Jono Žukausko nuotrauka (eFoto.lt)

Vienintelis mėnuo mūsų kalendoriuje turi medžio pavadinimą – tai šis įdienojusios vasaros liepos mėnuo. Labai tinkantis atostogoms, nes gamta dar nepavargusi nuo saulės, ir diena ilga, o naktys šviesios. Šiemet mūsų lietuviška vasara labai kvepia liepų žiedais. Vilniuje jos pražydo nepaprastai anksti – apie birželio vidurį, o štai pajūryje, – tik po mėnesio. Nedidelis mūsų kraštas, bet kokie fenologinių reiškinių skirtumai!

Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie savo sodybos. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepomis visą sodybą apjuosdavo bitininkai, – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus.

Liepų alėjos dažnai juosdavo ir dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Kaip gera pastovėti pavėsyje po dūzgiančiu bitėmis milžinišku medžiu ir svaigti nuo jo aromato...

Mūsų miškuose savaime auga mažalapė liepa, o parkuose rasime per dešimtį rūšių. 1588-aisiais išleistas Lietuvos Statutas draudė naikinti liepynus. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti.

Kernavėje savaitgalį vykusiose Gyvosios archeologijos dienose galėjome stebėti iš liepos karnos padaromus kibirėlius, visai nepralaidžius vandeniui. Iš kamieno kaimo žmonės išskobdavo visokius indus: ir medui laikyti, ir kūdikiui maudyti. Tai gorčiai, kubiliukai, geldutes ir visokie kiti. Mediena minkšta, perdžiuvusi neskyla, gražiai balta. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo skulptūrėlių plastiką. Žodžiu, tikrai daugeliui dirbinių tinkantis medis.

Apskritai liepa yra moteriškumo simbolis. Juk gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos pasodinama liepaitė, berniukui – ąžuoliukas. Gyvenimo dalią, likimą senajame baltų tikėjime skiria deivė Laima. 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas.

Viską kuo smulkiausiai užrašęs, pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“.

O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos“.

Nebėra tos šventosios Laimos liepos prie Rambyno; tačiau ten apsilankyti tikrai verta, – kiek įdomybių: nuostabus Nemuno vaizdas, Martyno Jankaus spaustuvės muziejus, baltųjų gandrų kolonija, memorialinės Bitėnų kapinaitės. Šiemet per Jonines ant Rambyno pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, simboliškai vaizduojantis senosios baltų religijos dievų trejybę – Patrimpą, Perkūną ir Patulą.

Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istorinė atmintis išsaugojo kai kuriuos vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime netoli Rusnės. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad vasaros saulėgrįžos šventės Mažojoje Lietuvoje vykdavusios po liepos medžiais.

Pasak jo, prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa. Tą vietą žmonės vadino Nuodėmių dauba, nes kuršininkai žvejai senovės apeigas ten atlikinėdavo dar ir XVIII amžiuje. Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Tai buvo tikima, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius. Bereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime.

Žinant lietuviškųjų papročių ir tradicijų artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio mitologizavimo pėdsakus. Paminėtoms istoriografinėms žinioms antrina liaudies daina, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Po liepa mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų turi potekstę, išreiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį.

Dainose apie liepą esama netgi kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų:

         Oi girdžiu – ūžia                      Pačioj gilumėlėj

         Jūrelės marelės.                       Užaugo liepelė

         Jūrelių marelių                         Devyniom šakelėms.

Liaudies daina – tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos pažadinti jausmus, sukelti emocinį išgyvenimą. Jos tekstuose slypi praeities kartų pasaulėjauta.

Senovės lietuviui liepa – gyva būtybė: 

Sūneli mano, mano jaunasis,   

Imki kardelį, kirski liepelę.       

Pirmąsyk kirto – tik pabaltavo, 

Antrąsyk kirto – kraujai tekėjo, 

Trečiąsyk kirto – ir prakalbėjo:

„Berneli mano, mano jaunasis,

Žalia liepelė – tavo mergelė,

Tankios šakelės – baltos rankelės,

Smulkūs lapeliai – meilūs žodeliai...“

Vasaros kelionių metu labai verta aplankyti įdomų praeitimi ir gamta Papilės miestelį Žemaitijoje, – jo parke auga penkiolikos kamienų šimtametė liepa – vienintelė tokia mūsų krašte. O užsukus į Plungės parką, būtina sustoti po legendine Smuikininko liepa.

Ją kitados pasodinęs varganas elgeta; laistė ją ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė – elgetos ašaros. Tikrąją jo meilės istoriją liepa papasakotų, kai rudenį, lapams krintant, pro šalį eitų žmogus, kuris būtų gyvenime tik vieną kartą tikrai mylėjęs…