Ieva Babilaitė. Nuotraukos autorė Zeneka

Ką, prieš susitikdami su dailininke Ieva Babilaite-Ibelhauptiene, žinojome ir nujautėme apie ją?

Vilnietė. 1973-iųjų gimimo. Baigusi M. K. Čiurlionio gimnaziją, vėliau grafikos specialybę VDA. Keliolika personalinių ir grupinių parodų. Knygų iliustratorė, pateikusi keletą leidinių vaikams.

Moteris, įveikusi sunkią ligą. Sukaupusi tikėjimo kraitelėje pakankamai patirties, kad liudytų religiniais paveikslais, išgirdusi daug gyvenimo poezijos, kad pasakotų ir eiliuotų piešiniais.

Viena iš Ievos knygų, kartu su Elvyra Kučinskaite parengtų, vadinasi „Švytintis Vilnius“. Neatsitiktinai norisi minėti šį pavadinimą. Nes ir kalbantis apie kai kurias gyvenimo, meno, tikėjimo akimirkas ir tiesas, jos nušvito truputėlį kitaip. Žmoniškiau? Paprasčiau? Tikriau?

Siūlome pasitikrinti patiems, skaitant šį pokalbį su dailininke. O pradedame, kaip dažniausiai būna, nuo pradžių. Nuo to, kad Ieva turi seserį dvynę, taip pat dailininkę.

Reikėtų knygutės apie dvynius suaugusiesiems“

Kaip ten buvo su ta Tavo vaikyste? Esi viena iš trijų seserų. Tu ir Eglė Babilaitė esate dvynės. Kokia ta patirtis – būti dvyne?

Kartais pagalvoju, kad reikėtų kokią knygutę apie dvynius išleisti, kuri paaiškintų ir patartų pirmiausia suaugusiesiems, kaip reikia elgtis, o svarbiau – kaip nesielgti su jais... ir kad dvyniai yra beveik normalus žmonės... (juokiasi). Išoriškai gali atrodyti, kad esame labai artimos, čia tiesos taip pat yra, bet pastebėjome (ypač tai nutikdavo ankstesniais gyvenimo kartu metais), kad neretai konkuruodavome, ir tą konkurenciją dažnai išprovokuodavo kasdienis mūsų lyginimas.

Džiaugiuosi, kad atsirado artimų bičiulių, draugų, kurie manęs dažnai klausdavo: „Kas tu esi? Kokios tavo dovanos? Ką tau mieliausia daryti?“ Nemažai užtruko, kol nustojau imituoti sesę, lygintis su ja, daryti įvairius bendrus projektus, kurie tiesiog prarydavo laiką ir mane pačią. Bet Eglė išliko geriausia mano darbų kritikė, žinau, kad niekada nemeluos ir tikrai nenutylės, jei kas nepatinka.

Va, būtent – kiek jūs panašios? Turiu omeny – ne išore, o vidumi?

Man būtų paprasčiau pasakyti, kiek mes iš išorės panašios. Matau tas pačias raukšleles prie akių, nes ji lygiai taip pat šypsosi... Dantys panašūs, gal jos šiek tiek didesni (juokiasi). Ji kartais ne laiku, kaip ir aš, juokiasi. Kartais atpažįstu jos tokį elgesį, gal kiek nederamą, pavyzdžiui, norą girtis, bet matau, jog aš elgiuosi lygiai taip pat. Yra nemažai tokių išorinių veiksnių suformuotų panašumų. Sakysim, dėl tam tikrų aplinkybių ir jinai, ir aš galėdavome viešai apsižliumbti. Taip būdavo mokykloje. Ir jai, ir man būdavo gėda tuo pačiu metu.

Tokių atpažinimų yra, bet kalbant apie tą sielos panašumą nebūtinai reikia būti dvynėmis, norint atrasti panašumų, visi žmonės panašūs, ir labiau nei įsivaizduojame.

Kada jūsų keliai išsiskyrė dėl interesų?

