Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas. Nuotraukos autorė Zeneka

2010 m. pasirodė fotomenininko Aleksandro Macijausko trečiasis fotografijų tomas „Ratas. Fotografijų rinktinė 3“, užbaigiantis Lietuvoje neregėtą fotoraštų leidimą. (Pirmoji fotografijų trilogijos dalis „Fotografijų rinktinė“ pasirodė 2003 m., antroji – „Paskutinė knyga. Fotografijų rinktinė 2“ 2007 m.) Tačiau būtų naivu net pagalvoti, kad nuo šešiolikos metų plušęs, penkiasdešimt penkerių metų nepertraukiamą darbo stažą turintis fotomenininkas šiandien tinginiauja ar nuobodžiauja.

Rinktinės tritomį, o ir kitus albumus, kuriuos pradėjote leisti tik atkūrus nepriklausomybę („Kaimo turgūs“, 1992; „Gyventi“,1997; „Atmintis: kelias į tylą“, 2006) sudarėte pats, nepasitelkdamas į pagalbą menotyrininkų bei kolegų, į recenzentų pastabas, regis, irgi labai jautriai nereaguojate. Esate kategoriškas individualistas?

Labai senas ginčas. Pavyzdžiui, Romualdo Rakausko rinktinę „Fotografijos / Photographs“ sudarė menotyrininkė Agnė Narušytė, mano mokinys Romualdas Požerskis, rengdamas spaudai aktų albumą „Miražų dosjė“, į talką pasikvietė latvį Gunarą Bindę, R. Rakauską ir mane. Šiuo metu R. Požerskis rengia albumą apie Lietuvos senamiesčius, surinko fantastiškos, labai stiprios medžiagos, kurią irgi aptaria su R. Rakausku, Tomu Pabedinsku, manimi. Už savo klaidas atsakau pats, esu kategoriškas: Aleksandras kritikuoja Macijauską, Macijauskas – Aleksandrą. Kartais mėnuo ir daugiau praeina, kol apsisprendi, kol stebi, kaip į po akimis padėtą fotografiją žiūri, reaguoja žmona, vaikai. Prancūzų filosofas Henri-Louisas Bergsonas sako, kad menininko kūrybos pagrindas yra intuicija, nieko per jėgą neišmoksi, neprisiskaitysi. Pridurčiau – menininkas jaučia kaip šuo. Mano darbus daugybę kartų peikė, mėtė iš parodų, neleido išvežti į užsienį, bet nepasidaviau, atsilaikiau. Gerai, kad žmona Nijolė mane suprato, pritarė.

Mano charakterį galėtų iliustruoti toks jaunystės vaizdelis. Buvau fotografijos pradinukas, kai į Lietuvą atvažiavo čekų menotyrininkė Daniela Mrazkova. Kaune pietavome anuomet garsiame „Trijų mergelių“ restorane, ji pagyrė mano kūrybą, pažadėjo išvežti ir parodyti užsienyje. Bet kai Antanas Sutkus mane palygino su garsenybe Henriu Cartier-Bressonu, aš baisiausiai įsižeidžiau ir pašokęs garsiai pareiškiau: „Noriu būti Macijauskas!“ 1991 metais lankantis Londone manęs paprašė padaryti reportažą iš turgelio miesto centre. Padariau. Korespondentas straipsnyje parašė, kad puikiai dirbu ir palygino su... Bressonu. Pasirodo – atitrūkti sunku.

Demonstracija Kaune, Nr. 10. 1968 m.

