Viena garsiausių ir ilgiausiai grojančiu pankroko grupių „NoMeansNo“ birželio pabaigoje Lietuvoje grojo trečiąjį kartą. Koncerto data jau nuo ankstyvo pavasario melomanų kalendoriuje buvo pažymėta raudonai. „NoMeansNo“ – ne šiaip susenusi pankroko grupė, o profesionalumu, energija ir atsidavimu seniai pasižymėję muzikantai, kurių kūryba išaugino jau ne vieną kartą. „NoMeansNo“ tarp inspiracijų rašo žymiausios „MTV“ grupės, o jie nebijo groti rūsiuose ir pasijuokti iš to reklamomis apipinto pasaulio...

Sodinuosi grupės gitaristą, kai kurių dainų autorių ir vokalistą – Tomą Hollisoną. Šalia miegant grupės būgnininkui – Johnui Wrightui ir be nežinomais keliais išėjusio gitaristo ir vokalisto Robo Wrighto mes pasikalbame apie viską – apie kanadiečiams „egzotišką“ Lietuvą 1996 m., „NoMeansNo“ muziką ir amžių.

Jau trečią kartą grojate Lietuvoje. Pirmą kartą pasirodėte, praėjus vos keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 1996 m. Kaip Jums, atvykusiems iš „Vakarų pasaulio“, tuomet atrodė Lietuva?

Kiek „egzotiškai“ (šypsosi). Grojome apleistuose geležinkeliečių rūmuose („Kablys“ – aut. past.). Jeigu neklystu, bilietas kainavo galbūt du dolerius, kas buvo gana didelė suma vietiniams. Tačiau žmonių susirinko daug, ir jie visi atrodė labai sužavėti... Juk tuomet pas jus atvykdavo vos kelios grupės iš užsienio, ypač iš Amerikos.

Kodėl tuomet į savo gastroles įtraukėte Lietuvą? Esate gerai žinomi ir turite gausų ištikimų gerbėjų būrį. Tokios grupės retai atvažiuoja groti į tokias šalis kaip Lietuva: mažai pinigų, mažai žmonių, erdvės arba sudėtingas susisiekimas.

Na... Turėjome keletą gana sėkmingų koncertų Vokietijoje, pagalvojome, jog uždirbome pakankamai pinigų tam, kad galėtumėme groti mažesnėse šalyse už mažesnes kainas – visada stengiamės padaryti įkandamas bilietų kainas. Taip išėjo, kad grojome Suomijoje. Vietoje tiesioginio kelto iš ten į Vokietiją, pasirinkome įdomesnį kelią – per Baltijos šalis.

Užvakar grojome puikų koncertą Taline. Prieš keliolika metų grojome ten, ir mūsų paklausyti atėjo galbūt 20 žmonių, dabar jau buvo pilna salė. Rygoje žmonių nesusirinko daug, tačiau koncertas buvo labai šiltas, o organizatorius malonus žmogus. Ir visa tai tik todėl, kad prieš krūvą metų nebijojome rizikuoti. Žinoma, kartais būtent dėl ekonominės situacijos mažose šalyse grojame šiokiadieniais. Savaitgaliais grojame Varšuvoje, Berlyne ir pan. Tik taip galime save išlaikyti, sumokėti nuomą ir nusipirkti po naują skrybėlę (juokiasi.)

Be to, nėra taip sunku atvažiuoti į Lietuvą, kaip kiti skundžiasi. Juk iš Lenkijos – tik kelios valandos kelio. Žmonės ne visada supranta, jog kur nors nevažiuodami, praleidžia progą patirti kai ką nuostabaus: sutikti naujų žmonių arba tiesiog smagiai praleisti laiką.

Ar jaučiate skirtumą tarp Lietuvos prieš 15 metų ir dabartinės Lietuvos?

Taip! Atvažiavus čia pirmąkart, tikrai buvo jaučiama ta… sovietine depresija. Tačiau aš į Lietuvą tada žiūrėjau kiek kitaip: mačiau daug apleistų, nenaudojamų erdvių ir žmonių, kurie tas erdves gali panaudoti geriems tikslams. Tai, kad mes šiandien grojame čia („Lofte“), vietoje su išties gera koncertine įranga ir atviromis durimis kitiems, parodo, kad žmonės sugebėjo išnaudoti potencialą.

Ar yra kas nors ypatingo, ko kiekvieną kartą laukiate atvykdami į Lietuvą?

Sunku pasakyti… Dažniausiai vertinu koncertus ne pagal šalį, o pagal patį koncertą ir atmosferą… Tačiau į Lietuvą visuomet malonu sugrįžti – juk esate pirmoji šalis, nuvertusi komunizmą! (šypsosi)

Pakalbėkime apie „NoMeansNo“ idėjas. Ar laikote save pankais?

Ne, tikrai ne.

Keista... Juk didžioji dauguma „NoMeansNo“ gerbėjų – pankai arba pankų judėjimui prijaučiantys žmonės. Manau, net šiandienos koncerte 80 proc. klausytojų bus pankai. Kaip čia taip sutapo? Kaip tai vertinate, jeigu patys nepriskiriate savęs šiam judėjimui?