Kai buvome septyniolikos metų, pabaigus mokyklą ir renkantis specialybę. Aš pasukau labiau intravertišku keliu, dėl aplinkybių, kurios tuomet susiklostė. Mano sesuo buvo labiau ekstravertė, visada turėdavo daugiau energijos. Ir jeigu ji darydavo kokius nors projektus, tai jie būdavo dideli, ryškūs, spalvoti...

Vienu metu nusprendėme, kad mes nebegalime kartu eksponuoti darbų, nes jie netgi savaip trukdo vieni kitiems.

Piešti turbūt irgi pradėjote kartu?

Taip, kartu (juokiasi). Taip nutiko, jog mes abi įstojome į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, o aš tyliai tikėjausi, vos ne meldžiausi, kad tik neįstočiau, bet atsitiko, kaip atsitiko. Mus ir tenai lygindavo, sakydavo: „Tu niekada nenupieši taip, kaip tavo sesutė.“

Tik vėliau supratau, kad iš tiesų vaikams labai svarbu sutikti kokį gerą dėdę arba gerą mokytoją, kuris sakytų: „Tau ir nereikia taip. Tavo stiprioji ypatybė – visai kita, štai ji.“ Taip atsirado kaligrafija, meilė raidėms.

Kaip piešimas iš viso atsirado jūsų gyvenime? Ar tai buvo šeimos tradicija?

Ne, tradicijos nebuvo, tėvai – inžinieriai. Tiesa, mama visada norėjo dainuoti, turėjo gražų ir stiprų balsą, bet giminės vyrai jai tiesiog uždraudė tobulintis šioje srityje. Anuomet jiems tai atrodė nepadoru. Manau, ši mamos patirtis buvo lemiama jos sprendimui kreipti mus kūrybos link. O mes tiesiog mezgėm, paišėm, – nuo penkerių metų.

Turėjau pakankamai stiprų vidinį pasaulį“

Paišėte vaikystėje, paauglystėje iki keliolikos metų. O kas buvo paskui?

Toliau – jau kitoks, sunkesnis gyvenimo etapas... Jo netikslinga būtų gailėtis, tačiau įgūdžių, kurių galėjau gauti tada, teko gerokai vėliau įgyti.

Aš tiesiog turėjau gana lakią vaizduotę, kuri mano vidinį pasaulį darydavo realesnį už tą, kuris mane supo, ir man būdavo lengva užsidaryti ir jame nugrimzti. Ir per visas pamokas mokykloje taip galėdavau į langą žiūrėti. Džiaugiuosi, kad mokyklą kažkaip pabaigiau (šypsosi). Tada ji dar buvo ta vieta, kur tokius savotiškai paglobodavo.

Tuo metu gimė specifiniai piešiniai. Kai negali pasakyti nė žodžio, nesi labai įgalus rašyti, tada paišai, ir aš pamačiau, kad stipriai galima nupaišyti.

Tai dažnai ir prajuokindavo, ir tiesiog liūdesį išprovokuodavo, ir gaudavau dėmesio, kurio tuomet trūkdavo... Turbūt tai buvo kitokio mano paišymo pradžia, būdas išsisakyti, papasakoti piešiniu.

„Baltoji Besilaukiančioji“. Iliustracija iš knygos „Švytinti Vilnius“

Kaip Tavo gyvenime atsirado tikėjimas?

Manau, kad jis visuomet buvo, na, nereikėjo labai stengtis tikėti. Būna, kad vieni nušvinta staiga, kitų atsivertimą išprovokuoja įvykiai, aš išgyvenau švelnią trauką Dievo link. Atsimenu, kai atšilus orams eidavau pro šventorių į mokyklą ir pro atviras bažnyčios duris girdėdavau kunigo palaiminimą, trumpam sustodavau ir išsišiepus keliaudavau toliau. Tokių paprastų šiltų patirčių būta ir daugiau.

Kiek pamenu save, nuo vaikystės klausinėdavau visų aplinkinių, iš ko tas pasaulis sudarytas, kodėl jis toks yra. Tikėjimas aiškesnę formą įgavo jau būnant 16 metų.

