Specialiai dienraščiui „Bernardinai.lt“ iš Santandero

Santiljana del Mar, Kantabrija

Liepos 13-ąją Fausto Latėno muzikai karštai plojo Šiaurės Ispanijos klausytojai. Jo kūrinys „Pasodoblis“ nuskambėjo dvyliktą amžių menančiame Šv. Julijonos vienuolyne, esančiame Santiljanoje del Mar, Kantabrijos regione. „Pasodoblį“ atliko Austė Ovsiukaitė, klaipėdietė, šiuo metu – Berlyno menų universiteto studentė altininkė. Liepos mėnesį ji mokosi ir koncertuoja šiame Ispanijos regione organizuojame festivalyje „Encuentro de Música y Academia de Santander“ („Santandero akademinės muzikos susitikimas“). Festivalis ypatingas tuo, kad jo metu apie šimtą gabiausių aukštųjų instrumentinės muzikos specialybių studentų turi progą ne tik pasimokyti iš garsiausių tarptautinį pripažinimą pasiekusių savo instrumento specialybės meistrų, bet ir drauge su jais koncertuoti festivalio organizuojamuose koncertuose.

Fausto Latėno „Pasodoblis“ šv. Julijonos vienuolyne

Liepos 13-osios koncerte Austė atliko du kūrinius, skirtus altui, akompanuojant pianinui. Paklausta, kodėl pasirinko savo solo numeriui kaip tik Fausto Latėno „Pasodoblį“ (kūrinys altui ir fortepijonui, 1988), ji atsakė, kad šis kūrinys ją „persekiojęs“ beveik penkerius metus – nuo tos akimirkos, kai jį išgirdo atliekamą vienos studentės. „Bet aš vis nesijaučiau subrendusi pati jį atlikti, kol pernai mano dėstytojas Berlyne pasakė, kad per dvejus studijų metus padariau didelę pažangą. Tuomet ir ryžausi įrašyti šį kūrinį pirmu numeriu į savo siūlomų kūrinių sąrašą.“

„Tokį sąrašą turi pateikti kiekvienas į Kantabrijos muzikos festivalį pakviestas studentas“, – paaiškino festivalio meno vadovas Peteris Csaba. Vėliau pagal šiuos sąrašus sudaromos būsimųjų koncertų programos, suderinama, kad nesikartotų tie patys kūriniai. Juk kiekvienas studentas festivalyje metu turi turėti savo „šlovės valandėlę“, tai yra solo numerį bent viename iš 50-ies koncertų, ir geriausia, kad tuo metu atliekamas kūrinys būtų mielas ir artimas atlikėjui.

Altininkė Austė Ovsiukaitė - Berlyno menų universiteto studentė, perėjusi Santandero festvalio organizatorių atranką. J. Micevičiūtės nuotr.

Taip Austė gavo progą supažindinti ispanų klausytojus su Fausto Latėno kūriniu. Tai – šiuolaikinės klasikinės muzikos kūrinys, taigi, anot vyraujančio populiaraus įsitikinimo, sunkiai suvokiamas klausytojams. Austė prisipažino ir pati nesuprantanti kai kurių XXI amžiaus akademinės muzikos kūrinių, nors vienas jos dėstytojas yra tvirtai įsitikinęs, kad tik suvokus šią muziką galima perprasti ir dabartinį gyvenimą. Tačiau solistė patikino, jog „Pasodoblyje“ yra vos keli netradiciniai akordai, o didžioji kūrinio dalis parašyta daugumai klausytojų įprasta „muzikos kalba“. Ir šią muzikos kalbą ispanų klausytojai kuo puikiausiai suprato, įvertino, ir priėmė su šiltu dėkingumu: juk lietuvių kompozitorius sukūrė variaciją populiaraus ispanų šokio melodijos tema. O jo atlikėja gavo progą pristatyti klausytojams lietuvių kompozitoriaus kūrybą. Toks skirtingų tautų, stilių, epochų derinys gerai atspindi šio festivalio pašaukimą.

