Kun. Povilas Narijauskas. Apie Dievo vaikus ir piktojo vaikus
Šios dienos Evangelijoje Jėzus, kalbėdamas apie Dievo karalystę žemėje, naudoja palyginimą apie kviečius ir rauges. Nenorėdamas pakenkti kviečiams, šeimininkas nenori išrauti raugių - leidžia gyventi visiems, būti kartu.
Kun. Povilas Narijauskas, Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras homilijoje atskleidžia, kaip naudodamas šį palyginimą, Dievas kalba apie žmones; parodo, kiek Jam yra svarbus kiekvienas žmogus. Dievas yra mylintis ir gailestingas, ir tie, kurie dabar yra piktojo vaikai, iš jo malonės vieną dieną gali tapti gerąja sėkla.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Skalsu,
aš nepatingėjau kelis kartus perklausyti. :-) Šiaip mudu sutariame, kad skirtingomis aplinkybėmis tie patys dalykai gali įgauti skirtingą prioritetą ar vertę.
O dėl velnio kilmės - ačiū už išaiškinimą.
>
Velnias yra vėlyvojo judaizmo, krikščionybės, islamo piktoji dvasia, blogio šaltinis. Nėra blogio, kol nėra žmogaus valios sutikimo. "Velnias"turi tik vienas į mūsų sielą "duris", tai mūsų valią.Kas rašė, visi žinote:"...deja, dvi sielos manyje gyvena. Ir tarp savęs kovoja amžinai"... Kiekviename iš mūsų yra dvi pusės. Argi ne nuo mūsų pačių priklauso kurią PUSĘ labiau plėtosime(Dieviškąją ar Velniškąją)? Argi krikščionio gyvenimas yra ne nuolatinė kova prieš PATĮ(save)? Papildysiu truputėlį ir apie išgirtuosius "kviečius". Pjūties metu, jeigu teko pastebėti, kviečių varpos vienos stovi išdidžiai tiesios, o kitos šalia jų nusvirusios, sulinkusios...Paėmę į rankas nusvirusias, pamatysime, kad jos pilnos grūdų, o tos išsikėlusios yra tuščios. Taip ir su žmonėmis("kviečiais")...
Geografui
Dėl kunigo pamokslo pabaigos. Pasakoje įmanomi stebuklingi virsmai. Dvasiniame gyvenime - taip pat :) Kunigas juk nesiūlo tapti tokiu "kviečiu" kaip jis. Apskritai, nelabai suprantu, koks ten prieštaravimas, nes nenoriu antrąkart klausytis to pamokslo. Manęs jis neužkabino. Bet galiausiai, gal nelabai ir svarbu?
Jei jau būtinai kalbėti apie kviečius kaip gėrį ir rauges kaip blogį, tai kiekvienas žmogus yra visas laukas su kviečiais ir raugėmis, skiriasi tik jų kiekis. Kažką ravimės, ką įvardijame kaip neabejotiną blogį, kažko nepastebime arba nenorime atsisakyti, kai kada per klaidą išrauname ir kas gera. Ai, banalybės.
Istorija apie tai, kaip ir kada atsirado velnias, Biblijoje neaprašyta.
Čia gal ne į temą, pardon, bet neberandu, kažkur kažkoks kunigėlis dominikonas, aha, prisiminiau, Pijus, rašė, kad tikėjimas nėra žinojimas. Apskritai čia daug kas kategoriškai juodu atskiria. Mano supratimu, jie viens nuo kito neatskiriami, tik skiriasi kokybe. Štai, radau gerą S. Juknevičiaus citatą iš kn. "Pasąmonė ir religija" (litmeny yra Peleckio anotacija apie tą knygą): "Ar Jėzus tikėjo Dievą? Ar princas Gautama, būsimasis Buda, tikėjo nušvitimą? Užtenka šiuos klausimus suformuluoti, kad įsitikintume, kokie jie beprasmiai. Jėzus ne tikėjo, o žinojo, kad Dievas yra. (...) Princas Gautama netikėjo nušvitimu, o pats jį patyrė. Tad religinis, kaip ir mokslinis pažinimas, prasideda ir baigiasi patyrimu, skiriasi tik jo intepretacijos“ (p. 125).
