzdžiui, jau gal net kiek pabodusioje Prahoje, entuziastingai pasakotume draugams ir pažįstamiems apie tokią keistai puikią progą paklausyti kartais netikėtai geros muzikos. Kaip faina, – sakytume). Arba tuomet, kai, skubėdamas Senamiesčio gatvėmis, turi prasilenkti su didžiulėmis jau nebe vien artimųjų pietryčių turistų grupėmis. Arba tuomet, kai prisėdi lauko kavinėje. Pastarosios, sakyčiau, šiemet išgyveno pačių įdomiausių pokyčių, labiausiai pastebimų šiemet itin išplitusiame vasaros terasų „žanre“. Lauko kavinė – keli staliukai išnešti į gatvę, prie „vidaus“ kavinės, kartais ima atrodyti ãtgyvena. Vasaros terasa – staliukais užstatytas laukas be jokio „vidaus“, dažniausiai su įdomia aplinka, minimaliu meniu ir vien nelietuvišku alumi (dar prieš metus tai skambėjo neįtikėtinai!). Na, gal gerdami kokį Belgijos ar Nyderlandų importą ir nepasijusite Amsterdame, bet bent jau turėsite progą ištrūkti iš nuolat persekiojančios „Švyturio“ šalies gniaužtų. Ne, vasaros terasos tikrai nėra šių metų išradimas, bet tokio kiekio tikrai nebuvo (labai neilgai pagalvojęs suskaičiavau penkias, ir žinau, kad tai tikrai ne viskas). Bet gerokai įdomiau yra tai, jog, skirtingai nuo įprastinių lauko kavinių, kurių knibždėte knibžda aplink lankomiausias vietas, turistai čia beveik neužsuka, palikdami jas vietiniams, ištrūkstantiems į atostogų Vilnių vakarais, po darbo.

Rašau ir galvoju: kad ir ką rašyčiau, vis tiek kas nors prieštaraus, jog vasarojimas Vilniuje niekaip neatstos pajūrio, paežerės, paupio, netgi sodo, ką jau kalbėti apie tolimus egzotiškus kraštus. Ir geriau jau nepūsčiau aš čia arabų... Taip, galbūt taip. Bet gal problema čia ne vien tik Vilnius ir prasta finansinė situacija?