1969-aisiais buvau vienas iš Lietuvos fotografijos meno draugijos, kuri nuo 1989 metų tapo Lietuvos fotomenininkų sąjunga, steigėjų, nuo 1974-ųjų, kai Kaune įkūrėme draugijos skyrių, trisdešimt penkerius metus dirbau atsakinguoju sekretoriumi, vėliau – pirmininku, tačiau pirmasis mano albumas „My Lithuania“, sudarytas D. Mrazkovos, 1991 metais pasirodė... Londone. Mane skatindavo už gerą darbą, pagirdavo, tačiau knygų neleido. Tik prasidėjus Atgimimui Romualdas Ozolas, kuris dirbo „Minties leidykloje“, pasiūlė pagalvoti apie albumą „Kaimo turgūs“. Naktimis dirbau, pats paruošiau maketą, rašytojas Juozas Baltušis parašė įvadą, kuris man nepatiko. Nepatiko, nes profesionalas gali parašyti literatūriškai nepriekaištingai, bet jeigu neišmano reikalo esmės, velniškai neįdomu. Todėl prisistačiau pats, papasakojau apie savo vaikystę. Nuo mažumės esu skaitytojas, buvau literatūros mokytojos numylėtinis, miesto skaitovų konkurso nugalėtojas, laisvai rašiau, tad, kai reikia, ir dabar apsitarnauju pats. Albumui „Gyventi“ parašiau kelias noveles, o „Paskutinės knygos“ tekstai trumpi, nes sirgau, gulėjau ligoninėje. Rašymas – sunkus darbas. Pasėdi pusdienį, o jautiesi kaip kelis metrus malkų supjovęs. O tada... Penkiasdešimt metų tempas, dinamika ir staiga – stop. Todėl ir pavadinau „Paskutinė knyga“. Kai atsigavau, pradėjau sveikti, pamačiau, kad turgų medžiaga nesibaigia, išleidau „Ratą“. Tačiau pirmoji rinktinė, jeigu grietinė geriau negu pienas, – stipriausia. Ją, po to, kai gavau Nacionalinę premiją, parėmė valstybė, kitus albumus finansavau pats ir rėmėjai. Dirbau, gavau stipendiją, vaikai užauginti, pastogę turiu, tad taupiau knygoms. Albumai išliks, į kapą pinigų nenusitempsi.

Kada ir kodėl pradėjote fotografuoti?

Žmona nupirko „Smena“, kad nufotografuočiau dukrelę Auksę, tai aparatas mėtėsi dvejus metus... Nemėgstu technikos, nors turiu šaltkalvio, santechniko, graverio specialybes. Į fotografų būrelį Profsąjungos rūmuose nuėjau išmokti išryškinti juostą. Ten pamačiau žmogų, kuris rodė lenkų fotografo Edvardo Hartvigo darbus. Karšta, prakaitas bėga per pagyvenusio vyro veidą, o jis atsilapojęs skelbia: „Žiūrėkit fotografiją! Mirtis dailei!“ Niekada neužmiršiu tos akimirkos, taip mane paveikė fotomeno ir fototechnikos žinovo Povilo Karpavičiaus asmenybė. Tada viskas ir prasidėjo. Iš pradžių rinkau klubo nario mokesčius, tačiau labai greitai prasimušiau į lyderius, lankiau dailės parodas, svajojau, kaip sukurti darnią fotografų šeimą. Kai dabar pasidairau atgalios, galvoju, kad kokie penki procentai jaunystės norų išsipildė. Kauno fotoklubui vadovavo puikus pirmininkas Vilius Jasinevičius, mes, kauniečiai, labai aktyviai rėmėme A. Sutkaus pastangas įkurti Lietuvos fotografijos meno draugiją.

Demonstracija Kaune, Nr. 20. 1967 m.

Kaune praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje irgi vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo ką veikti...

Žinoma. 1967 metais pradėtas leisti „Nemuno“ žurnalas, Dramos teatre dirbo režisierius Jonas Jurašas, ne mažiau žiūrovai veržėsi į Modrio Tenisono pantomimos spektaklius, miestą sukrėtė įvairių sričių naujojo meno ieškojimai. Gyventi buvo labai įdomu. Ir tada švietė saulė, mylėjome, gimdė moterys, nors statėme vadinamąjį komunizmą. Niekur nedingsi, mano vaikystė, jaunystė, kūrybos branda praėjo sovietmečiu. Visi buvome prispausti, tačiau nestigo šaunuolių, kurie ir tada turėjo laisvės viziją. Kai žurnalistas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko paklausė, kurie jo gyvenimo metai buvo laimingiausi, nustebino atsakymas: „Kai buvau tremtyje, Sibire.“ – „Kodėl?“ – „Buvau jaunas.“ Gilūs, apmąstymų verti dalykai. Ir sovietmečiu ne viskas buvo juoda, daug bet kurioje epochoje priklauso nuo paties žmogaus. Pritariu Valdemaro Kukulo minčiai, kad kraštutiniai patriotai yra didžiausi socializmo šaukliai, nes ragina mušti negalvojant. Šiuo metu viskas juda, kruta, atsijoja, kinta. Reikia laiko, blogumai nuputos, išsigrynins tikras, geresnis gyvenimas.