Kadangi tėtis ėjo aukštas pareigas, o mama buvo mokytoja, tai pakrikštytos buvom paslapčiomis.

Gana vėlai, šešiolikos metų, priėmiau Pirmąją komuniją, bet dariau tai labai sąmoningai. Mes su sesėmis pačios pasirinkome.

Ir kur tikėjimas vedė?

Kadangi trūko gilesnio tradicijos pažinimo, mane vėjas nunešė kitur. Aš atsiradau tarp tų, kurie (kaip man, paauglei, tuo metu atrodė) gali atsakyti į mano poreikius, tuomet tokiems, šešiolikos–septyniolikos metų, dažnai taip nutinka, kai skubama – atsidūriau tarp evangelikų. Ten praleidau vienuolika ar dvylika metų.

Paskui grįžai prie katalikų tikėjimo? Kodėl?

Na todėl, kad klausimų daugėjo, o atsakymų negalėjau rasti. Džiaugiuosi dėl tradicijos, kuri yra be galo gili, be galo gyva, tuo tarpu kitur ji buvo visaip interpretuojama.

Sakoma, kad tikėjimas ir kūryba, labai siejasi...

Taip, kūryba, vedanti žmogų Dievo link.

Ar galėtum papasakoti, kaip Tau tai siejosi? Ką Tau kūryba reiškia gyvenime? Ką bandai joje atrasti?

Bandau atrasti... ir dalytis... Manau, mes sąmoningai ar ne visi kažkuo ir kažkaip dalijamės... Galbūt dailininko, kaip ir bet kurio kito kuriančiojo, profesija šiuo požiūriu yra itin „užaštrinta“. Esi priverstas visų pirma sau pačiam aiškiai suformuluoti mintį, o vėliau rasti jai formą. Tos paieškos – tai kasdienis gyvenimas. Taip suprantu, jog negali duoti daugiau, negu esi gavęs, ar daugiau, nei kas esi. Ir tai yra pamatiniai mano kūrybos impulsai. O jeigu matau, kad meluoju, tiesiog stengiuosi sustoti. Tas pat, jei bandau įsiteikti ar kažką imituoti... Nors ir taip nutinka. Dėl to ir sakau, kad man kūryba yra gyvenimas.

„Mano brolis Kazimieras“. Iliustracija iš knygos „Švytintis Vilnius“

Pabandom dar kartą“

O vėžys – Tavo liga, su kuria susidūrei, kūrybai, aišku, turėjo įtakos?

Žinoma, liga turėjo nuostabią įtaką. Tai buvo įdomi patirtis todėl, kad atsipalaidavau, dingo bet koks noras įsiteikti žiūrinčiajam. Kai supratau, jog viskas – aš nebekontroliuoju situacijos, kad tai tik labai mažai nuo manęs priklauso, sukūriau vienus šviesiausių savo darbų.

Man nereikėjo niekam įsiteikti, niekam patikti, tiesiog – tas nuostabus žinojimas, kad tau nereikia niekur skubėti, jog tu gyveni šiandien. Ir tai, ką tu padarei šiandien, jau yra padaryta. Jokių išankstinių planavimų...

Iš ciklo „Jobo istorija“

Kiek laiko reikėjo, kad galėtum apie ligą kalbėti kaip apie dovaną?

Tam tikras lūžis įvyko pakeliui į išgijimą, dėl to ją priėmiau kaip dovaną. Nes liga ir atėjo ne taip jau atsitiktinai. Ją savotiškai išprovokavau. Priežasčių susirgti būna labai skirtingų. Atsigręžusi atgal, dabar matau – tai buvo pasekmė.

Ką reiškia – „išprovokuoti ligą“?

Populiariai kalbant – ją išprovokavo negatyvus mąstymas... Tuomet jis buvo labai stiprus. Ir kai paauglystėje arba dar anksčiau nesusidoroji, nežinai, kaip įveikti sunkumus, esi užsidaręs ir esi, sakykim, jautresnis... Viskas galbūt atrodė aštriau, negu yra iš tikrųjų realybėje.

