„Kauno dailė: realijos en face“, meno albumas. Sudarytoja ir autorė Vida Mažrimienė. Lietuvos nacionalinis M. K.Čiurlionio dailės muziejus, 2011 m. 216 p.

Spalvingas, puikios poligrafinės kokybės Lietuvos nacionalinio M. K.Čiurlionio dailės muziejaus leidinys „Kauno dailė: realijos en face“ – tai dar viena dailininkės Magdalenos Birutės Stankūnaitės-Stankūnienės, mecenatės iš Čikagos, dovana Lietuvai, Lietuvos menininkams ir dailės mylėtojams. Knygos rengėja menotyrininkė Vida Mažrimienė, kartu su daugelio gražių  darbų sumanytoja fundatore M. B.Stankūniene, leidžia nebe pirmą puošnų meno albumą: 2009 m. judviejų rūpesčiu ir mecenatės lėšomis išėjo leidinys „Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai“. Tai buvo dar viena prasminga  pastanga  sujungti  du Lietuvos krantus.

Aptariamoje knygoje dalyvauja beveik šimtas (devynios dešimtys) šiuolaikinių  Kauno dailininkų, pristatančių po vieną savo kūrinį, atsakinėjančių  į septynis dailėtyrininkės pateiktus  klausimus,  tačiau tikrąja šios  knygos   autore turbūt  tenka  laikyti V. Mažrimienę. „Išsūpavome knygą lyg kūdikį“,  - sako ji apie leidinio gimimą. Įdomus tokio daugiasluoksnio leidinio sumanymas.              

Visų pirma tai žvilgsnis į  Kauno, antrosios Lietuvos sostinės, meno pasaulį. Antra – tai žvilgsnis į tris kūrėjų kartas – nuo vyriausių ligi jauniausių. Trečia – tai suteikta galimybė pačiam menininkui laisvai  pasirinkti savo kūrybos  pavyzdį (svarbiausią, reikšmingiausią, mylimiausią?). Ketvirta – tai  tribūna menininkui išreikšti savo mintis, papasakoti apie save. Penkta, tai reta proga apžvelgti  Lietuvos meninio gyvenimo visumą. Skęsdami informacijos gausybėje (o gal kaip tik dėl to), sunkiai susidarome bendrą vaizdą,  koks gi tas šiandienos Lietuvos meninis gyvenimas – sunku jį aprėpti, apžvelgti, perprasti. Gausybė personalių ir grupinių parodų parodėlių vis vien neatskleidžia visumos vaizdo. Tuo tarpu tokio pobūdžio rinktinė tą visumą atskleidžia.

Kaunas, kaip prieškarinė Lietuvos sostinė ir moderniųjų  menų lopšys,  atveria dar vieną žiūros perspektyvą – istorinę. Daugeliui  kauniečių menininkų  šiuolaikinio  jų  kūrybos pasaulio ryšis su  prieškario dailės tradicija  yra  visiškai  organiškas. Sąmoningai ar nesąmoningai dauguma jų  stovi ant pamatų, sumūrytų dar prieškario laikais, kai laikinoji sostinė buvo visos Lietuvos meninio gyvenimo centras.Vartant knygą, kartų estafetė labai akivaizdi, net ir tada, kai ryšis su praeitimi ar savo šaknimis menininkui  atrodo nesvarbus,  kai  jis  teigia,  kad žmones visų pirma jungia  vienodi „cheminiai elementai“, o ne dvasinis turinys.   

Visais šiais kanalais mus pasiekianti informacija leidžia pamatyti  gana išsamią ir reljefišką šiuolaikinės lietuvių dailės panoramą. Tenka  tik stebėtis, kaip knygos sudarytojai (autorei) pavyko prašnekinti šitiek dailininkų! Kaip pavyko įkalbinti beveik šimtą vaizdo ir daikto  kūrėjų žodžiais formuluoti mintis, aiškinti kūrinio filosofinę prasmę, atverti širdį, pasidalintis dvejonėmis ir viltimis – tai  autorės (sudarytojos) paslaptis...