Anuomet dirbote „Vakarinių naujienų“ Kauno skyriaus korespondentu?

Tikrai vertinga patirtis. Visiems fotografams sakau – jeigu turite galimybių, padirbėkite reporteriu. Kas be ko, dirbant „Vakarinėse naujienose“ kartais jausdavausi kaip prostitutė, tačiau jokia aukštoji mokykla tiek neduoda, niekur nesutinki tiek įdomių žmonių. Buvau kupinas energijos, turėjau sveikatos, kartais iki išnaktų su vyrais prie butelio prasėdėdavome, diskutuodavome, bet pareigos genamas, ką reikia, padarydavau. Tekdavo skubėti, nuotraukas džiovindavome spiritu, atiduodavome ketvirtą ryto, veždavome į Vilnių, o vakare išeidavo laikraštis. Ir taip kasdien. Man patiko, nes gerai pažinau gyvenamą laiką. Marksizmą studijavau kaip teoriją, o praktika rodė ką kita...

Lietuviškos vestuvės, Nr. 23. 1986 m.

Buvo tokia visoje Sovietų Sąjungoje garsi darbo pirmūnė audėja Pletniova, kuri visus planus viršydavo keleriopai. Man liepė surasti panašų pavyzdį Kaune. Niekur nedingsi, suradau. Einu į cechą, nufotografuoju, kalbinu, klausiu, kaip pavyksta padaryti daugiau negu kitos, o moteris nustemba: „Socialistinis lenktyniavimas? Pletniova? Negirdėjau tokios... Auginame penkis vaikus, namą statomės, pinigų reikia, tai ir plėšausi.“ Kitą kartą su žurnalistu Romualdu Neimantu padarėme reportažą apie studentes, auginančias vaikus, tai vos iš darbo neišmetė. Nedera tarybinėms merginoms neištekėjusioms vaikus auginti! Tekdavo žinoti, atsirinkti, ką galima ir ko nedera rodyti.

Esate, kiek teko girdėti, audringai šėliojęs vyrukas... Papasakokite apie savo jaunas dieneles, tėvus.

Visko buvo, tačiau likimas manęs neskriaudė. Mažas vos nepaskendau Nemune, pusbernis priklausiau Kauno centralkės gaujai, dėl niekų mušėmės iki kraujo, kai kas – iki mirties. Ir aš ne kartą galėjau galą gauti. Buvo švaistomasi peiliais, geležinėmis lazdomis, armatūra. Kai milicija gaujas kietai tvarkė, suiminėjo, įkliuvau ir aš, bet kaip nepilnametis – neilgam... Svarbiau kas kita – mokiausi, mama išmokė netinginiauti, nuo šešiolikos metų „Nemuno“ gamykloje dirbau viniakaliu, važinėdavau koncertuoti su gamyklos ansambliu. Prieš šokius reikėdavo parodyti privalomąją programą, tai padeklamuodavau keletą eilėraščių, o po šokių plėšdavome rusiškas pornografines dainuškas. Buvau judrus, nenuorama. Ir tapęs fotografu dažnai padarydavau kažką nederančio, tačiau A. Sutkus visada užstodavo, apgindavo.

Kai mamą ištrėmė, labai vargome, kurį laiką buvome našlaičiai, tekdavo ir pabadauti. Tėvas tarnavo vermachte, buvo Kuršo grupuotės, kuri leido latviams ir estams bėgti į Švediją, vieno būrio vadas. Jo mirtį Jonas Laucė aprašė atsiminimais pagrįstame nuotykių romane „Negandų metai“. (Už šį romaną J. Laucė 1971 m. buvo nuteistas dvejus metus kalėti. – V. K.) Parodomąjį sušaudymą įvykdė vokiečių su kulkosvaidžiais apsupti lietuviai. Mano tėvą, kaip vadą, nužudė paskutinį. Palaidotas jis Latvijos miške, ant jūros kranto, kasmet nuvažiuojame, nors latviai irgi prižiūri kapą.

Ratas, 1965 m.