Kartais, kai nematai išeities, toji išeitis, atrodo, galėtų būti mirtis. Nedrįsdamas to padaryti ar nematydamas kitos išeities, esi priverstas su ta mintimi gyventi,o tai nuodija. Ir Olandijoje teko su gydytojais kalbėtis – jie sakė: „Jeigu tu nenori gyventi, mes tau nepadėsime.“ Tai ir buvo didžiausias lūžis. Pradžioje – pasirinkimas gyventi, o paskui – visa kita...

Ar galima būtų plačiau – apie pasirinkimą gyventi...

Tuomet, kai neveikė jokios didžiulės vaistų dozės, vieni mieli žmonės man pasakė: „Tau tiesiog reikia pasirinkti. Ir ne pajausti, ne išgyventi, bet labai „sausai“ – pasirinkti.“

Vieną rytą atsikėliau ir... sudariau iš naujo sandorį su Dievu. Nejuokauju, iš tikrųjų taip ir buvo. Labai gerai atsimenu, kai sakiau: „Pabandom dar kartą.“

Tam, kad sudarytum naują sutartį, vis tiek reikia, kaip psichiatras Franklis sako, „atrasti prasmę“... Kokia ji buvo tuo metu?

Ieškoti prasmės nelabai buvo laiko dėl sudėtingos situacijos... Dėl to labiau pasitikėjau intuicija, kaip ir dažnai gyvenime (juokiasi). Pradžioje – intuicija, o vėliau bandau įvardyti prasmę. Šiame gyvenimo etape galiu atpažinti tą nuogą tikėjimą – kai nieko apčiuopiamo neturi, bet reikia atsakyti.

Atsimenu, tokių atvejų gyvenime yra buvę, ir į juos būdavo visada su didžiule gausa atsakoma. O paskui – kaip Jobui sekėsi... Pradžioje Jobas pyko, bet jis niekada neprarado ryšio su Dievu, nors ir būdamas kritikuojamas kitų dėl priekaištų, o gal tiesiog tiesių klausimų. Manau, išgyvenusi ligą suprantu, ką Jobas turėjo omeny sakydamas: „Buvau girdėjęs gandų apie tave, bet dabar mano akys mato tave.“

Visada vyliausi, kad mane tam tikru būdu išves iš tų labirintų, iš mano pačios labirintų.

Pasveikus pavyko išvengti vaistų paliekamų didžiulių pasekmių. Dievo atleidimas buvo toks visa persmelkiantis ir šiek tiek užtrukęs mano sau pačiai, kad buvau nepelnytai visokeriopai apdovanota...

Bet – kaip koks alkoholikas ar narkomanas – visada jauti tą negatyvaus mąstymo pagundą. Turi būti budrus... Bet kai esi pasirinkęs gyvenimą, tu stengiesi tuos įgūdžius tobulinti ir savo ginklus pagaląsti.

Stebuklai tave pasirenka, o ne tu juos“

Kūryba turbūt gali būti irgi vienas iš tų ginklų?

Tai – savotiškas ginklas, nors kartais tų aplinkybių apsuptyje atrodo tarsi kokiu šiaudu mosikuotum. Bet kiekvienai parodai ar pasirinktai temai reikia laiko, kad jinai atrastų savo vietą... Kiekvienam darbui to reikia. Ir jei jau esi pasirinkęs tuo keliu eiti, žinai, jog po kurio laiko tie darbai išleis šaknis kažkurio žiūrinčiojo širdyje, galų gale tu pats juos galėsi priimti, įvertinti. Sakyti: „Taip, tai ir yra mano geriausias ginklas.“ Ir ypač dėl tos laiko stokos, kaip jau mums atrodo. Dėl to viso skubėjimo.

O temos kūrybai?

