Iškart prisipažinsiu, nežinau, ar Austrijos pareigūnai pasielgė teisingai, ar ne, paleisdami plačiai linksniuojamąjį rusų atsargos pulkininką. Man atrodo, kad blogai. Bet gėris ir blogis – moralinės kategorijos, o čia, ko blogo, turime reikalo su teise, kuriai rūpi ne gėris ir blogis, o teisėtumas ir neteisėtumas. Ką nors protingo pasakyti ar parašyti šia tema tikrai nesijaučiu pajėgus.

Tad ir ne apie teisę, ir ne apie austrus aš čia. Tesižino su jais abiem teisininkai. O man gerokai įdomesnė Lietuvos piliečių reakcija į pastarojo savaitgalio įvykius, stulbinamai primenanti net šiame kontekste cituoto-nucituoto George‘o Orwello aprašytas „neapykantos dviminutes“.

Dievaži, atrodo, kad Austrija yra didžiausias visų laikų Lietuvos priešas, ir apskritai tai tokia, anot visų kažkodėl neteisingai suprasto Vladimiro Laučiaus, shitty valstybėlė, kurios apgailėtinai egzistencijai nėra pateisinimo. Keisčiausia tai, jog apjuodinti, ar veikiau aprudinti (t. y. aptepti minėtosios substancijos spalva), Austriją norėjo ne tik gausūs anoniminiai interneto komentatoriai ir socialinių tinklų tinklininkai, bet ir anaiptol ne anoniminiai politikai, žurnalistai, teisininkai. Nerafinuota anonimų neapykanta nė kiek nestebina, o „oficialiojo“ argumentavimo viražai stačiai stulbina.

Šią savaitę Austrijai buvo primintos visos būtos ir nebūtos dvidešimto amžiaus nuodėmės. Nors užmušk, niekaip nesuprantu, kuo jos čia dėtos. Kuo prie M. Golovatovo paleidimo prisideda tai, jog Austrijoje gimė A. Hitleris ir kad joje esantis Amšteteno miestas tik visai neseniai panaikino Hitleriui garbės piliečio vardą? Arba kuo čia dėtas Otto von Habsburgas ir tai, jog Austrijoje tik visai neseniai Habsburgų giminės atstovams leista būti renkamiems į nacionalines valdžios struktūras? Ar reiktų suprasti, jos Rusijos specialiosios tarnybos jau 1918-aisiais, žlugus Dunojaus monarchijai, dirigavo austrų politikai, juk draudimas galioja būtent nuo tada? Ir dar man neaišku, kodėl šiame kontekste svarbu tai, jog Austrijoje smagiai siaučia Rusijos mafijozai, ar kad joje yra užsilikusių nacių ir jų simpatikų? Kuo visi šie dalykai prisideda prie šį savaitgalį vykusio KGB pulkininko paleidimo? Parodydami, jog Austrija iš principo bloga šalis? Skamba kaip kokia animaciniame seriale „Pietų parkas“ skambėjusios dainelės parafrazė –Blame Austria, because it‘s not a real country anyway (Kaltink Austriją, nes ji vis tiek nėra tikra šalis).

Jau nekalbant apie tai, kad juokiasi puodas, kad katilas juodas: reikėtų labai atidžiai patikrinti, ar kokioje gūdžioje, nuošalioje Pakaušpilėje koks nors Kapsukas / Sniečkus / Angarietis tikrai nebeturi garbės lentų ir vardų. Ir labai įnirtingai reikėtų paieškoti Europoje šalies, kurioje nieko neveikia vadinamoji rusų mafija. Ir reikėtų labai džiaugtis pagalvojus, kad Izraelio valstybė ir Wiesenthalio centras štai jau net kelis mėnesius garsiai netriukšmauja dėl niekaip nesibaigiančių, bet ir nenorinčių senatimi apaugti lietuviškų „baltaraiščių“ bylų. Bet tiek jau to. Visa tai tikrai nesusiję su 1991-ųjų sausio įvykiais, anei su praėjusiu savaitgaliu.

Kai vaikai nori vienas kitą įžeisti, jie griebiasi visokių retorinių triukų, niekuo nenusileidžiančių pastarojo meto publikacijoms, parašytoms, kad ir kaip būtų keista, suaugusių dėdžių ir tetų. Vaikai sako: tu kvailas, o tavo brolis / sesuo / mama – tai... (palieku Jūsų vaizduotei); dėdės ir tetos sako: austrai, – jūs niekšai, jūs paleidot Golovatovą, be to, jūs blogai elgėtės su Habsburgais ir pas jus gimė Hitleris. Aš dar pridurčiau, kad prie Vienos katedros labai trenkia arklių šlapimu ir mėšlu. Irgi būtų neblogas argumentas. Kokia dar moralė gali būti tokioje šalyje?!

Dar Egipto faraonai žinojo, kad išorinis priešas stipriai konsoliduoja šalį. Ir mums pasisekė, mes išties susiradome labai patogų priešą! Kodėl? Nagi atlikime dar vieną vaizduotės pratimą: įsivaizduokite, kad Lietuvos ieškomąjį atsargos pulkininką vokiškai kalbantys pareigūnai būtų paleidę ne Vienoje, o Berlyne (kas pasakys, jog jie blogai sutaria su Maskva?). Kaip manote, ar ir tuomet būtų kilęs toks pat triukšmas? Aš kažkodėl manau, kad tokia situacija nė iš tolo neprilygtų dabartinei. Na taip, pasipiktinimą išreikštume, bet turbūt tik tiek. Niekas tokiu atveju tikrai nefantazuotų nei apie diplomatinių santykių nutraukimą, nei mąstytų į kelias tarptautines instancijas derėtų pasiskųsti. Netgi įsivaizduoju žinių laidą: pirmas reportažas – kažkas iš URM rimtu veidu, bet nerimtai grūmoja Vokietijai, antras reportažas – kažkas iš kokios nors pramonininkų konfederacijos ramiu veidu samprotauja apie tai, kad su Vokietija santykių bloginti net labai neverta. Nei Hitlerio, nei Hohenzollernų, nei kryžiuočių horizonte nematyti. Po poros dienų niekas nebeprisimena nei pirmojo, nei antrojo reportažo.

Vokietija – didelė, su ja mus sieja daug politinių ir ekonominių ryšių, Austrija – maža, įsikūrusi beveik Europos užkampyje ir, tiesą sakant, dėl savo mažumo kompleksuojanti, ko blogo, ne mažiau nei mes, pastarosiose neapykantos dviminutėse siekiantys išrėkti savo geidžiamą svarbą. Su austrais mūsų nesieja nei didelė politinė partnerystė, nei beveik jokie ekonominiai ryšiai. Šiuo atžvilgiu Austrija yra nuostabiai patogus priešas, galima ant jos išsilieti, kiek tik nori, ji vis tiek nieko nepadarys. Nes negali, nes neturi svertų, nes Austrijai tai paprasčiausiai nerūpi...

O mes, pagrūmoję Austrijai, žiūrėk, išties pasijusime geriau, drąsiau, užtikrinčiau, gal net kaip kokie regiono lyderiai...