Įdomi istorija, kaip mama pajuto tėvo mirtį. Gyvenome tokioje skylėje, kur dabar Dainavos mikrorajonas, su broliu miegojome šiaudais paklotoje lovoje. Kartą naktį drebėdama pažadino mama ir papasakojo sapną, kaip matė miške, ant kalnelio, gulinti tėvą, kaip tvirtai jį apsikabino, o rankos sulindo kiaurai kūną... Tėvas tada sudejavęs: „Jadzyte, dovanok!“ Kai po daugelio metų suradome tėvo kapą, vieta buvo kaip regėtoji mamos sapne.

Esate miesto vaikas, tačiau dažniau negu miestą fotografavote kaimo žmones turguose, gyvulius Veterinarijos klinikose, laidotuves ir kapines, medžius... Kodėl pasirenkate tokias temas?

Tikriausiai daug lėmė gyvenimo patirtis. Kaip sakiau, Kaune badmiriavome, todėl vasarą pas dieduką ganydavau šešias karves. Tačiau geriausiai prisimenu kokios pusantros tonos svėrusį bulių su vienu ragu, kuris „aptarnaudavo“ apylinkės karves ir šiurpindavo telyčias... Bobutė į gyvulių seksą draudė žiūrėti, tačiau mes su pusbroliu netrukome įsigudrinti, nusivesdavome bulių ant kalnelio ir uždarbiaudavome prileisdami karves. Diedukas, regis, kartais sužinodavo, bet labai nepyko.

Daug kas anuomet įstrigo, įsikalė į galvą. Pavyzdžiui, dėdė pjauną veršį. Veršiui ašaros bėga, dėdė irgi verkia. Toks tvirtas, aukštas vyras. Vėliau fotografavau labai daug veršių, kurie man – kaip simbolis; ir vyresnieji broliai skriausdavo, ir iš Lietuvos dėl biografijos daug metų neišleido išvažiuoti, ir darbus dažnai mėtydavo iš parodų. Bet kad ir kokia skriaudžiama būtybė tas veršis, pasirinkdamas temą, visada galvodavau apie problemą, apie tai, ką noriu pasakyti. Su veterinarais specialiai važiuodavau į mėsos kombinatus, stebėdavau, ką gyvuliai daro prieš mirtį, kaip bėga, slapstosi... Nes jaučia. Antys ir tos lenda po dėžėmis. Novelėje „Bulius Rickus“ nieko neišgalvojau, viskas tikra. Man fono neužtenka, problemą stengiuosi parodyti iš vidaus. Žmogui reikia valgyti. Nori gyventi, suėsk kitą. Nieko nepadarysi. Dievas taip sutvėrė. Menininkui svarbiausia pamatyti, nagrinėti, kas ir kaip vyksta.

Lietuvos turguose, Nr. 38. Šiauliai, 1974 m.

Už temas, problemas, formos ieškojimus esate ne kartą pagirtas užsienyje ir ne visada suprastas Lietuvoje arba išeivijos tautiečių, kuriems pasirodote pernelyg niūrus, rūstus, sudėtingas. Ne paslaptis, sovietmečiu lietuvių fotografijos, ypač socialiai aštrios, gyvenimiškai skvarbios, Vakarus pasiekdavo sunkiai. Kaip pavykdavo išvežti darbus?

Kai 1969 metais gavau pirmąjį Didįjį prizą „International Golden Rose“ („Aukso rožė“) Čekoslovakijoje, galvojau, kad iš džiaugsmo išprotėsiu. Visi pasaulio paukščiai čiulbėjo man vienam! Todėl į kritiką, kuri menininkui neišvengiama, visada žiūrėjau ramiai. Jeigu pradėsi visų klausyti, pasiduosi įtakoms – būsi vidutinybė. Pasikartosiu – esu užsispyrėlis. Manau, kad taip gyvendamas – niekam nieko neaukojau, niekam nieko nedovanojau – išlošiau daugiau. Aš nevengiu rizikos; ir fotografuojant ne kartą siūlė į dantis, ir darbus slapčiomis išsiųsdavome.