Temos? Kaip ir tikėjimas. Jos visada buvo šalia... Natūraliai kildavo iš to paties šulinio. Mano Šventasis Raštas (gėda kam ir parodyti) visas aptaškytas dažais... Atsiversdavau jį ir tiesiog rašydavau, išrašydavau pasirinktas vietas, kurios man tuo gyvenimo tarpsniu kalbėdavo, jas bandydavau interpretuoti. Galbūt ciklas „Sapiegų Madona“ jau buvo ilgesnio ieškojimo ir bendradarbiavimo su menotyrininkais išraiška, susijusi su Vilniaus bažnyčiose esančių šventųjų paveikslų ir skulptūrų istorijomis, bet vėlgi – per daug neatitolstant nuo stebuklų temų, kurios yra Šventajame Rašte.

„Vartų Marija“. Iliustracija iš knygos „Švytintis Vilnius“

Tad stebuklai yra viena iš tų temų, kuria sieki dalytis su kitais?

Noriu aš to ar nenoriu, bet juos išgyvenu. Galbūt Kūrėjas leidžia juos patirti dėl mano silpnumo... Tam tikri dalykai, pavyzdžiui, sveikata arba vaikų gimdymas žmonėms būna savaime suprantami, jie natūraliai tai išgyvena. Man taip nenutiko, reikėjo, kad įvyktų stebuklai. Tiesiog stebuklai tave pasirenka, ne tu juos. Ir jei per daug tam nesipriešini, matai, jog gali tas temas plėtoti.

Iš čia ir „Švytinčio Vilniaus“ ciklas?

Taip. Tai – votų istorijos. Ten – vien stebuklai. Atrodo be galo linksmos, komiškos tos istorijos, o iš tikrųjų jos – juodos-baltos. Mirties ir gyvenimo klausimai.

Ar piešiniai Jobo istorijos tema atsirado ligos metu?..

Jau pasveikus. Tuomet norėjau suprasti šią Jobo istoriją, kodėl ji svarbi man. Taip ieškodama atsakymo tuo pat metu kūriau Jobo istorijos darbų ciklą.

Kokie dailininkai Tau darė įtaką? Ar nėra tarp jų Marco Chagallo?

Kiekvieną darbų ciklą kurdamas atrandi mokytojų, iš kurių gali pasimokyti, kaip jie vieną ar kitą detalę perteikia. Kai kas nors patinka, bandai atsakyti sau į klausimą, kodėl patinka – kad galėtum tai padaryti.

Chagallas buvo visada toks lydintis, šalia esantis, tų ypatingųjų knygų lentynoje, kad visada galėtum pasižiūrėti prireikus. Jis tarsi Šventraščio iliustruotojas. Vienas iš tokių olandų – Henkas Helmantelis, kurį teko laimė ir susitikti. Dažnai paveikdavo ir darbai, ir pats žmogus, ir jo gyvenimo nuostatos. Tas dailininkas tapo, atrodo, labai paprastus dalykus – natiurmortus. Bet nesu mačiusi tokių iškalbingų natiurmortų.

Tada supranti, kad visai nesvarbu, ką paišai. Arba tas kūrinys tave „paliečia“, arba ne.

Mokydavausi ir iš Rembrand'to, kurio apšvietimo paslaptis bandžiau išsiaiškinti. Mokiausi Velazquezo ramybės. Tas pats, atrodo, ir nuvalkiotas Picasso, bet tam tikri jo periodai, jo drąsa imponuoja. Tai daugiau jau susiję su iliustracijomis. Yra ir tokių kaip antai Beato Angelico kuris lydi mane nuo studijų laikų.

Ar yra mėgstamiausias iliustruotojas?

Dabar, neseniai grįžus iš Bolonijos vaikų knygų mugės, tikrai negalėčiau atsakyti, nes yra tokia begalė gerai dirbančių iliustruotojų, kurie puikiai įvaldę ne tik formą, bet ir iliustracijų turinys itin stiprus. Jų piešiniai yra neįtikėtinai paveikūs. Tai ne tiesmukas teksto perpaišymas, bet kalbėjimas labiau metaforomis.