Apskritai vyko ar tebevyksta diskusija apie juslėmis vizijas patyrusius šventuosius - ar jie dar tiki, ar jau ž i n o?
Samsonui
Nesupratau. Kodėl ten parašyta "ŠI INFORMACIJA SKIRTA TIK BESIMOKANTIEMS! Kopijuoti ir platinti draudžiama!" Kodėl draudžiama?
O stebuklas (jei tik jis nedirbtinis) logiškas: Dievas skaistesnis už Saulę. Jis toks skaistus, kad Saulė prieš Jį atrodo juoda. Nebeatmenu, regis, Kryžiaus Jonas rašė būtent apie šitaip (kaip tamsą) apsireiškiantį Dievą. Ir, atrodo, ne vien jis.
Man irgi kartais kyla pyktis del to, kad kai kuriu dalyku nesupranta. Bet tada prismenu, kad as ir pats daug ko nezinojau ir nezinau. Vienintelis dalykas gelbsti nuo nezinojimo bedugnes - Malda. Ttikejimui nera butini jutimo organai.. klausa, lytejis, rega... Viespats ir musu Dievas kaip tylus vejas prabyla dazniausiai darbais. Kai pradedi atpazinti tuos darbus ir prisimeni gerosios naujienos zodzius:...viskas iseina i gera mylintiems Dieva, butent Jo valia pasauktiems. O kuriuos Jis is aksto numate, tuos is anksto ir paskyre tapti panasius i Jo Sunaus pavidala. Stai jums stebuklas, kuri kai kurie dar net nebaige ziureti arba netrukus pradesit neigti: http://www.youtube.com/watch?v=NlPHHl0AjZk&feature=related Stai jums katekizmas ( as ir pats jame perisitikrinu, nes tikrai nezinojau , kad Dievas nesukure velnio : http://www.maldos.lt/katekizmas
Taip tai taip, skalsu, bet pamokslo pabaigoje (08:10), kunigas sako, kad raugėms būtų geriau patapti kviečiais. o kviečiams - nepatapti raugėmis... truputį "nesiriša" su tuo, ką Jūs sakote. Bet, tarkim, kad kunigas šiuo atveju ne visai teisus?
>Geografui.- Taigi, buvo pats gražiausias Dievo angelas - Liuciferis ( t.y. "švytintis,spinduliuojantis"), ir labai mylėjo Dievą, ir Dievas jį mylėjo, ir galbūt, tebemyli. Atėjo laikas, kai Dievui kokybiškai neužteko angelų, Jis norėjo savo pilnatve dalintis dar ir su kitais, ir sukūrė žmogų. Liuciferiui nepatiko, kad Dievas šį " šlykštų mėsos gabalą" myli labiau už angelus, ir, apakintas pavydo, pasiėmęs būrį bendraminčių, atsiskyrė nuo Dievo. Jų išvaizda tapo tokia, kaip ir jų mintys, ir dėl to žmonės juos vadina velniais.
MAŽIAU FILOSOFUOKIT MIELIEJI . FILOSOFIJOS IR DAR TOKIOS KAIP KOMENTARUOSE TIK LIGUISTI APMĄSTYMAI . JŲ REIKIA , BET NE TIEK ĮSISMULKINIMAI Į NIEKUS . PASAKYSIU TAIP APIE JUS . ...PER DAUG LENDAT Į SMULKMENAS , O NUO ESMĖS NUTOLĘ PER ŠVIESMETĮ . VISA ESMĖ YRA ARČIAU JŪSŲ NOSIES ... :-)