Taip, esu senas fotokontrabandininkas (juokiasi). Vienu metu iš Latvijos, Ukrainos būdavo lengviau išsiųsti, D. Mrazkova išveždavo turėdama diplomatinį pasą. N. Chruščiovas sakė, kad socialistinis realizmas be krantų, tuomet gyvenome lengvėliau, o kai į valdžią atėjo L. Brežnevas, pareiškė, kad krantų esama... Ko tik nenutikdavo. Kartą Šveicarijoje gavau solidžią kritikų premiją, bet žinojau, kad pinigų nematysiu, tai paprašiau atsiųsti rimtų, brangių meno leidinių. Ilgokai laukęs gavau dvi apytuštes dėžes ir raštą, kad išimtus albumus be eilės galiu pamatyti Maskvoje, Lenino bibliotekoje... Todėl anuomet žmonės specialiai gadindavo siunčiamas knygas: pribraukydavo, prirašinėdavo, sutepdavo. Beje, gautąsias knygas tada pardaviau ir nusipirkau pirmąjį „Nicon“. Tačiau fotografijos nuo to nepagerėjo. Man įdomu dirbti su sena technika, turiu laiko susikoncentruoti tarp kadrų. Skaitmeninė fototechnika nuostabus dalykas žurnalistikai.

Į pasaulį mane išvedė Jeanas Klodas Lemani, su kuriuo susipažinau padirbėjęs vietoje susirgusio A. Sutkaus per „Jumanite“ šventę Paryžiuje. Lemani turi sukaupęs milžinišką kolekciją, jis mano darbus parodė kolekcininkui iš JAV Ignui Prakapui, kuris suorganizavo parodą apie Veterinarijos klinikas Niujorke. Prasčiau sekėsi Lucienui Clerque’ui, iš jo prie sienos muitininkai atėmė į Arlio festivalį vežamas mano fotografijas. Po kurio laiko pasikvietė saugumiečiai ir juokaudami sugrąžino sukarpytus darbus: „Nepyk, – sakė, – neturėjome specialaus įpakavimo.“ Todėl 1988 metais, kai kilo triukšmas, kad R. Požerskio, Virgilijaus Šontos ir mano darbų paroda, išvežta čeko Vladimiro Birguso, juodina socializmą, kai darbus vėl grąžino per saugumą, jau išdrįsau juos pasiųsti atitinkama kryptimi...

Visai neseniai išgirdau, kad kažkas matė mano keturias fotografijas iš serijos „Lietuvos turgūs“ Viktorijos ir Alberto muziejuje, Londone. Jas muziejui tikriausiai perdavė kolekcininko Rosčio Baublio, kuris turėjo Londone didžiausią išeivijos biblioteką, sūnus Kastytis. Man malonu. Ne į šiukšlyną išmetė, kaip prieš kelerius metus nutiko vienam unikaliam Kauno teatro fotoarchyvui...

Lietuvos turguose, Nr. 263. Tauragė, 1973 m.

Jūsų fotografijos dažnai ekspresyvios, tačiau nesunkiai įmatoma ir nuotaikų kaita, tragizmas, kartais – grotesko link vedanti ironija. Esate Lietuvių fotografijos mokyklos klasikas, tačiau neteko girdėti, kad pagirtumėte šio meto jaunųjų konceptualiuosius ieškojimus...

Mes, kai buvome jauni, turėjome labai mažai informacijos, pasižiūrėti fotografijų, užsienio spaudos važiuodavome pas G. Bindę į Latviją, Fotografijos muziejaus Šiauliuose įkūrėjas Antanas Dilys gaudavo ispaniškų žurnalų, tai užrakindavo sandėliuke ir leisdavo žiūrėti per naktį. Didžiulį poveikį mums darė literatūra, teatras, dailė, lavinomės kaip kas išmanėme, tačiau supratome, kad esminis kiekvieno siekis – saviraiška. Techniką, žinoma, reikia išmanyti, tačiau profesionalumas – ne viskas. Paduok laukiniam skaitmeninį fotoaparatą, bus didžiausias individas, tačiau jis nesugebės atrinkti, ką nufotografavo.

Kai jaunieji paskelbia, kad koncepcija aukščiau už kokybiškai sukurtą fotografiją, rūpi paklausti: velniams žmonės mokosi, studijuoja? Kam tada reikalinga virtuoziškoji fotografija, apie kurią tiek galvojo ir kalbėjo P. Karpavičius? Manau, kad nuspausti skaitmeninio fotoaparato mygtuką ar parašyti raštą butų valdybai yra vienas ir tas pat. Mano fotografijos pristatytos „Pasaulio modernizmo albume“, o Nidos tarptautinio fotografų seminaro metu šėliodami šokome „Mažąjį gulbių šokį“. Galėčiau išeiti į sceną kaip profesionalas? Nepainiokime tikrosios kūrybos, kai menininko smegenys dirba visą parą be poilsio, ir pramoginių niekų. Kiekvieno kūrėjo siekiamybė ieškoti unikalios saviraiškos, todėl visokius konceptualizmus aš vadinu impotencijos advokatais.