O kiek Tu esi iliustruotoja?

Iliustraciją aš labiau suprantu kaip tam tikros minties, „esančios tarp eilučių“, perteikimą. O pastaruoju metu toji mintis būna mano pačios rašyta, žinoma, jei ją pavyksta suformuluoti.

Smagu, kad iliustruojant dalyvauja ir protas, ir intuicija, ir gerai ištreniruota ranka.

Tą kryptį pasirinkau anksti, prasidėjo nuo tų pačių piešinukų, kai bandydavau ką nors pasakyti ar savo artimui, ar draugams. Aš vietoj parašyto laiško tiesiog jį nupiešdavau, ir būdavo smagu matyti reakcijas. Ir supratau, kad reikia tą tęsti. Taip ir pirmą knygos užsakymą gavau, padovanojus vienam bičiuliui, olandų rašytojui, savo pieštą atviruką-laišką.

Iliustracija iš Ievos Babilaitės knygos „Čiauškančios raidės“

Aš iš tikrųjų pasakoju vaizdais“

Kaip bendradarbiauja iliustruotojas ir rašytojas?

Labai paprastai. Leidykla ir teksto autorius renkasi dailininką, jei jo stilius priimtinas, ir dailininkas sugeba bendradarbiauti, taip ir įvyksta. Dailininkai yra egoistai, jie nori būti svarbiausi, bet... Jei nori iliustruoti, turi palenkti sprandą ir įsiklausyti. Tikslas nėra, kad vizualus knygos sprendimas konkuruotų su užrašyta mintimi, tai dviejų autorių dialogas.

O kaip sekėsi kurti „Švytintį Vilnių“?

Tai buvo vienas mieliausių bendradarbiavimų su poete Elvyra Kučinskaite ir leidykla „Žara“. Kūrėme jį kartu, Elvyra rašė tekstus. Tas ryšys dirbant buvo tiesiog lengvas ir kaip su žmogumi, ir kaip su kūrėja. Ji man atsiųsdavo tekstą ir sakydavo: „Tu tik pasakyk, jei tau kas nepatinka.“ Turbūt sutiksit, nedažnai poetai taip elgiasi. O man atrodė, kad aš prieš tą kompiuterį 10 kartų nusilenksiu ir gal šiaip taip išdrįsiu ką nors pasakyti. Taip pat smagu dirbti su žmogumi, iš kurio gali pasimokyti, ypač tarpusavio santykių.

O mintis buvo tokia, kad tai būtų meditacijų knyga – pažiūrėti, paskaityti, padūsauti. Taip pat kurdama vyliausi, jog ši knyga padės atrasti sakraliausias miesto vietas ir nueiti savotišką piligrimo kelią. Ji buvo kuriama labai palaipsniui. Tokio tipo knygos negali gimti greitai. O man buvo smalsu išsiaiškinti ženklus, kuriuos dažnai matydavau bažnyčiose, vadinamuosius votus. Tiesiog norėjau suprasti, kas už jų slypi. Pradėjau domėtis. Gavau be galo įdomių tekstų iš Rūtos Janonienės ir kitų. Mačiau, kad kiekvienas ženklas slepia istoriją. Taip pat buvo aktualu suprasti ir savo pačios santykį su šventaisiais paveikslais, skulptūromis.

Tad ši tema taip pat atsirado iš poreikio suprasti. Intuicija kuždėjo, jog egzistuoja tasai paslėptasis Vilnius, šiuo atveju – daug nepažinto meno. Ir bandžiau naujai pažinti bent pagrindines vietas: Jonų bažnyčia, Filaretų Dievo Motina – Juodoji Marija, nuostabus Baltosios Marijos Trakų bažnyčioje atradimas, tie patys Aušros Vartai, nors ir anksčiau ir lankyti...

Ta sėkla, kuri buvo pasėta kuriant tuos darbus, auga. Kai kurios Vilnius vietos man buvo atradimas, o kai kurios – pagilinimas. Tada ir pradedi suprasti, kodėl jos tave taip traukia.

