Birželio pabaigoje Seime pasirodė dar viena krikščioniškosios politikos iniciatyva – “Mažieji maldos pusryčiai”. Parlamentinės maldos grupės pirmininkas Egidijus Vareikis pakvietė Seimo narius prie kavos puodelio diskutuoti tema „Ar politikams reikia šventųjų?“.  Birželio 29 dieną įžanginš pranešimą padarė Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas, o duskusijje dalyvavo keletas Seimo narių: M. Adomėnas, R. Baškienė, A. Baukutė, A. Dumbrava, E. Jurkevičius, A. Ramanauskaitė-Skokauskienė bei E. Vareikis. Prisimindami šv. Tomą Morą, kurį popiežius Jonas Paulius II 2000 m. paskelbė politikų globėju, jie svarstė, kaip šventumo galima siekti šiandienos politiniame gyvenime. Šis tekstas yra ten nuskambėjusių minčių aidas.

Politikų gyvenimas ypatingas tuo, kad, pasak Anriaus Navicko, jų darbas yra padidintos rizikos zonoje. Būti nuolatiniame dėmesio centre, prisiimti atsakomybę dėl reikšmingų sprendimų ir laviruoti tarp interesų susikirtimų yra sudėtingas iššūkis siekiant šventumo. Kiekvienas žmogus gyvenime neša savo kryžių ir nors politikų kryžius iš šalies atrodo puošnus ir brangus – auksinis, neretai daug lengviau yra nešti paprastą – medinį – kryželį. Tačiau sau skirto kryžiaus niekas pats pasirinkti negali. Galime džiaugtis tuo, kas esame arba kuo nesame, tačiau tai nėra mūsų nuopelnas.

Politika yra kompromisų vieta. Krikščionys nesitiki žemėje savo jėgomis sukurti tobulą santvarką, tačiau kiekvieno krikščionio pareiga yra uoliai stengtis, kad žemiškas gyvenimas būtų kuo artimesnis Dangaus Karalystei. Taigi dažniausiai politikams tenka rinktis ne tarp gėrio ir blogio, bet ieškoti mažiausiai blogo iš visų galimų variantų. Vis dėlto kompromisas neretai suvokiamas neteisingai, manant, kad siekiant kompromiso tenka išduoti dalį savo idealų. Iš tikrųjų siekiant kompromiso reikia susimažinti šiame etape siekiamų tikslų apimtis, kad pavyktų bent dalimi priartėti prie idealo, tačiau to nedaryti kitų idealų sąskaita.

Tarp politikų visuomet pasitaiko pasvarstymų, kokiai partijai būtų galėjęs priklausyti Jėzus Kristus. Vieni jo mokyme įžvelgia socialdemokratiją, kiti – konservatizmą, treti – laisvės revoliuciją. Katalikų bažnyčia nenurodo, kuri politinė srovė atitinka Kristaus mokymą ir neįpareigoja tikinčiųjų rinktis partiją, kuri save tiesiogiai sieja su krikščionybe. Tačiau užuot svarsčius, kokiu būdu Kristus galėtų būti mūsų partietis, reikėtų galvoti, kaip mes galėtume tapti Kristaus partiečiais. Kitaip tariant, stengtis partijų programas atnaujinti semiantis išminties iš Bažnyčios socialinio mokymo, o ne mėginti atrasti Kristaus žodžius, pateisinančius jau esamas programas. Tam gali padėti malda, kuria siekiama įsiklausyti, ko Dievas iš manęs nori ir ko man iš tiesų reikia, o ne monologu išsakyti jam visus savo poreikius.

Kalbai pakrypus apie politikos ir žiniasklaidos santykius buvo prisimintas palyginimas apie tai, kad žmonės yra tarsi musės arba bitės. Vienos puikiai žino kur yra išvietė, kitos mato už jos augantį rožių krūmą. Nors „musių“ žiniasklaidoje daugiau, tačiau save „bitėms“ priskiriantys žmonės stokoja veiksmų, kad mėšlo smarvė nenustelbtų rožių kvapo. Jei krikščionys skirtų maldai tą laiką, kai murma, tai, greičiausiai, nebebūtų dėl ko murmėti. Negana to, „politikos higienos“ žiniasklaidoje pasiilgę žmonės galėtų nustoti pykti tik tada, kai šmeižiami savi ir piktdžiugiškai šypsotis, kai iškreiptai rodomi oponentai. Apsisprendimas nuo neteisybės vienodai ginti tiek patinkančius, tiek nemėgstamus žmones duotų ženklų pokytį.

Svarbu, kad krikščionys liudytų negrauždami vieni kitų. Politikai neturėtų visiškai atsiriboti nuo balsuojančių kitaip, juos menkinti, ir tokiu būdu patys užsidaryti į „krikščionišką getą“. Suvaldyti nuodėmę, sugebėti padėti kitiems prasklaidyti melo miglą, temdančią Dievo sukurto pasaulio grožį, paneigti iliuziją, kad visi politikai iš prigimties yra blogi, atskleisti tapatumą tarp smulkių kasdienių eilinių piliečių suktybių ir valdžios korupcijos ir išmintingai pritaikyti Bažnyčios socialinį mokymą, padėjusį įveikti krizes ne vienai valstybei, yra šventumo siekiančio politiko iššūkiai. 

Kelias į šventumą yra nuolatinis veikimas, plaukimas prieš srovę. Ir gerai, kad nešamas kryžius yra sunkus, nes tuomet į tikslą einame tiesiausiu keliu. Kryžiaus našta apsaugo žmones nuo bergždžio klaidžiojimo šunkeliais.

Mažųjų maldos pusryčių sumanytojai tikisi, kad ši iniciatyva ilgainiui taps Seimo tradicija.