Kalbant apie Lietuvos fotografijos mokyklą, kurią plačiai išgarsino rusų kritikai Levas Aninskis, Viktoras Diominas, Anri Vartanovas ir kiti, tai prasta ji būtų, jeigu sustingtų ties vienu vaizdavimo būdu. Vyksta giluminė tąsa, nėra reikalo taip akcentuoti tarptautinį fotojudėjimą. Juk, pavyzdžiui, ir klasikinė dramaturgija nevaidinama taip, kaip parašymo metu. Antra vertus, dabar labai toli pažengė teoriniai svarstymai, o mes buvome praktikai, mums rūpėjo visuotinis kultūros ir meno judėjimas, ieškojome įdomių žmonių, liaudies menininkų, norėjome kuo daugiau užfiksuoti, palikti istorijai, ateities kartoms. A. Sutkus, R. Rakauskas, Algimantas Kunčius, aš, visi taip dirbome. Užeidavome į kaimo trobą, paprašydavome atsigerti, išsikalbėdavome, nufotografuodavome, kol kartą supratau, kad dešimtis personažų, charakterių galiu pamatyti vienoje vietoje – turguje. Kai jaunieji dabar sako, kad Arturo Valiaugos serija „Buvau pas Stepą. Kalbėjom apie gyvenimą“ yra šiuolaikinė fotografija, o mano „Lietuvos turgūs“ – iš praeities, niekada ir niekas man to neįrodys, nes dirbame panašiai, sumanymo idėja ta pati.

Lietuvos turguose, Nr. 159. Ukmergė. 1970 m.

Kai pasižiūriu į datas, senieji meistrai darbų serijas kurdavote po kelerius, keliolika, net keliasdešimt metų, dabar viskas vyksta pagreitintai. Ką apie tai manote?

Galima padaryti ir per mėnesį, svarbu atskleisti sumanymo esmę. Štai R. Požerskis su dukra Monika nuvažiavo į JAV, nufotografavo Nevados dykumoje kasmetinį festivalį „Degantis žmogus“ ir išleistoje to paties pavadinimo knygoje aiškiai matyti fotografijos jėga. Rinkos pasaulis negailestingai išsunkia amerikiečius, kartą per metus norintieji suvažiuoja į vieną vietą ir šėlioja, kaip kas įmanydamas, apsirengę bei nuogi krečia visokias nesąmones, atsipalaiduoja, kad sugrįžę namo vėl taptų respektabiliais piliečiais, vėl metus kaltų dolerius. Man regis, elgiasi geriau negu lietuvių verslininkai, kurie šaudosi, kariasi...

Mano iškrovos – įvairūs techniniai ieškojimai, kartais – paišdykavimai, montažai, aktai, kuriuose nebūtinai jaunas, gražus kūnas. Studijiniai aktai, kaip sakydavo Jonas Kalvelis, – antrarūšis menas, bet jis man patinka, padeda neprarasti formos, nes darant reportažą pamatyti, įvertinti situaciją, nuspausti mygtuką reikia per sekundę. Žinau, kad mano „Fotoanekdotai“ šiurpina net kai kuriuos kolegas, tačiau esu įsitikinęs, kad viskas, ką sutvėrė Dievas, yra šventa. Esu prisižiūrėjęs gimdymų, operacijų... Kūrybai nėra uždraustų temų, ar tai būtų moters įsčios, ar vyro falas. O netikėtas, „atvirkščias“ žvilgsnis kartais sveikai supurto, paaštrina, pagilina mąstymą.

Šnekamės gražiai suremontuotoje LFS Kauno skyriaus bibliotekoje, apačioje – baltai švytinti parodų salė. Jūs geriausiai žinote nuosavybės įteisinimo sudėtingas aplinkybes...