Santandero akademinės muzikos susitikimas

Festivalis jau vienuolikti metai organizuojamas Šiaurės Ispanijos mieste Santandere. Šiemet į jį susirinko 70 jaunųjų atlikėjų, atstovaujančių dvidešimčiai tautybių, studijuojančių dešimtyje garsiausių Europos aukštųjų muzikos mokyklų, grojančių ne tik solo, bet ir orkestrinę bei kamerinę muziką. Jie mokysis ir koncertuos su pasaulinėmis garsenybėmis: smuikininkais Zakharu Bronu ir Silvia Marcovici, pianistais Claudio Martinez Mehneriu ir Galina Eguiazarova, fagotistu Klausu Thunemannu, obojininku Hansjörgu Schellenbergeriu, fleitininku Felixu Renggliu ar violončelininku Ivanu Monighetti, kuris, beje, čia atvyko tiesiai iš Lietuvos, kur liepos 6 dieną grojo Valstybės dienos šventėje Valdovų rūmuose (žr. fotoreportažą).

Šiemet atvažiavo ir Wolframas Christas, vienas iš nedaugelio pasaulinio garso alto meistrų. Austei tai buvo senos svajonės išsipildymas: „Esu klausiusis tiek jo įrašų, jis man yra vienas tų didžiųjų muzikos pasaulio dievų, o dabar pagaliau turiu galimybę pas jį pasimokyti, su juo groti. Kai festivalio meno vadovas atrankos etapo metu manęs paklausė, kodėl norėčiau jame dalyvauti, atsakiau, kad dėl Christo.“

Dalyvauti festivalyje jaunieji muzikantai kviečiami asmeniškai. Festivalio meno vadovas Peteris Csaba pats lankosi aukštosiose muzikos mokyklose, klausosi atlikėjų, ir sudaro potencialių dalyvių sąrašą – jo tikslas yra atrinkti žmones, kurie per keletą dienų sugebėtų „susigroti“ taip, kad virstų „festivalio orkestru“ ir jo diriguojami grotų iškilmingame festivalio atidarymo koncerte. Jis pabrėžė, jog čia svarbus ne tik atlikėjo meistriškumas, bet ir jo asmeninės savybės, gebėjimas įsiklausyti į kitą žmogų, grojantį drauge su juo, susiderinti – dėl to Peteriui atrodo tokia svarbi kamerinės muzikos atlikėjo patirtis: juk norint groti mažoje grupėje tiesiog būtina išmokti būti lanksčiam ir bendradarbiauti.

Austė prisimena, kaip jai ir bendramoksliams universiteto vadovybė pranešė, jog kitą dieną bus perklausa. Nuostabiausia, kad jos klausydamasis Peteris Csaba nieko neįrašinėjo. „Jo turbūt puiki atmintis“, – sakė Austė. O šių eilučių autorė tuo įsitikino, kai garsusis dirigentas ir smuikininkas prisiminė savo apsilankymus Lietuvoje, išvardydamas bent trijų mūsų dirigentų vardus ir pavardes. Peteris Csaba Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus kvietimu mūsų šalyje yra svečiavęsis tris ar keturis kartus. Paskutinįsyk jis aplankė mūsų kraštą prieš penkerius metus, kai, anot maestro, „buvo pastatyta dar tik pora tų baisių dangoraižių“. Csaba ilgai kalbėjo, kaip jį sužavėjo Vilniaus senamiestis ir apie tai, kaip šiltai jis prisimena mūsų kompozitorių Jurgį Juozapaitį, patikėjusį vieno savo kūrinio premjerą kaip tik Peterio Csabos tuo metu vadovaujamam ir diriguojamam „Musica Vitae“ (Švedija) orkestrui.

Didysis festivalio orkestras groja dviejuose iškilminguose festivalio atidarymo ir uždarymo koncertuose. Tačiau visą liepos mėnesį festivalio dalyviai, susibūrę į mažus kamerinius ansamblius, koncertuoja tiek didžiausiose regiono sostinės Santandero salėse, tiek ir gražiausiuose regiono architektūriniuose paminkluose. Austei kaip tik ir atiteko žavioji Santiljanos kolegiata (bažnyčios ir benediktinų vienuolyno kompleksas), įsikūrusi Smaragdinėje pakrantėje (Costa Esmeralda) – aštuonių šimtų metų romaninės architektūros šedevras, nuo 1889-ųjų paskelbtas valstybinės reikšmės paminklu.

Lietuviškas pasodoblis po Santillana kolegiata skliautais. Nuotr. aut. Elena Torcida

Bus daugiau