Sveikas, mielas skiautinėtojau,

nesu tikras, ar rašau iš tikrųjų – viskas kaip per sapną. Žinai tokį jausmą? Kaip per keletą sapnų. Nepamenu, kur savaitė prasidėjo ir kur baigėsi. Nežinau, ar pabusiu ir suprasiu, kad sapnavau.

O gal tai ne mano vieno, gal mes sapnuojame kolektyvinį sapną? Keistą kolektyvinį kultūrinį sapną – aš sapnuoju tave, mes sapnuojame jus, ir atvirkščiai... Trumpai užrašau tas kultūrinio sapno skiautes, kol nepabudom.

Sapnuoju, jog einu su keletu draugų, vaikštome Vilniaus centre, kažką malonaus, šviesaus šnekėdami. Sako: „Gal užsukim į parodą“? – „Kokią parodą?“– klausiu. „Kaip kokią?, – sako: – Arūno Kulikausko parodą „Gedimino prospekto“ galerijoje.“ Na, ir užsukom. O paroda taip ir vadinasi. „Su draugais“.

Yra parašytas toks romanas, pavadinimu „Kazašas“. Labai neblogas, ne visad lengvas suprasti. Bet ten daug įkvėpimo. Įgyto ar susapnuoto, sunku atskirti. Šiaip ar taip, ten daug kalbama apie sapną. Ne, nedaug bendra su kokiu Swedenborgu. Ar su Kastaneda. Kūrinį parašė lietuvių kūrėjas – Donaldas Kajokas. Vienas iš tų, kuriuos šiemet pagerbė Kauno miestas.

Pamenate Keistuolių teatro spektaklį, kuriame „sapnuoti Vilnių draudžiama...“? taigi, o kaip Vilnius? Kol kas šiame mieste telikę ištvermingiausieji, prasiblaškymui pasižiūrintys režisierių kino sapnus kokiame nors ŠMC... Vasarą stiprėja kinomaniakiškumas, teigia kino renginių organizatoriai. Panašiai apie ledų valgymą mano ledų pardavėjai, ir akinių nuos saulės pardavėjai tą patį gali pasakyti apie savo produkciją...

O kada daugiausiai sapnuojama?

Nežinau, bet kultūros ministras jau susapnavo, kad pritarė bažnyčios statybai prie Kryžių kalno. Belieka kažką panašaus susapnuoti visai Vyriausybei.

Aktorius ir bardas Kostas Smoriginas jau susapnavo Jono Strielkūno eilėraštį, rašytą prieš keletą dešimtmečių, ir koncertuoja. Tarp daugelio jo gražių dainų – šiek tiek apie cigaretę, šiek tiek apie tamsą, bet, ko gero, labiau apie kažką kita, kas dažniau susapnuojama, nei aptinkama tikrovėj.

O jeigu tektų tęsti nemigos temą, tai galima būtų skaičiuoti avis. Tarkim, tas, kurias gano „Baltų lankų“ savaitėje Druskininkų miestelyje lankęsis Saulius Vasiliauskas.

Niekas nepasakys, kiek mūsų pasąmonę siekia kelių šimtmečių senumo žinia apie Žalgirio mūšį, tačiau tikėtina, kad nūdienos kinų valdžios susikirtimai su Dalai Lama kažkaip paveikia svarstyti visad pastarojo naudai dėl mūsų suvokimo, ką reiškia būti mažam didžiųjų šešėly. Ir taip norėtųsi susapnuoti, kad mažieji išsilaisvins. Bet ne taip paprasta.

Kaip slogutis pasiekia žinia apie latvių poeto Pėterio Brūverio mirtį – dažnai apsilankydavo Lietuvoje, skaitydavo eilių. Pasaulis tuštėja...

Spalvotesnius sapnus pateikia Kęstas Kirtiklis. Aiškina, kad Vilniuje kasmet tampa daug geriau atostogauti, giria atsirandančias terasas. Ir iš tiesų, jei ne tie įkaitę mūrai, atostogos Lietuvos sostinėje galėtų tapti ne tik turisto maršruto dalimi.

O štai buvęs daininkas, architektas Algirdas Kaušpėdas vienos aukštosios mokyklos žurnale pripažįsta, kad „kiekvienas žmogus turi turėti kilnų tikslą“.

Tikslą, kuris keltų į viršų ir tave, ir kitus. Tokį, be abejonės, turėjo lakūnai Darius ir Girėnas. Jų žūties vietoje Lenkijoje buvo atidengti lietuviški koplytstulpiai.

„Dievas kartais atrodo, švelniai tariant, pamišęs“, ištaria dailininkė ir iliustratorė Ieva Babilaitė, turėdama omeny jo kūrybiškumą ir kalbėdama apie savo, o ir visų mūsų, būtį. Sunku su ja nesutikti.

Užtat labai norisi atsibusti ir pabėgėjus į ateitį įsitikinti, ar Kultūros ministerijos pažadas trumpinti remiamų tęstinių festivalių sąrašą ir siūlymas jiems jungtis, kad nesidubliuotų, nepavirs niautynėmis dėl riebesnio kaulo...

Tačiau į ateitį pabėgėti – rimtų vizionierių darbas. Galbūt tokių, kaip Česlovas Milošas. Anksčiau jis rašė apie pasaulį, dabar – jau pasaulis rašo apie jį. Aišku, pirmajam sekėsi labiau, vis dėlto...

Jei kas viso nepramiegojo praėjusio savaitgalio, galėjo patekti tarp tų 17 000 lankytojų, apžiūrėjusių šiuolaikinio meno mugę.

Jei meno kūrinių „Litexpo“ rūmuose būta per maža, galima aplankyti Ispanijos tapytojo ir animatoriaus parodą.

Sapnų raštus ispaniškais motyvais pratęsia ir Jūratės Micevičiūtės reportažas apie Fausto Latėno „Pasodoblio“ sėkmę.

O čia, Lietuvoje, kaip visad ramiai miegoti neleis kritinės gaidos, pasigirstančios iš nenuilstančio kultūros komentatoriaus Vaido Jauniškio. Šį kartą sapnuosis tekstas beveik valgomu pavadinimu „Jeruzalės artišokai“.

Dabartinių trisdešimtmečių kolektyvinį sapną bando aprašyti Ramūnas Čičelis. Ar visi punktyrai susijungs į liniją, dar sunku pasakyti.

Lygiai kaip sunku pasakyti, ar įsitvirtins sostinės literatūrinė šventė „Vilniaus slinktys“, kurios pradžiai buvo išleistas ir almanachas. Recenzija teigiama. Žvelgsim, kaip bus kitąmet.

Trumpo susapnuoto teksto pabaigai, tarsi alogiškos prabėgančios savaitės mozaikos detalės dar šmėkšteli keletas žinučių: liūdniausia – netekome aktorės Eugenijos Bajorytės; paprastesnė – išleista Gerardo Bagdonavičiaus knyga, o pabaigai – Vido Poškaus geru stilium surašytas tekstas. Apie ką? Aišku, apie žemuogiavimą Nemunaityje.

Štai ir visa sapno juostelė prasukta. Belieka atsibusti. Bet...

O kas – jei prabudus, vėl iš naujo – jokio Vilniaus... Tik beviltiškas vilko stūgsmas per visą kultūros girią – ir jokio kompiuterio ekrano, tik išsigandę medžioklės draugai...

P.S. Kiti skiautiniai pasieks „Bernardinai.lt“ po trijų savaičių. Ir bus jau iš kito sapno.