Hm... Žinai, geriau tegu kiekvienas sprendžia apie žmogų ne kaip apie kažkieno dalį, o INDIVIDĄ... Apskritai, tai, ką anksčiau vadinome pankroku, skiriasi nuo šiandienės reikšmės. Pankai buvo tiesiog žmonės, kurie domėjosi panašiais dalykais tuo pačiu metu. O muzika buvo tik vienas iš aspektų.

Niekada nebandžiau savęs prie kažko priskirti. Užsikrovęs pavadinimais gali prarasti galimybę judėti į priekį. Panašiai kaip žiūrėti į 15 metų senumo nuotrauką ir manyti, jog viskas tebėra taip pat... Galų gale kažkas pamatys ir pasakys: „Ei, tu taip jau nebeatrodai.“

Taigi. „NoMeansNo“ groja jau per 30 metų... Ar nesijaučiate seni rokenrolui?

Pirmiausia geriau būti senam negu mirusiam! Apskritai nė vienas nejaunėjame. Pagyvenę žmonės labiausiai atskirti nuo visuomenės, dažnai gyvena jos šešėlyje. O iš tiesų jie nepadarė nieko blogo – tiesiog gyveno savo gyvenimus. Kita vertus, džiaugiuosi, jog, pavyzdžiui, Picasso sustojo tapyti peržengęs penkiasdešimtmetį... Yra dalykų, kuriems daro įtaką amžius, tačiau dauguma menininkų geriausius darbus sukūrė būtent sulaukę vyresnio amžiaus. O aš pats apie savo amžių pagalvoju tik kam nors pasiteiravus. Nebandau specialiai kažko įrodinėti. Neva: „O, reikia sugroti koncertą, nes kažkas sakė, jog senstame.“

Jūsų paklausyti susirenka tiek vyresnio amžiaus žmonių, tiek paauglių. Turėkime omenyje, jog paauglius labiausiai veikia spalvotos reklamos ir žymios, gerai reklamuojamos grupės, tačiau jie vis vien renkasi Jus... Kaip tai vertina „NoMeansNo?

Kai buvau penkiolikos, man niekas negalėjo aiškinti, ko daryti ir ko ne. Tai, kad į mūsų koncertus ateina ir paaugliai, parodo, jog jie mus pasirinko PATYS.

Kartu išties nuostabu vienoje salėje matyti skirtingo amžiaus žmones. Ypač gerai jaunesniems… Puiku, kai būdamas septyniolikos gali pasikalbėti su dvigubai vyresniu žmogumi kaip lygus su lygiu. Geras jausmas, be to, turi galimybę sužinoti ir pasidalinti dalykais, kuriuos šiaip užgožia spalvoti „MTV“ ir „Coca-cola“ nuodai. Visada reikia „kastis“ giliau nei tai.

Turbūt tie spalvoti nuodai ir yra priežastis, kodėl dauguma žmonių klauso muzikantų, kuriems net nerūpi, kam ir kodėl jie groja. Tiems, kurie groja tik dėl pelno...

Nebūtinai. Esu tikras, jog kiekvienas muzikantas džiaugiasi savo muzika ir gerbėjais... Tiesiog tokios grupės yra labiau įtrauktos į verslą. Jų muzika ir jie tampa tiesiog vartojamu produktu.

Žinai, pasaulis yra pilnas galimybių. Kiekvienas turime savų tikslų... Kiti jaučiasi laimingiausi pasaulyje nubėgę mylią... Priklauso nuo to, ką pats pasirinksi.

Kokie koncertai Jums arčiausiai širdies?

Pirmiausia labai gerai save girdėti, kol esi scenoje (šypsosi) Taip pat, žinoma, maloniai bendraujanti publika, draugiški organizatoriai, geras garsas, šviesa... Šių dalykų visuma padaro koncertą įdomesnį.

Yra tekę matyti ir tokių, kurie beveik visą koncertą nepaleidžia iš rankų telefono – fotografuoja, rašo žinutes, kalbasi su kažkuo... Kyla noras paklausti: „Ko tu čia atėjai?“, tačiau susilaikai ir tiesiog bandai padaryti geriausio, ką gali.

Kitaip sakant, atiduoti save publikai?

Taip. Žmonės mums dažnai sako, jog scenoje esame labai energingi ir visiškai atsiduodame, tačiau iš tikrųjų grodamas apie tai nesusimąstau. Nebūna taip, kad groju ir galvoju: „Dabar tai jau duodu.“ Tiesiog išeina natūraliai. Pajungiu instrumentus ir groju, kas man pačiam yra smagu.

O ar patys vaikštote į koncertus? Juk dažnai muzikantai pavargsta nuo jų ir patys privengia tokių pramogų.

Vankuveryje, kur gyvename, į koncertus einu bent triskart per mėnesį. Tiesa, koncertai dažniausiai būna klasikinės muzikos.

