Apie Milošą šiomis dienomis tiek daug rašoma ir kalbama, kad susidaro įspūdis: viskas jau pasakyta. Tačiau skaitydama supratau, kad tai – besikartojantys tekstai, teatskleidžiantys mažą žmogaus gyvenimo dalį. Kita, didesnioji – jo kūriniuose, kurių į lietuvių kalbą išversta labai nedaug.

Kai prieš kokį 15 metų skaičiau „Isos slėnį“, ir pats Milošas, ir jo Isos žemė man buvo kaip koks egzotiškas atradimas, traukiantis, viliojantis paslaptimi. (Labai norėjosi tą žemę pamatyti, bet norėjimas išblėso, atsiradus kitiems norėjimams!) Česlovas Milošas – vienintelis ligi šiol lietuvių kilmės rašytojas, apdovanotas Nobelio premija, – taip įtaigiai, su vaikišku naivumu pasakojantis apie sulenkėjusių lietuvių būtį, kurioje formuojasi ir mažojo Tomo-Česlovo dvilypė pasaulėjauta, vėliau, jau suaugus, skatinusi ieškoti savosios tapatybės: Kas aš esu? Kur mano Tėvynė? Šis nuolatinis ieškojimas ir buvo jo modus vivendi: iškentėtas, bet atveriantis žmoguje intelektualines-emocines galias. Nuolatinis savęs klausinėjimas, lyg srūvantis šaltinis ar upės versmė, neleidžianti užsnūsti minčiai, anot Mindaugo Kvietkausko, ir darė jį atvirą tapatybės sudėtingumui.

Šio žmogaus-poeto esmę man labiausiai atskleidė amerikietės Džein iš Kalifornijos (pavardės neužsirašiau) Milošui skirtas eilėraštis. Išgirdau jį Česlovo Milošo gimtinėje, Šeteniuose, jubiliejinio gimtadienio šventėje. Pagalvojau, kad skirtingų tautybių, bet panašią patirtį turintys žmonės gali geriau suprasti vieni kitus nei tos pačios kultūros atstovai.

Džein eilėraštyje – visas Milošo gyvenimas: Šeteniai, kur prabėgo vaikystė, Vilniaus laikai, Krokuva, Paryžius, Amerika. Pirmasis eilėraštis, prasidėjęs galbūt nuo pamiršto miško tako, sutiktos mergaitės, nuo akmeniu užmušto žalčio (Milošo vaikystės metais būdavo padedami dubenėliai su pienu žalčiams) – visa telpa poetės vadinamoj „vakaro laiko taurėj“, kai juodviem kalbantis apie pasaulinę literatūrą, Poetas nuolat sugrįždavo prie Nevėžio, kur plūkauja vandens lelijos, prie dainų apie rūtas, apdainuotas valstiečių moterų… Ir Meksikoje, ir Lietuvoje per Vėlines kapinėse būdavo paprotys deginti laužus: „Ką atnašaujame mirusiems, atnašaujame sau“, – sako meksikiečių kilmės poetė Džein, atvykusi iš Kalifornijos pamatyti Isos slėnio. Ir atnešusi eilėraštį kaip padėką Poetui.

Pamiršusi namuose fotoaparatą, nusiminiau, negalėsianti įsiamžinti nei Isos slėnyje, nei prie dvarvietės liepų. Antra vertus, pasijutau niekam neįsipareigojusi: reportažo iš šventės nebus, tad galiu leisti mintims ir pajautoms dūzgėti kaip toms bitėms liepžiedžiuose. Prisiraškome jų pilnas rieškutes. Sultingi, kvepiantys medumi liepžiedžiai iš Česlovo Milošo tėviškės! Nelyginant Prusto romane, skleisis arbatos puodelyje – prisiminimuose būtasis laikas kiekvienam bus padaugintas savais išgyvenimais...

Ankstokai atvykę turime laiko neskubėdami vaikštinėti senojo dvaro alėjomis. Prie baigiančio užakti tvenkinio – Algimanto Sakalausko išdrožta mistinė juodoji kiaulė, vis pasirodanti nakties tamsybėse... O ir šiaip visokių mistinių būtybių tame prosenelio Simono Siručio įkurtame (kadaise! Net 1830-aisiais!) dvare buvę. Šitaip susipynė seni, pagoniški pasakojimai su vaiko fantazija.

Dvaro vietoje pasodinti ąžuolai. Čia 1999 metais nutarta tokiu būdu įamžinti suniokoto dvaro (kolūkio pirmininkas jau buvo sumūrijęs pamatus nuosavam namui – graži vieta!) atgimimą ir naują pradžią. Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorius Aleksandras Fiutas, pažinojęs Nobelio premijos laureatą net 20 metų ir su juo kartu lankęsis Lietuvoje, sakė, kad bendraujant Česlovas Milošas niekad nebūdavęs sentimentalus, į patosą puldavęs taip pat retai, mėgdavęs konkretumą, nenorėjęs kalbėti apie praeitį, tuoj pat užvesdavęs kalbą apie ateities planus, apie tai, ką galima padaryti, kad būtų atkurtos šios vietos. Jam rūpėjo ir paribiuose gyvenantys žmonės, domėjosi abiejų tautų partneryste – kultūriniu dialogu. Kadangi pakritikuodavo lenkiškąjį nacionalizmą, lenkų „patriotų“ buvo ne itin mėgstamas. Ir vėl, anot Mindaugo Kvietkausko, tariantis dėl šių metų paskelbimo Milošo metais, lenkų pusėje diskutuota ilgiau, nors pats Poetas save laikė lenkų tautybės.

Už kokius nuopelnus Česlovui Milošui buvo paskirta Nobelio premija? Už poeziją. Dažnas pasakytų tik tiek. Aš taip pat tos poezijos nebuvau skaičiusi. Ir ne tik todėl, kad jos maža išversta į lietuvių kalbą. Aukštas literatūros intelektualumas dažnai atbaido paprastą skaitytoją. (Milošo kūryba atvira viso pasaulio intelektualiniams lobiams, jis neabejotinai priklauso tautų erudicijos žiedui.) Bet po kūrybinės grupės (kurią sudarė aktoriai V. Kochanskytė, P. Venclova, dainininkė R. Preikšaitė, pianistė Š. Čepliauskaitė) programos, atkūrusios dvaro kultūros atmosferą (ilgos, puošnios suknelės, nerūpestingas dvaro panelių koketavimas, Šopeno, Šumano muzika), į kurią nuolat sugrįždavo Poetas, buvau „sužadinta“ gilesnėms Milošo kūrybos „studijoms“. „Pastovieji Poeto kūrybos motyvai-sugrįžimai prie vaikystės upės, apmąstant būties klausimus bei išreiškiant pasaulėjautą ir egzistencinius sąryšius su gimtine“, – kaip rašoma šventės programoje, mums (daugeliui) tebėra neatrasta žemė. Kas supras vaiko, augusio sulenkėjusių lietuvių dvare, kur visa gamta kalbėjo lietuviškai (bet čia pat buvo aiškinama, kad tai – mužikų, žemesniojo luomo, kalba), širdį ir tuos įspaudus, pasilikusius visą gyvenimą? Šią nelengvą lemtį Poetas pavertė Kūryba. Visi, norintieji ją suprasti, nėra skirstomi į lenkus ir lietuvius, nes visi tėra Milošo kelio piligrimai...