O galėtum nekurti?

Bandžiau. Buvau kelis kartus sesei atidavusi visus dažus... Ir vis atsiimdavau kitą dieną.

Man gal kokių devyniolika ar dvidešimt metų buvo. Protinga patikrinti save anksčiau... Dabar būtų baisu save tikrinti (juokiasi). Bet panašu, kad ilgai nesugebėčiau be piešimo – labai niežti rankos. Bet jei nepieščiau, galbūt kūrybingai taisyčiau mašinas ar dar ką krapštinėčiau. Tik esu iš tų nevalingųjų, kuriems reikia tam tikrų datų darbams pabaigti. Vaizdinio vedama, susigalvoju sau kažkokį tekstuką, labai paprastą, nes tekstai – ne mano sfera. Ir tada bandau tą vaizdinį paversti knyga. Nes šis formatas man yra aiškiausias ir aprėpiamas, o ir data būna nurodoma, iki kada pateikti darbus.

Įdomus tas Tavo noras pasakoti piešiniais...

Taip. Bet man be galo saldus tas jausmas. Aš iš tikrųjų pasakoju vaizdais. Kartais ant savęs pykstu, kad man pritrūksta žodžių.

O jei rašytum, būtum poetė ar prozininkė?

Lenktynininkė... (juokiasi). Poetė? Norėčiau ja būti. Būna, vaikystėje nori būti gražuole ar dar kuo nors. O aš norėjau būti protinga. Bet ne viskas nutinka, kaip norima, bet gal ir nereikia.... Jei man sektųsi, aš būtinai eiliuočiau. Kartais išsprūsta, bet tik išsprūsta. Bet palikime tai tam tikro laikotarpio svajonių sferai. Puikiai matau, jog trūksta įgūdžių, amato reikia, dėl to nepretenduoju, bandau atrasti viduriuką, daryti tokias vaizdais pasakojančias knygas.

Iliustracija iš Ievos Babilaitės knygos „Čiauškančios raidės“

Ar yra atskirų Tavo piešinių, kurie nebūtų planuojami guldyti į knygą?

Žmogus turi būti be galo stiprus, kad eitų atskirai – vienas: kurtų darbus, surengtų iš jų atskirą parodą, negaudamas atsako – nebūtinai tik žodinio ar reakcijų – bet apčiuopiamo, duonai su „rududu“ sviestu... Aš bandau sau susirasti šiek tiek saugesnę nišą. Gal tai tik iliuzija... Įdomu bendradarbiauti. Daug laiko praleidžiu viena, dėl to man bendradarbiavimas su rašančiu žmogumi, su leidykla – padeda neužsisklęsti bent jau laikinai, o daugiau ir nereikia.

Galima dalytis atsakomybe?

Taip, ir būti šiek tiek priklausomam. Be abejo, kai tau per daug užkrauna saitų, nori išsilaisvinti.

Tad dailininkas negali išsilaikyti iš kūrybos?

Manau, ne. Yra tik vienas kitas. Ir nebūtinai kalbama apie dailininkus – apie visus menininkus. Jie dauguma dėsto arba kai ką daro papildomai. Arba sėkmingai išteka (juokiasi).

Paskutinis klausimas: ar tikėjimas nevaržo kūrybos?

Jeigu aš susikuriu tam tikrą valdančio ar despotiško Dievo, Kūrėjo, įvaizdį, kuris neatitinka realybės, tada tai be galo varžo. Bet pakanka pakelti akis, apsidairyti, pamatyti gamtą, kaip ten viskas sukurta. Dievas kartais atrodo, švelniai tariant, pamišęs, kai matai tokį kūrybingumą. Tada supranti, – negi tai gali varžyti?

Kalbino Andrius Navickas ir Antanas Šimkus

Daugiau autorių straipsnių galite rasti autorių puslapiuose: Andrius Navickas, Antanas Šimkus.