Yra daugybė grupių, į kurias atkreipiu dėmesį, pats dažniausiai ieškau įdomių. Pamenu, pirmą kartą koncertuojant Lietuvoje kažkoks vaikinas atnešė kasetę su lietuviška muzika. Ėmė pasakoti, kad viena grupė groja kaip „Black flag“, kita – kaip dar kokia žymi grupė... Kasetę paėmiau, tačiau jos niekad neperklausiau – man neįdomu klausytis to, ką jau esu girdėjęs.

Pavyzdžiui, užvakar Rygoje grojome kartu su grupe iš Makedonijos – „Bernays propaganda“. Mes tik atvažiavome į koncerto vietą, o jie jau grojo scenoje. Užteko pusės minutės, kad suprasčiau, jog tai grupė, kurie žino, ko nori ir ką daro ant scenos, turi puikų būgnininką. Akivaizdžiai jautėsi, kad jie nebando kažko atkartoti, o turi savo požiūrį į muziką ir suvokimą apie garsą, kurį bando išgauti. Pakvietėme juos kartu koncertuoti.

Beje, negaliu pakęsti, kai scenoje grupė vartoja klišines frazes: „Kaip jūs visi laikotės? Ar pasirengę pašėlti? Kur Jūsų rankos?“ Arba: „Jie mums liepė groti 45 minutes, bet mes grosime 50!“

Grįžkime prie „NoMeansNo“. Pakalbėkime apie Jūsų dainas. Man labiausiai patinka „The world wasn‘t build in a day“ – tiek technikos, tiek vokalo, tiek žodžių prasme. Apskritai labai žaviuosi Jūsų kūryba – sugebate net labiausiai nuvalkiotas temas (pavyzdžiui, apie meilę) įvilkti į naują įdomų rūbą. Kaip Jums tai pavyksta?

Geras – ir man ši daina viena iš mėgstamiausių! (juokiasi). Malonu, jog būtent į ją atkreipei dėmesį. Kalbant apie dainas, žodžius dažniausiai rašo Robbie. Manau, jis išties nuostabus rašytojas, nes sugeba priversti žmogų dainoje ieškoti paslėptos minties.

Kiek žinau, planuojate išleisti naują albumą. Ar apsimoka šiais interneto laikais leisti albumą?

Darosi vis sunkiau, tačiau visuomet maniau, kad grupės jėga – gyvi pasirodymai. Taigi... Žinai, smagu išleisti kažką naujo, bet mums svarbiausia – gyvi pasirodymai. O albumą įrašinėjame pamažu.

Kaip sugebate išlikti „švieži“ leisdami naujus albumus? Juk tiek metų grojant grupei gana sunku sukurti kažką naujo.

Na, mes turime didelį pliusą – „NoMeansNo“ nespaudžia įrašų kompanijos, kurios sprendžia, kada turi pasirodyti albumas. Studijoje atsipalaiduojame ir tiesiog kuriame tiek ir taip, kaip išeina. Turime pasirinkimą ir laiko eksperimentuoti, ieškoti naujų garsų, keitinėti dainos dalis vietomis, poruoti, atskirti... Galime sugalvoti įrašyti keturių dainų vinilą ir „nesiparinti“, kad kažkas liepia daugiau, kad reikia atitikti tam tikrus standartus.

Kalbant apie technologijas, kiek draugaujate su jomis? Ką naudojate įrašinėdami?

Na, pasvajoju, kad galėčiau įrašinėti dviejų colių pločio magnetinėje juostoje, bet retai ją naudoju, nes labai sunku gauti, ir ji velniškai brangi. Faktas, niekur kitur būgnai neskamba taip gerai. Tokia juosta ir „NoMeansNo“ reiškia nuostabų ir kokybišką garsą. Gerai ir klausytojui – galbūt jis nežino, kokio įrašo klauso, tačiau toks garsas daug malonesnis.

Kaip manote, kas yra pats maloniausias „NoMeansNo“ trisdešimties metų pasiekimas?

Hm... Manau, kiekvienam žmogui teigiamas nuoširdaus darbo įvertinimas suteikia pasitikėjimo savimi. O kai pasitiki savimi, drąsiau išbandai naujus dalykus, eksperimentuoji ir mažiau klausai tų, kurie sako: „Taip reikia daryti, o taip – blogai.“ Pasitikėjimas savimi yra vienas geriausių dalykų būnant „NoMeansNo“ dalimi.

Ir, žinoma, galimybė keliauti, sutikti naujų žmonių, matyti, kaip jie reaguoja į muziką, kaip ją pajaučia.

Ir pabaigai – ką galėtumėte palinkėti jaunoms grupėms ir atlikėjams?

Suprantu, kad naujai grupei turėtų būti labai sunku tiesiog mėgautis tuo, ką daro. Juk dabar visi aplinkui tik rėkia, kaip reikia siekti karjeros, o grupė neva niekam tikusi, jeigu netampa garsia pasaulyje. Nelabai mėgstu duoti patarimų, tačiau jeigu kur nors kada nors manęs kažkas paklaustų, aš pasakyčiau: „Neapsiribokite tik muzika. Ieškokite toliau ir giliau.“

NoMeansNo „The world wasn't built in a day“

Kalbėjosi Goda Raibytė