Kaip eilinė žiūrovė-skaitytoja matau begalinę knygoje  pateiktų darbų įvairovę,  tačiau nesugebėčiau išrinkti  iš jų „įdomiausio“,  nemokėčiau  išskirti „vertingiausio“,  išryškinti „originaliausio“.  Tik „menotyrininkų kasta“ vis dar  stengiasi  juos klasifikuoti,  išskleisti, įvardinti menines kryptis  ir tendencijas. Todėl leidžiu sau „paburti“ – nesirenkant atsiversti  atsitiktinį puslapį ir  pamatyti, ką apie save ir meną mąsto kuris nors kaunietis menininkas...

Skulptoriaus Stasio Žirgulio (g. 1944 m.)  žodžiai  man tapo savotišku vedliu šios knygos tankmėje. Skulptorius sako: „Šiandien, kai nepripažįstame jokių kanonų, jokių stilių, kai filosofija labai susmulkėjusi, o pasaulis prarado saiko jausmą – absurdiška kalbėti apie meną. Pasaulis bėga madų labirinto maratoną, kiekvienas šaukiame – aš esu!“

Aistė Ramūnaitė (g. 1957 m.), kurianti tarp Kauno ir Londono, teigia: „Esu kosmopolitė, be abejonių! (...) Esu sava tarp savų, sava tarp svetimų, o šiaip gi mes visi sudaryti iš tų pačių cheminių elementų kaip ir žvaigždės.“

Dailininkės bendraamžis Eugenijus Varkulevičius (g. 1956 m.), ilgai gyvenęs ir dirbęs užsieniuose, patyręs Londono, Berlyno, Paryžiaus, Niujorko gyvenimo skonį,  rašo: „Lietuva man davė ramybę ir meditatyvinį susikaupimą. Ypač gamta. Daugelis mano paveikslų – pasivaikščiojimų palei Nemuną rezultatas“.

Algimantas Šlapikas (g. 1963 m.) apgailestauja:“ Mes tampame įdomūs nebent patys sau. Žmonės nebeturi nei kantrybės, nei noro į ką nors gilintis.(...) Svetimas tarp savų, svetimas ir tarp svetimų“.

Gvidas Latakas (g. 1972 m.) teigia: „Dabar parodose muziką užsako menotyrininkų kasta. Dailininkas čia reikalingas kaip priedas, kaip molis, iš kurio minkomi įvairūs projektai, tarptautinės parodos etc. Ir tos parodos dažnai išeina šaltos, konceptualios, projektinės“.

Pagaliau ir pati jauniausia – Vaida Tamoševičiūtė (g. 1983 m.). Menininkė, gausiai naudodama tarptautinius žodžius ir  šiuolaikines  teorines  sąvokas,  taip  nusako savo pasaulėjautą: „Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau nagrinėti tamsiąsias vidinio gyvenimo puses. Susidomėjau savižala – kaip socialine ir psichologine problema. Ieškojau galimybės komunikuoti vidines patirtis ir perkelti jas į vizualią išraišką. Iš pradžių transformacija vyko tapyboje ir objektuose: savęs deformavimas, griovimas, tarsi perkūrimas iš naujo. Net ir pradėjusi kurti performansus, nuo šių temų labai nenutolau. Naudoju ne tik savo kūną kaip objektą, bet taip pat atskleidžiu savo vidines patirtis“. 

Manau, kad ieškant atspirties taškų,  bent kokio nors  bendro vardiklio   tarp   knygoje dalyvaujančių menininkų,  daugiausiai bendrumų  rastume  žvelgdami į tam tikro amžiaus  grupes (būtent taip, iš trijų skyrių –  „Seniores“, „Mediani“, „Juniores“ –  sukomponuota  V. Mažrimienės knyga): nuo vyriausiosios kartos pozityvumo ir optimizmo einama į vis stiprėjantį  pesimizmą ir „savigriovą“. Bet  ir šitoks  meno kūrinių  „rūšiavimas“ pagal amžiaus  kriterijų  eiliniam skaitytojui  menkai tepadeda aprėpti, susisteminti  tokią gausingą kūrėjų  ir kūrinių visumą...

Taigi pasidžiaugę puikiai išleista turininga knyga, galime konstatuoti, kad ir Lietuvoje žmonės gyvena, kruta,  ir Lietuvoje menininkai kuria (pastaruoju metu kūrinį vis dažniau pakeisdami jo koncepcijos išdėstymu),  dailėtyrininkai  rašo ir leidžia  knygas apie meną ir jo kūrėjus, o žemė vis dar sukasi...