Apie tai galėčiau pasakoti keletą valandų! Ir būtinai paminėsiu buvusią Kauno miesto galvą, didelį meno mėgėją Vladą Mikučiauską ir Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Bronislovą Kučinską, kurie ne tik mums, fotografams, bet ir kitiems menininkams buvo labai geranoriški. Nuo 1974-ųjų, kai Kaune įkūrėme skyrių, stebėjome šio pastato, anuomet siaubingos griuvenos, kurį galop panaudai gavome 1979 metais, restauravimą, vis eidavau prašyti trūkstamų lėšų. Ir sovietiniai funkcionieriai pinigų paskirdavo. Kumelių gatvėje net fotografijos mokyklą buvome įkūrę. Kai atkūrėme nepriklausomą Lietuvą, kai papūtė godūs privatizacijos vėjai, į sąjungos patalpas gviešėsi ir juodos kriminalinės jėgos iš apačios, ir pajuodusios iš viršaus... Atsilaikyti buvo siaubingai sunku, žadėjau visiems, žinodamas, kad netesėsiu, laviravau, norėdamas išsaugoti sveiką kailį, likti gyvas... Senamiesčio širdis, šitoks pastatas, o likutinė vertė, kai LFS Kauno skyrius privatizavo, buvo aštuoniasdešimt tūkstančių litų. Pamenu, prieš tai miesto laikraštyje tiesiai šviesiai parašiau: „Jeigu galerijose įsikurs mėsos parduotuvės, aš – už socializmą!“ Viskas pasibaigė sėkmingai. Ir galeriją turime, ir mano sąžinė švari – padariau, ką galėjau.

Raudonoji aikštė, Nr. 2. Maskva, Rusija. 1990 m.

Ką pasakytumėte apie atjaunėjusią LFS Kauno skyriaus darbuotojų komandą, jus pakeitusį pirmininką Gintarą Česonį?

G. Česonis – intelektualus, geranoriškas, kalbas mokantis pirmininkas, rengdamas parodas, jis dažniau orientuojasi į pasaulio įžymybes, nors suorganizuoja ir R. Požerskio, R. Rakausko ar mano parodas. Man regis, be reikalo atsisakyta tokių grupinių parodų kaip „Gamta – visų namai“ ar net „Išprotėjusi fotografija“, nebeleidžiamas visus miesto kultūros brolius primindavęs tęstinis sąsiuvinėlis „Kauno menininkai“. Man patikdavo ir sienlaikraštis, kuriame pakabindavome recenzijų, straipsnių apie fotografiją, interviu. Turėdami laiko kolegos paskaitydavo, padiskutuodavo. Na, bet šneku, kaip dirbdavau pats, tikriausiai netrukus pamatysime kitokių, jaunatviškų projektų, kuriuose nors kartą per metus galės dalyvauti kuo daugiau skyriaus fotografų.

Neseniai užbaigėte jūsų braižui gana netikėtą seriją „Pro autobuso langus“. Ką veikiate šiuo metu?

Norėjosi padirbėti kitaip, buvo smalsu – nauja patirtis, spalvos. Kaip parašiau albume „Ratas“ pristatydamas seriją, „Šviesos ir šešėlio akimirka lekiančio autobuso lange man primena būties trapumą.“ Pabandžiau suderinti sunkiai suderinamas akimirkas, kai kuriuos objektus fotografavau dešimtis kartų, vis nepataikydavau taip, kaip norėjosi.

Paradoksas – nors prie savo albumų sudarymo niekam neleidžiu prikišti nagų, pats esu sudaręs Balio Buračo, Jono Strazdausko, du Romualdo Augūno, net penkis Toshiki Ozawos fotoalbumus. Šiuo metu rengiu trečiąjį R. Augūno albumą, kuriame pamatysite kitokios negu mano formos Vilniaus turgaus vaizdų. Nors esmė, suprantama, išlieka panaši.

Laisvalaikiu skaitau, didžioji mano meilė – nepakeičiamasis Gabrielis Garcia Marquezas. Sulaukusiems brandaus amžiaus patariu dar kartą atsiversti jo „Patriarcho rudenį“ arba autobiografinį pasakojimą „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“. Pagal charakterį man artimas Sigitas Parulskis, nemažai peno gaunu iš įvairių žanrų kritikos, patinka V. Kukulo mėnesinės kultūrinės spaudos apžvalgos „Nemune“. Erzina, kad šiuo metu daugokai šnekama apie nuobodulio fotografiją, kuri man visai neįdomi. Nuobodulys yra nusikaltimas! Gyvenime tiek daug įdomaus, nepakartojimo, turime juk apie ką pasikalbėti, dėl ko ginčytis.

Kalbino Vidmantas Kiaušas