Martyno Vidzbelio nuotrauka/BFL

Automobilių aikštelė šalia kažkokių fermų. Kernaviškiai, braukdami prakaitą, reguliuoja eismą ir renka litukus. Karšta.

Lėtai ir palaimingai pasineriu į mugę. Iškalbingas arbatų pardavėjas:

– Jums tiks arbata „Moterų laimė.“ Tai – jaunystės eliksyras, švarina kraują, gerina kraujotaką, valo kepenis, inkstus, tulžį...

– Aš gal dar grįšiu...– abejoju.

– Kai grįšit, jau gali nebebūti, – jaunasis pardavėjas gerai perkandęs rinkodarą.

Perku arbatą, bet ne vien dėl jos vaistinių savybių. Tiesiog pardavėjas toks mielas.

Didžiulis kaleidoskopo vamzdis. Pasaulis toks nuostabus ir margas.

Tyli angelų pardavėja. Jos angeliukai – ne kiniški, ne masinės gamybos, paprasti, rankų darbo, ramūs, kaip ir ji pati. Nerėžia akies, todėl nedaug kas prieina. Tačiau, kas pasižiūri, tas – perka.

Apvalus, kaip bandelė samosa su obuolių įdaru krišnaisto veidas. Ak, ir gardžios tos jo bandelės. Jis nieko garsiai nesiūlo, tik tyliai stebi visus ir šypsosi...

– Agurkus geriausia raugti su Tibeto druskyte, – net įkaitusi aiškina pardavėja. – Agurkėliai – tiesiog nuostabūs, ir druskos visai nedaug tereikia, tik žiupsnelį.

– Tai kodėl tada visi pakeliai tokie dideli? – stebisi pirkėja.

Folk roko kompaktiniai diskai. Kokių dešimties metų berniukas rimtai klausia:

– O klasikos neturite? – ir sako savo mamai,– žinai, klasikos norėčiau....

Viduramžių miestas. Vilnų vėlėjos trobelė. Mama rodo, kaip reikia velti vilną, o jos dukrelė dairosi aplinkui smalsiomis akytėmis. Kažkur, lapinės trobelės gilumoje, pravirksta kūdikis. Tikra viduramžių šeimyna.

Aikšte greitai skuodžia mitri, greitakojė auka, o ją vejasi visai nebaisus budelis. Visiems linksma.

Tošies dirbiniai. Meistrai ramiai šnekučiuojasi tarpusavyje. Viena moteriškė tyliai klausia jų:

– Ar galima man žievės gabaliuką pasiimti?

Sidabras. Moteriškė sukioja tarp pirštų dailią taurelę ir dalykiškai klausia:

– Kiek?

Meistras:

– Neparduodu, Draugo dovana.

Moteriškė:

– Tai kam išstatėt?

Klausimas be atsakymo.

Putoja gyvas alus. Su medumi, dar su kažkuo. Vienur – gardus, kitur – dar gardesnis tokią kraštą dieną. Kai kurie nuo jo jau nebegyvi.

Nuo kaitros mirgančiame ore liejasi piliakalniai. Žmonės ant jų – kaip skruzdėliukai...

Kiniški žaislai. Tyliai džiaugiuosi, kad gana nedaug žmonių į juos kreipia dėmesį.

Sėdime pavėsyje, prie parapijos administracijos. Moteriškė su šuneliu. Įsikalbame. Neįleidžia į viduramžių miestą su šuneliais.

– Man čia taip gera. Maniškiai kažkur vaikštinėja. O aš visai nenoriu į tas mugės gatves, kur oro nėra.

Kalbamės ramiai, kad geriausi draugai – šuneliai. Geras, jaukus pavėsis su rausvomis lelijomis Lietuvos kontūrų tvenkinyje.

Grįžtu iš Kernavės. Mašinos, mašinos, eilės jų išrikiuotos dar gerokai prieš Kernavę ( kad nereikėtų 5 litų mokėti.)

Karvio ežeriukas tiesiog apgultas. Ne, čia nesimaudysiu. Užtat prie Malkio – tyla ir ramybė, kurios man taip reikia, kad sudėstyčiau galvoje Kernavės vaizdinius ir mintis apie ją – unikalią ir amžinai traukiančią...