Kodėl popiežius Jonas Paulius II pakvietė įvairių religijų lyderius į Asyžių melstis už taiką? Ko jis siekė? Kuo vadovavosi priimdamas tokį sprendimą? Vatikano radijas praneša, kad šiuos klausimus jau prieš du su puse dešimtmečio, tai yra tais pačiais 1986 metais, kai vyko anas garsus susitikimas, kėlė katalikų judėjimo „Comunione e Liberazione“ įkūrėjas ir vadovas kun. Luigi Giussani, stengdamasis Jono Pauliaus II pranašiška vizija remtis ir savo vadovaujamo judėjimo veikloje. Dabar, artėjant popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva šių metų spalio 27 d. Asyžiuje vyksiančiam kitam didžiuliam religijų atstovų susitikimui, prie anų kunigo Giussani svarstymų Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore Romano” puslapiuose sugrįžta dabartinis judėjimo „Comunione e Liberazione“ vadovas kun. Julian Carron.

Kun. Carron cituoja savo pirmtako samprotavimus apie įgimtą žmogaus religingumą. Tas žmogaus prigimčiai būdingas religingumo jausmas yra bene svarbiausias žmogiškosios tapatybės elementas ir visų žmonių vienybės garantas. Tą žmogaus širdyje glūdintį religingumo jausmą kun. Giussani yra netgi drąsiai pavadinęs „katalikišku“, tai yra visuotinu, visiems žmonėms būdingu pojūčiu. 

Pasak kun. Carron, toks žmonių bendrumo suvokimas jau beveik šešis dešimtmečius lydi šiuo metu jo vadovaujamo judėjimo veiklą. „Comunione e Liberazione“ ne tik užmezgė ekumeninį bendradarbiavimą su Rusijos ortodoksais, Jungtinės Karalystės anglikonais ar Vokietijos ir JAV protestantais, bet taip pat, kartais nelauktus ryšius su bičiuliais žydais, musulmonais ir budistais. Šitame bendravime mes vieni kitiems padedame būti savimi ir kuriame tą taiką, apie kurią šių metų sausio 1 dieną sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI yra pasakęs: „kas keliauja link Dievo, tas negali nebūti taikdarys“. Šitaip bendraudami mes veržiamės į tą grožį ir siekiame tos meilės, to Dievo, kuris pasilenkia prie mūsų, mus apkabina ir mes jį atpažįstame: tai Kristus.