Pernai tik grįžęs iš kelionės po rytų Turkiją, užsidegiau noru giliau pamatyti ir suprasti rytus. O ypač – arabų pasaulį. Nuolat seku aviakompanijų naujienas ir kai tik „AirBaltic“ paskelbė atidaranti naują maršrutą į Amaną Jordanijoje, buvau vienas pirmųjų, įsigijusių bilietus prieš vienuolika mėnesių. Kaina – 1000 lt, lyginant su kitų aviakompanijų siūlomais 3000 lt kainuojančiais bilietais, pigu. Planuoti pigiai kelionę po tolimą šalį nėra lengva, bet įmanoma. Visada traukė krikščionybės ištakų istorinės vietos ir dabartinis krikščionių bendruomenių gyvenimas musulmoniškoje aplinkoje. Todėl pirmoji apsilankymo vieta Jordanijoje buvo Madaba – apie 30 km nuo Amano esantis miestukas, kuriame veikia keletas bažnyčių, jame didžiausias valstybėje procentas gyventojų krikščionių. Sakoma, kad ten gali dažnai sutikti vienplaukes moteris. Mes nepamatėme. Tačiau bažnyčias radome. Skirtingai nuo Stambulo, kur jas vos vos aptikome nušiurusiuose rajonuose, Madaboje graikų ortodoksų bažnyčia su įžymiąja freska (rasite internete, nepasakosiu) yra beveik centrinis miesto pastatas. Pabuvojome kiek toliau esančioje prancūzų pastatytoje katalikų bažnyčioje, kuri turi ir mokyklą internatą. Dar vienos vietinės bažnyčios dėl laiko stokos nebespėjome aplankyti. Patį Madabos miestą prieš 110-120 metų atkūrė krikščionys iš 100 km piečiau esančių Al Karak apylinkių. Jie tą miestą pradėjo nuo nulio, nes po viduramžiais įvykusio žemės drebėjimo miestas buvo apgriautas ir paliktas gyventojų. Graikų ortodoksų bažnyčia su įžymiąja freska gausiai lankoma turistų ir tai yra tapę savotiška komercija, tad su vietiniais mums nepavyko kiek artimiau pabendrauti. O katalikų bažnyčia paprastesnė, ten vietinis parapijietis, galbūt zakristijonas, mums skyrė apie valandą, išsamiai pasakojo apie bažnyčios freskas, miesto ir krašto istoriją. Užlipome į varpinę ir pasigrožėjome apylinkėmis. Jordanijos karalystė yra gana rami šalis. Nors žmonės vengia atviriau pasakoti apie tai, ką reiškia gyventi krikščioniškai tarp musulmonų, bet tikrai nejautėme jų veiduose įtampos.

Už kokių septynių kilometrų stūkso Nebo kalnas su Mozės memorialu, ten irgi eksponuojama didžiulė freska, statoma iš esmės nauja bažnyčia. Nuo kalno atsiveria vaizdas į Jordano upę ir tolumoje nuo karščio tarsi per šydą matomą pažadėtąją žemę. Lietuviui suvokti, kad tos plikos uolėtos kalvos, kuriose nematyti jokios augmenijos, medelio ar žolytės, ir yra pažadėtoji žemė, labai sunku. Tiesa, Jordano slėnis, kaip vėliau pamatėme, vietinių supratimu yra gana derlingas ir žalias, bet kiek ten jo... O visur kitur norint ką nors užauginti, reikia daug pastangų. Kartu su begale kitų piligrimų iki soties pasigrožėję tolumoje dunksančia pažadėtąja žeme, pasukame atgal, ir ekstremalių viražų keliuku nusileidžiame prie Mozės šaltinio. Jo teko gerokai paieškoti. Galiausiai kiek sutrikę, paklausėme po tą dykynę vaikštinėjančių arabų. „Mozės šaltinis?“ – savo ruožtu nustemba arabai. Tada, tarsi staiga nušvitus sąmonei, perklausia: „Gal Muusa šaltinis? Jis juk čia pat!“ – ir vietinis neprašomas iškart veda prie jo (o pasąmonėje turbūt jau skimbčioja mano doleriai, – bet jis jų negavo, aš prašiau tik krypties, o ne palydos). Vieta apšnerkšta, pilna primėtytų popierių ir plastikinių butelių. Bet iš uolos trykšta šaltinis, želia žolė ir kita augmenija. Čia kaip niekur kitur matai vandens gyvybingumą. Paskui vėl sudėtingais viražais kylame į kalną, pirma pavara šiaip ne taip automobilis pasiekia normalų kelią ir vykstame Negyvosios jūros link. Važiuojat po Jordaniją, matyti gana daug tvirtovių, tiksliau jų likučių. Beveik visos pastatytos kryžiuočių. Viena įžymiausių yra Al Karak mieste, čia irgi yra bažnyčia, bet krikščionis sutikti gana sunku. O tvirtovė įspūdinga, ant aukšto kalno, septynių aukštų, vien arklidės dviejų aukštų. Po kryžiuočių čia valdė Saladinas, po jo – mameliukai, po to – Otomanai. Savanoris gidas arabas apie juos visus kalbėjo vienodai, sakė, „jie valdė“, nevartojo žodžio „okupantas“, „užkariautojas“, bet tai galima buvo pajusti iš gido balso ir veido išraiškos.

Akaba (Aqaba) – miestas pačiuose Jordanijos pietuose. Sėdėdamas paplūdimyje gali matyti tris valstybes: sėdime Jordanijoje, už kelių kilometrų įlankos gilumoje – Izraelis, turintis vos kelis kilometrus Raudonosios jūros pakrantės, o toliau iš karto Egiptas su Tabos kurortu. Akabos mieste dunkso griuvėsiai seniausios pasaulyje atkastos bažnyčios. Tvirtinama, kad ji pastatyta apie 300-uosius metus. Archeologai ją atkasė, valstybė aptvėrė, taip ji apleista ir stovi. Nors Akaboje yra Graikų ortodoksų veikianti bažnyčia.

Be abejo, Jordanijoje galima pamatyti daug vietų, minimų Biblijoje. Tačiau tam reikia ir laiko, ir pinigų, ir kantrybės, nes mažesnėse vietovėse užrašai tik arabiški, žmonės vietovių pavadinimus taria kitaip, sunku orientuotis vietovėse, nes nė vienas arabas nesupranta žemėlapio, jiems tai tarsi kosminiai ženklai. Vienas policininkas man pažėrė krūvą slyvų, kad tik atstočiau ir neberodyčiau jam to popieriaus lapo su nesuprantamais pabraižymais. Mums tai žemėlapis, jiems – primargintas lapas. Bet tai, ką buvome planavę pamatyti, pamatėme.

Mozaika Madaboje.

Žvilgsnis į Pažadėtąją Žemę.

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr. 6-7